Be ilgos įžangos tiesiai ir be užuolankų sakau: „Laisvė reikšti savo nuomonę Lietuvoje nužudyta“. Jei esi populiarus žurnalistas, aukšto rango politikas ar žinomas menininkas – dar gali tikėtis, kad po „nešukuotos“ nuomonės paviešinimo tau neteks minti teismų slenksčius. Bet jei esi eiliniu šalies piliečiu vadinamas nekilmingas žemės kirminas – būk pasiruošęs bet kurią minutę pajusti, kuo kvepia tavo „įžūlumas“.
A. Vinokuras gali sau leisti asmeninio tinklaraščio įrašą pavadinti „Dalia Grybauskaitė yra frigidiška sterva ir dvasinė (bet nekompetentinga) politinė prostitutė”. Bet ne kiekvienam paboažnam dievo šikną uostyti – vien pacitavę šią antraštę jus greičiausiai būsite apdovanoti nemenka bauda ir pasipuošite teistumu. Tiesa, anaiptol nesu supykės dėl A. Vinokuro įrašo ir net nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šioje šalyje kai kas vis dar turi galimybę rašyti „riebiai” ir dėl to nenukentėti. Nes galima tik stebėtis, kas vyksta teismuose, kai į jų nasrus patenka mažiau žinomi žmonės.
Jau rašiau apie žinomas V. Adamkaus ir D. Grybauskaitės „įžeidimo” bylas, kuomet vienas pilietis buvo nuteistas už išsiųstą poemos „Jaunoji Lietuva” ištrauką, o kitas – dėl liaudiškai paprasto laisvo žodžio traktavimo. Tuomet niekas garsiai neprotestavo dėl labai jau specifinio žodžio laisvės traktavimo. Per tą laiką gyvenimas „pamėtėjo“ dar daugiau istorijų. Pirmiausia masiškai pradėjo „įsižeisti“ prokurorai, teisėjai ir vietinio lygmens valdininkai. Negali nuteisti dėl terorizmo ir atsakyti, už ką į kalėjimą patupdei Kusaitę, – įsižeisk. Esi meras ir buvai pavadintas kyšininku, – įsižeisk. Tada jau tas pats, kad tave už rankos sukčiaujant pagavo, nes „šmeižikas“ juk nuteistas. O kiek bylų pasipylė po Garliavos įvykių, nespėju sekti.
Gerai nors tiek, kad garsesni Lietuvos žurnalistai ėmė pastebėti, jog judama gero seno autoritarizmo link. Štai ir A. Račas jau nevynioja žodžius į vatą rašydamas apie žurnalistų G. Visocko ir A. Dryžiaus bylą: „Lietuvoje teisėjus skiria ir atleidžia prezidentė D. Grybauskaitė. Tad logiška būtų teigti, kad būtent prezidentės valia Lietuvos teismų požiūris į žodžio laisvę yra iš esmės toks pat, kaip ir Rusijoje. [...] Nė vienas iš kaltinamųjų, tiesa, nepasodintas, bet tai galbūt tik laiko klausimas.“
Visiškai pagrįstai A. Račas mini ir A. Paleckio bylą, kurioje sprendimas dėl pastarojo kaltumo irgi priimtas remiantis „įžeidimo“ sąvoka. Šia proga norėčiau priminti, kad A. Paleckio atveju net nėra išnagrinėta pagrindine laikytina Sausio 13-osios byla, iš kurios medžiagos ir paimtos abejones dėl oficialaus įvykių traktavimo sukeliančios citatos. Beje, neseniai pradėtas ir Sausio 13-osios liudininkų D. Raugalienės ir J. Leko bylos nagrinėjimas, kurie „negerai“ paliudijo A. Paleckio byloje.
Drįsčiau teigti, kad šios bylos nerado jokio atgarsio tarp etatinių žmogaus teisių gynėjų ir neformalių aktyvistų. Paradoksas? Anaiptol. „Violetiniai“, A. Paleckis ir G. Visockas su A. Drižiumi intelektualais save vadinantiems ir žmogaus teises tam tikrais atvejais ginantiems veikėjams kelia itin neigiamas emocijas. Daug paprasčiau surasti prie kompiuterio sėdinčią pensininkę „homofobę“ ir paversti jos gyvenimą pragaru („pragaras“ – tai neadekvatūs vis labiau įžūlėjančios Lietuvos teisėsaugos ir teisėtvarkos veiksmai).
