Praėjusią vasarą simboliškai šventėme neeilinę Valstybės dieną. Nuo Lietuvos paminėjimo Vakarų Europos rašytiniuose šaltiniuose praėjo tūkstantis metų. Praėjo metai ir vėl atėjo ilgai laukta vasara. Pasitinkant Mindaugo karūnavimo dieną vėl patogi proga prisiminti, kas esame. Nors derėtų ir be progų.
Niekas neabejoja, kad tūkstantmetis yra tik simbolinė data. Lietuvių tauta daug vyresnė nei ši išoriškai graži sukaktis. Senesnis ir Lietuvos valstybingumas. Trūksta istorinių šaltinių? Kiek man žinoma, Vakarų Europos archyvuose jų niekas rimtai, metodiškai ir neieškojo (kaip niekas rimtai neieškojo, pavyzdžiui, ir Žemutinės pilies planų – daug paprasčiau ir pigiau sukurpti gelžbetoninį muliažą). Vatikano archyvai iki šiol išlieka užverti tyrinėtojams. O ten gali slypėti daug svarbių Lietuvos istorijai dokumentų.
Šventraščiuose pasakyta, jog visa, kas paslėpta, taps atverta. Kartais išmintis ir žinojimas žmonių sąmonėn sugrįžta įvairiausiais būdais.
Kas yra parašęs bent vieną eilėraštį, suvokia, kad jo atsiradimas yra slėpinys. Eilutės lyg pačios, kaip šviesos blyksnis, atsiranda galvoje. Tada belieka visa tai užrašyti. Kai kurie džiaugiasi: atseit „aš“ tai parašiau. Kiti paslapčiomis suvokia, jog yra tik instrumentai visagalės Mūzos rankose. Ši kuriančioji jėga gali būti pavadinta Įkvėpimu, Kuriančiąja Sąmone, tačiau dažniausiai lieka tyli ir neįvardyta. Tyliai atliekanti savo darbą per konkrečius žmones.
Vienas paprastas eilėrašis mūsų tautai turi ypatingą reikšmę. Tai Vinco Kudirkos „Tautiškoji giesmė“, tapusi mūsų tautos ir valstybės himnu. Daugelis šį eilėraštį moka atmintinai, mokytojai jo išmoko mokyklose vaikus, jį gieda Seimo nariai, valstybės vyrai ir moterys. Kartais tai daro tiesiog mechaniškai, dainuoja apie Šviesą ir Tiesą, apie Saulę Lietuvos, visiškai nesigilindami į tai, ką dainuoja. Ką reiškia šie Vinco Kudirkos žodžiai? Kokią žinią neša mums iš amžių glūdumos?
Eilėraštis, tapęs himnu, nėra paprastas eilėraštis, net jei daugeliui gali atrodyti kitaip. Čia atsitiktinumų nebūna. Ne kiekvienam eilėraščiui lemta tapti himnu. Tai, ką užrašė vienas iš tautos Atgimimo krikštatėvių – neša Žinią kiekvienam iš mūsų, kurie, visus kartu sudėjus, esame lietuvių tauta – esame Lietuvos Dvasios nešėjai.
Dažnai bandome tautą apibrėžti pagal formalius požymius. Ir šie požymiai yra bendra teritorija, bendra kalba, kultūra... Tačiau širdyje visada žinome, kad yra kažkas daugiau už tai. Tik tą „kažką“ sunku perteikti žodžiais. Pavyzdžiui, kai žmonės kartu dainuoja liaudies dainas, gimsta tas „kažkas“, pakilęs skrydžiui iš sielos gelmių, įgertas su motinos pienu, o gal ir dar anksčiau. Tai neįvardijama dvasinė substancija, kuri paverčia paprastą žmonių bendruomenę tauta. Šis suvokimas ne iš proto, o iš širdies.
