Praėjusių metų gegužę Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija (LSPŽGB) trijose savivaldybėse pradėjo vykdyti bandomąjį apsaugoto būsto projektą. Jo rezultatai atskleidė, kad tinkamai parinktos paslaugos padeda psichikos negalią turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, grįžti į bendruomenę. Pasak LSPŽGB vadovo Vaidoto Nikžentaičio, bendrija dėjo daug pastangų, kad Lietuvoje pagaliau atsirastų apsaugoto būsto programos, kurios žmonėms, turintiems psichikos negalią, yra itin svarbios.
„Psichikos liga susirgusį žmogų neretai atstumia ne tik bendruomenė, bet ir šeima. Artimieji skuba atiduoti sergantįjį į globos įstaigą, susigrobti jo turtą, jei jis tokio turi. Nemažai dabar gyvenančiųjų globos įstaigose ten atsidūrė kaip tik tokiu būdu, – pasakoja V. Nikžentaitis. – Vis dėlto kartais linkstama ir perlenkti – tai perdėta globa, kai artimieji nenori paleisti susirgusiojo. Su tuo susidūrėme ir įgyvendindami bandomąjį apsaugoto būsto projektą. Iš savarankišką gyvenimą norėjusių pradėti psichikos negalią turinčių žmonių artimųjų sulaukėme netgi grasinimų. Todėl kai kurių žmonių dalyvavimo projekte teko atsisakyti“.
Įsivažiavo nelengvai
Apsaugoto būsto programa startavo praėjusių metų gegužę keturiose savivaldybėse. Trijose iš jų – Vilniaus, Utenos ir Tauragės – paslaugas teikė LSPŽGB. Tauragėje ir Utenoje apsaugotame būste apgyvendinta po keturis, Vilniuje – aštuoni žmonės. Jų darbingumo lygis – nuo 25 iki 55 proc.
Apsaugoto būsto paslaugos teikimo sutartis buvo pasirašyta šešiolikai mėnesių, bet pratęsta dar keturiems. Savarankišką gyvenimą žmonės, turintys psichikos negalią, pradės nuo kitų metų sausio.
„Iš pradžių susidūrėme su sunkumais ieškodami ne tik patalpų būstui nuomoti, bet ir žmonių, kurie norėtų pasinaudoti nauja, Lietuvoje dar negirdėta paslauga. Vos pirmiesiems gyventojams apsigyvenus apsaugotame būste sulaukėme daugybės skambučių iš žmonių, prašančių ir jiems suteikti tokią pat galimybę“, – sako LSPŽGB atvejo vadybininkė Jurgita Gračiovienė.
Jos teigimu, apsaugoto būsto projekte būta daug reikalavimų, kurių jo vykdytojai turėjo paisyti. Visų pirma projekte dalyvaujantys žmonės privalėjo neturėti nuosavo gyvenamojo būsto, be to, išnuomotose patalpose derėjo sukurti visišką namų aplinką.
Apsaugoto būsto dalyviams apmokėta būsto nuoma, internetas, būsto išlaikymo mokesčiai, įsigyta buities įranga, baldai. „Buvo ir labai išradingų apsaugoto būsto gyventojų. Kai kurie baldus pigiai pasigamino patys – iš įvairiausių senų daiktų. Žmonės labai stengėsi puošti būstą savo pačių darbeliais. Drauge stengėmės tvarkyti buitį, kurti jaukumą“, – pasakoja atvejo vadybininkė.
Žmonės – skirtingi
J. Gračiovienė pasakoja, kad trys iš projekte dalyvavusių žmonių atvyko iš socialinės globos namų, kur buvo praleidę dvejus ar daugiau metų. Vienas vyras apsaugotame būste apsigyveno po ilgalaikio priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninėje. Septyni žmonės iki tol gyveno su tėvais. Keletas iš jų bandė gyventi savarankiškai, bet nesėkmingai.
