Restoranėlis „Smagratis“, apie kurį ir noriu jums papasakoti, įsikūręs gražiame Kretingos mieste. Spėju, pavadinimas „Smagratis“ turi kažką bendro su šalia įsikūrusiu panašaus pavadinimo automobilių servisu.
Nesu didelis automobilio sudedamųjų dalių žinovas, bet jei man reiktų restorano pavadinimą sieti su šia transporto priemone, tai „Smagratį“ būčiau pavadinęs „Aukštesnė pavara“.
Taip taip, „Aukštesnė pavara“, nes maisto patiekimu ji nušluosto nosį daugeliui kaimynystėje esančių maitinimo įstaigų ir priverčia jas pasitempti, nes net neabejoju – po šios apžvalgos daugelis, įpratusių jose valgyti, persikraustys į „Smagratį“.
Patikėkite manimi – šaltibarščiai, pilami į puodelius, primenančius didelius arbatos puodelius, jau seniai liko atgyvena, o kupsteliais sudėtas garnyras lėkštėje prie pagrindinių patiekalų žavi tik vienetus ir priimtinas tik valgyklose ar per gedulingus pietus.
Ar galima pateikti maistą kažkaip kitaip – įdomiau?
Dabar nekalbu apie restoranus, kuriuose sriubų kainos prasideda nuo 15 eurų, o pagrindinių patiekalų – nuo 30. Dabar rašau apie maitinimo įstaigas, kurios orientuojasi į vidutines pajamas gaunančius klientus.
Meniu pasirinkimas
Viena iš tokių yra „Smagratis“. Sriubų kainos – iki 5, o beveik visų karštųjų patiekalų – iki 10 eurų.
Kreipiuosi į poilsiautojus Palangoje: kiek vasarą mokate už šaltibarščių lėkštę ir kaip ji patiekiama?
Bent jau pernai Palangoje šaltibarščių kainos svyravo nuo 5 iki 6 eurų. Ir to turinio aš negalėčiau vadinti šaltibarščiais. Greičiau skysta šaltibarščių parodija su joje per klaidą nuskendusiais keliais burokėlių ir agurko plaukeliais, na, ir dar kartais su keliomis grietinės ašaromis.
Tad pamatęs mums patiektus šaltibarščius supratau, kad „Smagratyje“ svarbios detalės net patiekiant tokią iki skausmo visiems pažįstamą sriubą.
Šaltibarščių kaina – 2,80 euro. Čia jie net kitaip vadinami – šalta vasaros sriuba. Miela, ar ne? O patys šaltibarščiai būtent tokie, kokius aš ir pats mėgstu gaminti – tiršti, turintys lengvos rūgštelės.
Sočioji jautienos-pomidorų sriuba – 4,50 eur. Keliaudamas per Lietuvos maitinimo įstaigas paragavau kelias dešimtis aitriųjų paprikų sriubų, ir visos jos iki skausmo panašios. Toks jausmas, kad visiems jas bačkomis išvežioja kokia stambi pusfabrikačių gamintoja. Arba visos įstaigos verda pagal tokį panašų receptą, kad net liūdna.
Čia sočioji jautienos sriuba buvo atradimas. Salstelėjusi pomidorinė su aštriais „nagučiais“. Rekomenduoju paragauti tiems, kurie, kaip ir aš, mėgsta aštrias sriubas.
Pagrindiniai patiekalai buvo tęsinys to paties, apie ką aš rašiau prieš tai – lėkštės turinio patiekimas.
Suprantu, kad daugeliui maitinimo įstaigų, kurios savo gyvavimą skaičiuoja jau kelis dešimtmečius, sunku keisti kryptį ir išmesti visiems iki skausmo pažįstamą garnyrą, kai virėja pagal nuotaiką lėkštėje išrikiuoja morkų, burokėlių ar kopūstų kupstelius. O norint vaizdą lėkštėje „pritraukti“ arčiau restorano, ant jų suraitomos kelios agurko, pomidoro ar saldžiosios paprikos riekelės.
Taip, tai klasikinis garnyras, kuris kelis dešimtmečius neišlipa iš daugelio Lietuvos maitinimo įstaigų lėkščių.
Klausimas: ar aptingote, ar neturite fantazijos, ar tas garnyras įsikibo į tas lėkštes ir neleidžia klientams pasiūlyti kažko kito, dar jiems nematyto?
Žvelgiant į kiaulienos kepsnį daugeliui pritrūks būtent to garnyro, kurį aš taip norėčiau išprašyti iš lėkščių maitinimo įstaigose, ypač tose, kurios mano esančios laipteliu aukščiau nei valgyklos ar kavinukės, besisukančios gedulingų pietų versle. Ten viskas aišku – pasidedi kelis puodus, ir į visas lėkštes krauni po šaukštą to paties trijų daržovių garnyro.
Apibendrinimas
Bet nepamirškime – jei jūs save vadinate ne valgykla, o restoranu, kavine, o gal užeiga, tai jau tie garnyrai turi būti seniai atgulę į pavėsį.
Klientas visų pirma valgo akimis, ir aš mieliau akimis suvalgiau prie kiaulienos patiektas apkeptas cukinijas ir pomidoro puselę, nei būčiau žiūrėjęs į majonezo ašaras liejančias morkas ar aliejumi alsuojančius burokėlius…
Dabar apie pagrindinius patiekalus. Iškepta gerai, neperkepta nei kiauliena, nei saulažuvė. Bet keletą pastebėjimų aš vis tik pasakysiu.
Padažas, kuriuo buvo gardinta kiauliena, mano nuomone, labiau tiktų prie paukštienos, o prie kiaulienos aš tiekčiau sodresnį ir kiek aštresnį.
Na, o prie saulažuvės mes pasigedome kokio nors padažiuko. Nesakau, kad juo reiktų užpilti žuvį, bet tikrai būtų galima šalia patiekti indelį su kažkuo panašaus į Dižono grūdėtųjų garstyčių ir grietinėlės mišinį.
O stambiai tarkuotų bulvių bulviniai blynai su karštu grūdėtosios varškės ir česnakų padažu buvo geriausias desertas, kokį man teko šią vasarą valgyti. Nesakau, kad po sriubų ir pagrindinių patiekalų jo dar reikėjo, bet neparagavus bulvinio patiekalo būtų nuodėmė vertinti Žemaitijos restoranėlį.
Vertinu šią maitinimo įstaigą 5/5. Ne tik pažadu užsukti ir atvežti tai įrodantį lipduką su Riebaus katino abrozdėliu, bet ir ne kartą sugrįžti pietų.
Na, o Palangos turistams rekomenduoju nepatingėti – atėjus pietų metui sėsti į automobilius ir atlėkti iki Kretingos. Kelionė atsipirks jau vien užsisakius šaltibarščius…
Apžvalgos autorius: Riebus Katinas