Praėjusių metų liepos 6 d. sutikau toli nuo Lietuvos – Graikijos Delfuose. Senovės graikai tikėjo, kad Delfai – pasaulio dvasinis centras. Šioje vietoje ne vieną tūkstantį metų vietos gyventojai meldėsi iš pradžių Žemės deivei – Gėjai, vėliau Saulės dievui, vadindami jį Apolonu. Netoliese stovėjo ir išminties deivės Atėnės šventykla. Šioje vietoje devintą vakaro kartu su visais (buvo tokia graži akcija praėjusiais metais) tyliai giedojau Lietuvos himną. Būnant toliau nuo Lietuvos mintis apie Tėvynę, rodos, tampa aiškesnė. Gal šiuo atveju padėjo kalnų energetika, atmesdama lukštus ir palikdama tik tai, kas gryna ir šventa? O dabar tiesiog perrašysiu tekstą, kurį užrašiau tarp Delfų šventyklos akmenų kitą dieną.
Vinco Kudirkos „Tautiškoji giesmė“ sukurtas kaip Apreiškimas. Yra nurodyti keliai, kaip atgaivinti tautos sąvastį ir savimonę prikelti iš snaudulio.
„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Pirmasis priesakas. Mus maitina mūsų šaknys – praeitis ir mūsų tradicijos. Daugelis tai užmiršta, tačiau Žinojimas gali būti atvertas vis kitu lygmeniu. Tauta – lyg medis. Ji negali augti be šaknų.
„Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės“.
Antrasis priesakas – dora. Tai yra švara visais lygmenimis – mintyse, jausmuose, žodžiuose ir poelgiuose. Švara sudaro galimybę semti iš praeities šaltinio. Jei indas užterštas, visa, ką pasemsime, taip pat taps užteršta, nešvaru. Indas (žmogus) visuomet turi būti švarus visais lygmenimis. Tuomet Dieviškosios Malonės pavidalu nusileidžia Žinojimas.
„Tegu dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei“.
Trečiasis priesakas – nesavanaudiškos tarnystės atlikimas. Dirbti, triūsti nesiekiant savo darbo vaisių būtent sau. Matyti platesnį kontekstą, dirbti savo žmonėms. Rytuose tai vadinama karma joga. Vakarų krikščioniškoji religinė tradicija taip pat moko apie tarnystę žmonėms Kristuje.
Tokie yra trys Priesakai (principai) ir tautos bei kiekvieno iš mūsų valioje (reikalingas laisvas apsisprendimas) jų laikytis. Turime padaryti savo darbo dalį ir prašyti Viešpaties Malonės.
Antroji Apreiškimo dalis – Dieviškosios Malonės prašymas tautai.
„Tegu Saulė Lietuvos tamsumus prašalina“.
Saulė Lietuvos – tai Saulės dievo aspektas. Kuris Senovės Graikijoje buvo garbinamas, kaip Apolonas, Senovės Egipte jo vardas buvo Ra. Mūsų senieji protėviai taip pat Saulėje matė aukščiausiojo dieviškumo simbolį.
Kai žmonės taps švarūs, Viešpats gali apvalyti ir visą tautą, pašalinti tamsą ir nešvarumus iš tautos kolektyvinės sąmonės.
„Ir Šviesa ir Tiesa mūs žingsnius telydi“.
Kai tamsumas pašalintas, suvokiama Šviesa ir Tiesa. Šie dvasiniai principai yra neatskiriamoje vienovėje. Tiesa apreiškiama tautai kaip Šviesa. Apie Dieviškąją šviesą kalba visos religinės tradicijos ir kryptys. Tiesa yra tai, kas nekinta. Tai paties Dievo idėja. Iš jos sklinda balta šviesa, kuri nusileidžia į žemę septyniais vaivorykštės spinduliais. Ir gimsta pasaulis. Suvokti šią vienovę savo kolektyvine sąmone, savo tautos vietą bei uždavinius šiame pasaulyje, pro formą ir turinį suvokti Esmę – tai yra Tiesa. Ji viena visiems ir nekintama. Tiesą suvokusi tauta tampa Viešpaties tauta.