Su kiekvienu apsaugotame būste apsigyvenusiu žmogumi po septynias valandas per savaitę dirbo atvejo vadybininkas, kuris teikė visą reikalingą pagalbą – nuo apsigyvenimo iki išsikeltų tikslų įgyvendinimo. „Projektas neturėjo būti vien tik pagyvenimas nemokamame būste. Reikėjo išsikelti tikslus ir jų siekti. Patys žmonės šiuos tikslus nusimatė ir su atvejo vadybininku siekė to, kas jiems aktualu“, – sako J. Gračiovienė.
Kai kurie iš numatytų tikslų buvo išties rimti, kiti – labai asmeniški. Vieni norėjo susirasti darbą, išmokti susiplanuoti laiką, laikytis dienotvarkės, atnaujinti nutrūkusius ryšius su giminėmis ir draugais. Kiti siekė išmokti tvarkytis buityje, gaminti valgį, atsikratyti skolų, susitvarkyti dokumentus dėl asmeninio bankroto, alimentų vaikui išlaikyti. Dar viena moteris turėjo tikslą pradėti rašyti knygą apie savo gyvenimą, taip pasidalyti patirtimi su visais.
„Būta ir labiau asmeniškų tikslų – susirasti draugę ir su ja apsigyventi, apseiti be gydymosi ligoninėje bent šešis mėnesius. Tarp įdomesnių įsipareigojimų – numesti dešimt kilogramų svorio ar suformuoti pilvo presą. Beje, pastarųjų tikslų kaip tik ir nepavyko įgyvendinti, likusieji daugiau ar mažiau sėkmingai pasiekti“, – pasakoja J. Gračiovienė.
Žmonėms, apsigyvenusiems apsaugotame būste, rūpėjo ir tai, kur jie gyvens toliau, pasibaigus projektui, todėl jų tikslai buvo susiję ir su nuosavo būsto nuoma – užsirašyti į eilę socialiniam būstui gauti ar patekti į savarankiško gyvenimo namus. Daugeliui tai įgyvendinti pavyko. Kai kurie apsaugoto būsto projekto dalyviai pasibaigus programai žada savarankiškai nuomotis tą patį būstą, kuriame gyveno iki šiol.
Tikslus įgyvendinti pavyko
Pasak J. Gračiovienės, atvejo vadybininkų tikslas buvo išsiaiškinti, ko kiekvienam žmogui trūksta, kokios pagalbos jiems reikės numatytiems tikslams pasiekti. „Vienas vyras pateko pas mus iš nakvynės namų, jam labai trūko kasdienio gyvenimo įgūdžių, reikėjo pagalbos tvarkantis buityje. Iš pradžių vyras lankė užsiėmimus VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyboje, vėliau – plytelių klojėjų kursus VšĮ „Rastis“. Jam pavyko įsidarbinti, jis įrašytas ir į eilę būstui gauti“, – pasakoja specialistė.
Kitas vyras, daug metų gydęsis psichiatrijos klinikose, turėjo daugybę skolų. Jo siekis buvo susitvarkyti asmeninio bankroto dokumentus, vėliau įsidarbinti pagal specialybę. Tai jam pavyko. Gyvendamas apsaugotame būste jis atkūrė nutrūkusius ryšius su artimaisiais, išmoko gyventi savarankiškai, susirado draugę, su kuria planuoja bendrą ateitį.
