Kartais jos lankytojai – paskutiniai kasdien apšaudomo miesto, kur nutrauktas pagrindinių paslaugų teikimas, gyventojai – tiesiog ieško prieglobsčio nuo stingdančio šalčio.
40-metė gydytoja yra viena iš vos penkių Bachmute likusių medikų, bandančių padėti maždaug 8 000 čia dar esančių žmonių.
Pastaruosius kelis mėnesius Bachmutas buvo Rusijos ir Ukrainos pajėgų kovų centre. Miestas yra Ukrainos rytiniame Donecko regione, kurį Maskva nori visiškai kontroliuoti.
Kai prieš karą mieste gyveno apie 70 000 gyventojų, J. Molčanovos klinikos koridoriuose degdavo šviesa, veikė tualetas ir dirbo priimamasis.
Dabar ji glaudžiasi viename kabinete, aplink ją netvarkingai sukrauta medicininė įranga, bulvių maišai ir popieriai.
Ji nerimauja, kad didelis langas už jos rašomojo stalo gali sudužti, jei kuris nors iš atskriejančių sviedinių pataikys per arti.
Tačiau ji neketina išvykti.
„Kai įstojau į medicinos mokyklą, daviau Hipokrato priesaiką, todėl negaliu išduoti šių žmonių, – sakė ji naujienų agentūrai AFP. – Jie ateina čia medicininės pagalbos, o mes ją teikiame kaip galėdami geriau.“
Pagyvenusieji ir neįgalieji
Daugelis žmonių, tebegyvenančių Bachmute ir netoliese esančiame Soledaro mieste, yra pagyvenę arba neįgalūs.
J. Molčanova teigė, kad vaistų ir įrangos, ypač skirtų psichikos problemoms ar lėtinėms ligoms, tokioms kaip diabetas, prieinamumas geriausiu atveju yra atsitiktinis.
Aprūpinimas priklauso nuo to, ką gali skirti Sveikatos apsaugos ministerija, ne pelno organizacijos, ar net nuo to, kas surandama susprogdintuose pastatuose. Pavyzdžiui, trečiadienio popietę kariai atvežė du neįgaliųjų vežimėlius.
„Kas pirmesnis, tas gudresnis, – sakė J. Molčanova. – Trūksta insulino švirkštų ir insulino adatų. Širdies vaistai labai greitai baigėsi. Paracetamolio pakanka, bet jis neišgydys paciento.“
Nors J. Molčanova ne visada gali suteikti medicininę pagalbą, ji, jos vyras ir dar du gydytojai Bachmuto gyventojams padeda ir tuo, kad priima juos rūsyje šalia sveikatos centro, kur jie gyvena.
Lempų apšviečiamose patalpose žemomis lubomis stovi aukštos storų malkų krūvos krosnims.
Turėdami generatorių, gyventojai, gelbėdamiesi nuo stingdančio šalčio, gali įkrauti telefonus ir naudotis dabar retu interneto ryšiu.
Dėl šaltų orų J. Molčanovai nebereikia rūpintis insulino atšaldymu, tačiau dėl žemos temperatūros gyventojai serga peršalimo ligomis ar nusidegina nuo krosnelių.
Nuolatinis apšaudymas
Kai kas miršta ir dažnai būtent J. Molčanova užpildo mirties liudijimus. Jų kasdien būna ne po vieną.
Oleksijus Stepanovas atėjo pas gydytoją mirties liudijimo savo 83 metų kaimynui, mirusiam namuose išdaužytais langais.
„Žmonės bijo“, – sakė O. Stepanovas.
Tetiana, kuri prašė neskelbti jos pavardės, atėjo paimti vaistų savo kaimynui, 81 metų vyrui, kuris yra kurčias, aklas ir prikaustytas prie lovos.
„Jis nė nenutuokia, kad vyksta karas, kad esame apšaudomi“, – sakė ji.
Kadaise už vyro priežiūrą mokėjo jo šeima, dabar ji lieka savo noru.
„Bijau pasiimti šį senuką su savimi. Jis negali keliauti, – sakė ji. – Aš neišvažiuosiu.“
Tokia nuostata vadovaujasi ir J. Molčanova.
Nors ji nesupranta, kodėl kai kurie žmonės, ypač šeimos su vaikais, nepabėgo, gydytoja jaučiasi įsipareigojusi likti ir jais rūpintis.
„Kol jie bus čia, aš būsiu čia“, – sakė ji.
