Pamenu, dar kai buvau vaikas, su tėvais vykdavome į Palangą. Tada vaikinukai, bėgantys su šaltkrepšiais ir čeburekais juose, atrodė visai viliojančiai – guli sau paplūdimyje, valgai, mėgaujiesi jūra. Tikrai, buvo laikas, kai visa tai atrodė visai smagu ir normalu.
Bet dabar aš tiesiog pakraupau – čeburekų pardavėjai patyliukais išbėga iš kopų ir pradeda aplink rėkauti: „čeburekai, ledai, gaivieji gėrimai.“
O dar šlykščiau už tuos nežinia kur keptus riebalais persunktus čeburekus yra žmonės, kurie bėga jų pirkti. Jau, žiūrėk, atsikėlė nuo smėlio moterėlė ir neša smulkių vaikinui, o šis traukia aplipusiame riebaluotame maišelyje gulintį kepinį.
Čeburekas dar karštas, garuoja, taukai sunkiasi
Eina moteris laiminga per smėlį, lyg kokį laimikį pagavusi. Ir va, nei rankų plauti, nei dezinfekuoti – čiumpa kiek atvėsusį ir suleidžia dantis į dar karštą riebų čebureką.
Rankos riebaluotos, valytis neturi kur – nes jeigu turėtų servetėlių, tai būtų ir kokį užkandį iš namų įsimetusi, bet kur ten – čeburekai valdo Palangą.
O tada patrina rankas, apsivalo į save, į rankšluostį ir toliau bando sudegti kaitrioje saulėje. Tikėtina, kad riebalų likutį nuskalaus ir jūroje – elgiasi kaip nori.
Man šitie vaizdeliai visada sukelia baisų šleikštulį – nejaugi neįmanoma atsikelti iš to paplūdimio ir nueiti pavalgyti į kavinukę arba maisto nusipirkti parduotuvėje?
Prigriebei riešutų, traškių duonelių, džiovintų vaisių, vandens ir mėgaujiesi sau jūros ošimu ir ramybe paplūdimyje. Kaip ne šlykštu pirkti nežinia kur keptus čeburekus ir juos valgyti?
Iš kur atsirado ši kvaila mada? Tikiuosi, kad šita kaimiečių mada kada nors išsikeldins iš Palangos.
Autorius: skaitytoja Kristina