Viename iš nuomotų būstų buvo apgyvendinta šeima su mažu vaiku. „Jiems labai stigo įvairiausių įgūdžių. Vyras nuo pat pradžių buvo ramaus būdo, reaguodavo į pastabas, stengdavosi daryti taip, kaip jam buvo patariama. Žmona – vyro priešingybė: itin ūmaus būdo,
pasižyminti didele nuotaikų kaita. Sulaukdavome daug priekaištų – ko lendame, ko vadovaujame, ko kišamės į jų reikalus, jie ir taip viską žino. Per pusantrų metų šie žmonės labai pasikeitė. Jie išmoko gamintis maistą, spręsti buitines problemas. Jiems reikėjo labai daug patarimų dukros auginimo klausimais, be to, teko stabdyti didžiulį norą pirkti. Šeima lankė dienos centro ir tėvystės įgūdžiams ugdyti skirtus užsiėmimus. Tiek vyras, tiek žmona norėtų, kad paslauga jiems būtų tęsiama ir toliau“, – gyventojų istorijas pasakoja J. Gračiovienė.
Dar vienas apsaugotame būste apsigyvenęs vyras iki tol 16 kartų gydėsi psichiatrijos klinikose, pastaruosius metus gyveno socialinės globos namuose. Per apsaugoto būsto programos laikotarptį sveikata jam nėsyk nebuvo pablogėjusi, jis išmoko gaminti valgį, tvarkytis buityje, užsirašyti pas gydytoją. Dabar vyras lankosi dienos centre, ieškosi darbo, nori ir toliau gyventi savarankiškai.
Atsiliepimai ir tolesni žingsniai
Visi apsaugoto būsto gyventojai paslauga liko patenkinti. Per laikotarpį, kai jiems nereikėjo mokėti už būstą, daugelis susitaupė pinigų, išmoko tvarkytis namuose, gaminti maistą. „Ne viską padariau, kaip reikia, bet labai stengiuosi, – sako Rasa (visų vardai pakeisti). – Esu patenkinta bendravimu, kilus problemų žinau, kur kreiptis, kur ateiti pasitarti ir pasiguosti, pakalbėti“.
Vytas, kaip ir dauguma kitų, džiaugiasi įgijęs savarankiškumo: „Jaučiu, kad tampu drąsesnis, ryžtingesnis. Daugiau reikalų galiu sutvarkyti pats, smagu, kad iškilus įvairių klausimų yra su kuo pasitarti“.
Paslauga patenkintas ir Ramūnas: „Padidėjo pasitikėjimas savimi, atsirado teigiamų minčių, darbai tapo rimtesni, protingesni. Tapau santūresnis, mažiau blaškausi. Atsirado tikslų ir norų, kurių anksčiau nebuvo. Noriu tokią pagalbą gauti ir toliau“.
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
Pasak J. Gračiovienės, tam, kad gyvenimai dar labiau pasikeistų į gera, buvo per mažai laiko. „Matau, kokie tikslai buvo pasiekti, o kokiems įgyvendinti laiko šiek tiek pritrūko. Reikėtų daugiau dėmesio skirti socialiniams ir savarankiško gyvenimo įgūdžiams formuoti – tai ypač aktualu žmonėms, daug metų gyvenusiems globos įstaigose. Be to, derėtų gerinti finansinį raštingumą, kasdienio gyvenimo įgūdžius. Pastebėjau, kad mūsiškiams labai stinga bendravimo įgūdžių – iš pradžių jie buvo labai nedrąsūs, nueiti į valdišką įstaigą ar užsirašyti pas gydytoją jiems buvo iššūkis, – kalba specialistė. – Reikėtų daugiau laiko, kad žmonės labiau įsitrauktų į bendruomenę, dalyvautų mieste vykstančiuose kultūriniuose renginiuose, galėtų geriau spręsti kasdienes gyvenimiškas problemas. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad visi apsaugotame būste gyvenantys žmonės pasikeitė neatpažįstamai“.
J. Gračiovienė tikina, kad kontaktai su apsaugoto būsto projekto dalyviais nenutrūks, jie bus palaikomi ir toliau. „Visi jie yra LSPŽGB nariai, todėl niekur toliau nuo mūsų nepabėgs. Akivaizdu, jog tie, kurių sveikatos būklė nepablogės, galės gyventi savarankiškai“, ‒ pabrėžia atvejo vadybininkė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
