„Jeigu žiūrėti užuomazgas nuo pradžios, tai, kaip ir daugelio scenos žmonių, pradžių pradžia – šeimoje. Mama su tėte – šiek tiek prie meno, močiutė (mamos mama) – puiki dainininkė, senelis (tėtės tėtė) – rašė knygas, apsakymus... Tai iš jų ir subyrėjo kūrybinės sėkliukės į mažiuko Pračkailiuko širdį.“ – pokalbį pradeda Apolionijos kūrėjas.
Apolionijos „ištakos“
„Apolionijos pirmieji pumpurėliai pasirodė Griškabūdžio vidurinėje mokykloje apie 1972 metus, jeigu ne dar anksčiau. Turėjau fantastiškai nerealius mokytojus, kurie visokeriopai skatino ne tik mano ir ne tik meninius gabumus. Vos spėjom lakstyti paskui klasės auklėtoją Zigmą Rugį, kuris dėstė dailę ir kūno kultūrą, per metrą nuo žemės skraidėm su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danute Skaisgiriene, direktorė Aldona Kepalavičiūtė palaikė kūrybines mintis ir, tik vėliau supratau, šiek tiek nuolaidžiavo „nematydama“ vaikiškų nusikaltimų, nes buvau prie tų pasiutesniųjų, galinčių ir langą išmušti, ir parūkyti, užsilipus ant mokyklos kamino... O svarbiausia, pastebėjusi neeilinius maivymosi gabumus, į dramos būrelį pasimojo mokytoja Valentina Gustainytė. Va, čia ir prasidėjo. Tik jos dėka stovint scenoje netrukdo rankos ir suklestėjo vaidybiniai talentai“, – pasakoja V. Pračkaila.
„Vėliau Griškabūdžio kultūros namuose susikūrė estradinis ansamblis „Šiukšlės“, o kiekvienas padorus ansamblis turėjo savo „konferansjė“. Tuo laiku už mane geresnio Griškabūdyje nebuvo. Teko susikurti koncerto programą, vedimą, visokius anekdotus, įsijausti į įvairius miniatiūrų veikėjus ir t.t. Po metų kitų palipau karjeros laiptais, nes į savo gretas pasikvietė Šakių rajoninių kultūros namų liaudies cirko „Šypsena“ vokalinės-instrumentinės grupės vadovas Algimantas Dielininkaitis. (Čia savo karjerą pradėjo Džordana Butkutė). Koncertuodavom įvairiuose renginiuose, kolūkių šventėse...
Netyčiom į rankas pakliuvo humoro klasikės Vytautės Žilinskaitės humoreska, kurios pagrindinė veikėja buvo Apolonija – pana be prietarų. Kad būtų lengviau įsijausti į vaidmenį, mama davė skarą, raudoną rankinuką... Tarp daugelio įvairių personažų, kuriuos vaidinau, Apoloniją žiūrovai priimdavo smagiausiai“, – Apolionijos atsiradimo istoriją prisimena menininkas.
Apolionija Zizirskienė atsirado visai ne romantiškai – iš bado
„Tegu skaitytojai nepagalvoja, kad nuo mažiuko svajojau vaidentis scenoje. Visai ne. Mokykloje anketose rašiau: „Būsiu dailininku“. Taip jau atsitiko, kad baigęs vidurinę niekur neįstojau, nes Dailės institute stojamuosiuose egzaminuose buvo matematika, o skaičių srityje esu, kaip rašė Salomėja Nėris, „žalesnis už lapus žalius“. Įsidarbinau mokykloje. Dėsčiau tai, ką po šiai dienai moku – dailę, dar plius braižybą ir fizinį lavinimą. Pastarieji du, metams bėgant gerokai apleisti. Ypač fizinis.