Taigi, kas kaip moka – tas taip šoka. Tiksliau: kas kam moka – tas ir šokdina. Už Visocką, Dryžių ir Paleckį ES ir privatūs fondai (juo labiau – Lietuvos vyriausybė) pinigėlių tikrai nepamėtės, tad sukitės ponai kaip išmanote.
O smagratis sukasi toliau. Pasidarė įdomu skaityti ir beveik „buitinių“ baudžiamųjų bylų nutartis. Čia verta padaryti vieną įdomų teisinį ekskursą. ATPK numato atsakomybę už nedidelį chuliganizmą: „Nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį numato atsakomybę nuo vieno šimto iki 300 litų arba areštą.“ Bet šis nusižengimas nepriskiriamas BK reglamentuojamoms veikoms ir nesibaigia teistumu.
Dabar prisiminkite visus jums žinomus keiksmažodžius ir pasiųskite juos kokio nors nepatinkančio piliečio adresu. Nieko blogo (bent jau pirmą kartą) jums turėtų nenutikti. Tikrai neraginu aikštės viduryje aiškintis santykius nenormine leksika, tik noriu priminti, kad tai yra mažesnė blogybė nei komentare po skundu parašyti: „Iki ko nusiritai E, baisu kaip paskaitai. O apie tavo pačią, tai patyliu, tau gyvam reikia paminklą statyt, kad tiek laiko gali patemt ta gyvenimo naštą. Nors tokį šunį turėt, kuris kiekvieną litą surenka gal ir gerai...“ Pasakysite, anoks čia kriminalas, tačiau Marijampolės apylinkės teismas pripažino šiuos žodžius nusikaltimu ir nuteisė autorių pagal LR BK 155 str., kuris skamba taip: „1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.“ Taigi darykite išvadas, kas geriau – chuliganiškai iškoneveikti ką nors miesto vidury ar palikti pėdsaką viešoje erdvėje.
Pastarąją bylą aptikau norėdamas suprasti, kodėl iš interneto dingo sukčių, prastų darbdavių ir kitų nedorėlių nekenčiamas skundai.lt portalas. Negaliu teigti, kad puslapio dingimas susijęs su teismų aktyvumu ginant „įžeistuosius“, tačiau 2 dienas prieš skundai.lt dingstant buvo priimta LAT nutartis: „Teismas kartu pažymėjo, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. [...] LAT konstatavo, kad tuo atveju, jei tinklalapio valdytojo vaidmuo nėra neutralus, o veiksmai tik techninio ir pasyvaus pobūdžio, bet priešingai, - jis atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį turėti žinių apie paslaugos gavėjų pateikiamą informaciją ir ją kontroliuoti, toks valdytojas nepripažintinas tik tarpiniu paslaugų teikėju.“
Jei dar nepavargote skaityti ir pasiekėte šį sakinį, ko gero, supratote esmę: LAT iš esmės nustato prievolę visiems interneto resursams (praktika juk suformuota ir gali būti taikoma bet kada) cenzūruoti komentarus. Štai jums dar vienas nedidelis tylus sprendimas, greičiausiai turėsiantis krūvą neigiamų pasekmių. Atsakomybė už „netinkamą“ komentarą pasidaro solidari.
Man dedant į šuns dienas liūdnai pagarsėjusį BK 170 str., nuolat atsirasdavo džiūgaujančių: „Tegul susitvarko su kurstytojais“. Manau, atsiras ir tokių, kurie sakys: „Taip šmeižikams ir reikia“. Ką padarysi, daug kam atrodo, kad geradarė valstybė rūpinasi jų garbe ir orumu. Tik štai vis daugiau ir daugiau žmonių atsiduria teismo suole. Per pirmąjį laisvos Lietuvos dešimtmetį galiu prisiminti tik vieną garsią Jaroslavo Banevičiaus bylą, dėl kurios pagrįstumo nedrįstu pernelyg abejoti, o štai pastarieji metai tiesiog fantastiškai „derlingi“ tokio pobūdžio bylomis.
Gal pakito visuomenei priimtino viešo elgesio normos? Anaiptol. Virš mūsų galvų tiesiog pakimba nauji Damoklo kardai.