„Tegu Meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“.
Suvokus Tiesą, gimsta tikroji Meilė. Šitoks yra kelias. Meilė dažnai yra ne tai, ką įsivaizduojame. Meilė tikroji yra absoliuti ir besąlygiška. Į ją veda ilgas kelias. Rytų tradicija kalba apie aukščiausią Meilę. Vakarų krikščioniška tradicija Kristaus lūpomis neša amžinosios Meilės žinią. Ji ir Tiesa yra Viena, vienos monetos dvi puselės. Ši meilė liepsnoja širdyje. Tai ypatinga vieta, tą žino visi – mylima širdimi. Tam, kad Meilė užsiliepsnotų, turi būti nueitas ilgas kelias į Platesnį Suvokimą. Meilė žmogui, meilė Tėvynei.
„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“.
Tokia tauta, gyvenanti darnoje, yra vieninga ne išorės forma, o vidine esme, pasaulėjauta, Meile per Tiesą. Tai tiltas į ateitį. Mūsų XIX a. didžiavyrių, tautos budintojų paliktas testamentas ainiams.
Mūsų senieji tikėjimai kalbėjo apie šią vienovę, tačiau žmonės išskaidė visumą į gabalėlius, kiekvienas pasičiupęs sąvają, ėmėsi neigti kito atrastą. Šie gabalėliai visi kartu sudaro tobulą Viešpaties Gyvenimo mozaiką. Ne kiekvienas gali pamatyti. Tam reikia pakilti aukštai į Šviesą ir Tiesą. Kilkite. Tuomet pažvelgus žemyn klausimų nelieka. Tai praktinė patirtis.
Tapkite tyri lyg Dievo ašara! Kaip kitaip išmoksite Mylėti? Gimdote ir mylite savo vaikus, išmokite taip mylėti ir savo žemę, joje gyvenančius žmones, kokie jie bebūtų. Pagalvokite, kaip jūs mylite savo vaikus? Išplėskite šį suvokimą ir jis apims visą mūsų protėvių žemę. Ir tebūnie taip.
Viskas guli paviršiuje, V.Kudirkos tekstas paprastas ir aiškus. Tik giedame jį dažnai mechaniškai, net negalvodami apie tai, ką ištariame. Išmintis dažnai būna pateikiama paprastais žodžiais. Tuomet daugelis stebisi: kaip viskas paprasta! V.Kudirkos priesakai mums taip pat labai paprasti. Žiūrėti tautos šaknų ir iš jų semtis stiprybės ateičiai, laikytis doros ir dirbti pirmiausia Lietuvos žmonėms, o ne vien sau. Pasirodo, netgi šių atrodytų paprastų priesakų laikytis yra labai sunku.
Dėl šių priesakų nesilaikymo Lietuvos žmonės įprato kaltinti politikus, nors ir patys jų nesilaiko. Visada paprasčiau apkaltinti aplinką, nei save patį. Toks malonus užsiėmimas – ieškoti kaltųjų! Kai žmonės supras, kad būtina pradėti nuo savęs, gal ir į Seimą išrinks vertesnius, ir partijos bei politikai apsivalys nuo sąvanaudiškumo ir nedorybės virusų. Jie yra mes, o mes esame jie. Nieko nėra atskirta. Tautos sąmonė yra bendra. Ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia ji yra šiandien ir bus ateityje.
Esame bendro darinio dalys, kurį galima būtų pavadinti Lietuvos Dvasia. Savo esme ji visada tyra, laukianti mūsų esminių apsisprendimų, kad galėtų laisvai pasireikšti kiekviename tautos sūnuje ir dukteryje. Kad būtų įgyvendinti protėvių priesakai, kuriuos išgirdo ir perteikė kuklus tautos smuikininkas Vincas Kudirka.