Trumpam buvau įstojęs į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, bet nespėjau baigti – išmetė. Papjovė matematika. Nežiūrint to, turiu devynerių metų pedagogo stažą. Nors nuo mokytojavimo laikų prabėgo beveik trisdešimt metų, dar ir dabar buvę mokinukai į mane kreipiasi „mokytojau“. Glosto širdį tas žodis... Šiais laikais retsykiais vedu edukacinius dailės užsiėmimus, dalyvauju įvairiuose projektuose ir t.t.“, – pasakoja V. Pračkaila
Pasak Vaido, Apolionijos vaidmens imtis paskatino sunkumai – vyras liko be darbo: „Kai vedžiau ir nusipirkom pirmąją dukrą, gyvenom bendrabutyje, paskiau pas uošvius... Baisiai norėjosi savo pastogės, todėl, pasitaikius dailininko darbui beigi dideliam gyvenamajam plotui, emigravau į Dzūkiją. Kolūkyje dirbau dailininku-apipavidalintoju. Ne tik ant tvorų rašiau tuokart madingus šūkius „Šlovė Tė eS Ka Pė“, „Penkmetį – pirma laiko“ ir t.t., ir pan. Gandrai atnešė dar dvi atžalas, kolūkis davė penkių kambarių namuką. Ko bereikia jaunai šeimai? Ir tiiiiik pyyyykšt – Lietuva atgavo nepriklausomybę. Jetau, kaip smagu! Buvę šūkiai tapo nebereikalingi. Ir vėl pyyyyykšt – sėkmingai subiro kolūkiai. Abu su žmona ir trimis žavingais mažyliais likom be darbo...“
„Jau minėjau Vytautės Žilinskaitės Apoloniją. Ne tik su ta humoreska visą minėtą laikotarpį dalyvaudavau įvairiuose saviveikliniuose vietinės reikšmės renginiuose, bet bedarbystė privertė ieškoti rimtesnių kabinimosi į gyvenimą būdų ir čia Dievulis pakišo po nosimi laikraštį, kuriame perskaičiau, kad viena Kauno koncertų agentūra skelbia konkursą ir kviečia dalyvauti humoro grupes bei pavienius humoristus. Nuvažiavau, sudalyvavau. Skaičiau dvi humoreskas, bet vertinimo komisijai klaikiai patiko Apolonija ir iš karto gavau kvietimą vasarą dalyvauti pirmajame „Durnių marše“. Laukė net vienuolika koncertų didmiesčių stadionuose“, – prisimena V. Pračkaila
Apgavo net kelis vyrus
O kaip Vaidui kilo mintis įkūnyti moters personažą? „Sėdžiu ir galvoju – gerai, jog Lietuvoje nėra nieko panašaus, kad vyras moteriškę vaidintų. Rusijoje buvo Mavrykina su Nikitična, o pas mus – tuščia niša ir būtų griekas tą tuštumą neužimti.“ – prisimena menininkas.
„Pirma užduotis – reikia sukurti ne mažiau du programos numerius. Antra, ganėtinai svarbi – įvaizdis. Kad Apolonija bus kaimo moteriškė, abejonių nekilo. Tik tas vardas pasirodė šiek tiek lumzdiškas. Pridėjus raidę „i“, gavosi Apolionija – tokia saldi, tįstanti, kaip ir visos prie pletkų esančios. Imponavo „megztosios beretės“, mylinčios tėvynę, bet ne artimą savo, bet kai pamačiau tautiškai nusiteikusią moteriškę, besidrabstančią rinktiniais keiksmažodžiais, ilgai negalvojau ir pas pažįstamą siuvėją užsakiau pasiūti a lia tautinius rūbelius. Nepaprastus, o su paslaptimi – juos galima nusivilkti per porą sekundžių. Kažko panašaus niekas po šiai dienai neturi.
Iki pilno vaizdo liko smulkmenos – skara, perukas, bižuterija... makiažas! Štai čia – katastrofa! Vėlgi pasisekė. Profesionali televizijos grimuotoja Marija Oržekauskaitė – mano žemietė. Ji pamokė įvairių moteriškų gudrybių – kur kokiu kremuku patepti, kur papudruoti, kur padažyti“, – pasakoja Vaidas.
„Vaizdas gavosi visai geras, nes atsirado ne mažas pulkas vyrų, manančių, kad Apolionija – moteriškė (Kiek ji sudaužė širdžių nė pati nežino). Beliko tik pamąstyti, kaip stovėti, kaip akis pavartyti, kaip juoktis, kaip snarglį traukti. Mėgstamiausia gėlė – saulėgrąža. Mėgstamiausias gėralas – ribotais kiekiais samanė. Mėgstamiausias patiekalas – bulviniai blynai su mėsa. Mėgstamiausi saldainiai – jau visa Lietuva žino – čiulpyzai (ledinukai ant pagaliuko, jeigu ką). Taip ir pajudėjo tas juokų ir jaudulio pilnas traukinukas“, – prisimena V. Pračkaila.
„Jau vėliau pavardę „Zizirskienė“ sugalvojo teatro ir kino aktorius, režisierius Vytautas Grigolis. Jis režisavo kažkada Kauno sporto halėje ir Vilniaus sporto rūmuose vykusį humoristinį vieno laikraščio teismą. Teismui pristatant liudininkę reikia ir vardo, ir pavardės. Reikėjo ir vizitinės kortelės. Kai mažas būdamas ką nors nukvailiodavau, tetėnas sakydavo „Eik tu, artiste sudegusio teatro!“ Ko ne pareigos? Todėl visur kur telpa rašau – sudegusio teatro artistė Apolionija Zizirskienė“, – juokiasi vyras.
„Tėviškėlėje, Griškabūdyje, tiesiai per Rygiškių gatvę, gyveno močiutė su tėvuku (mamos tėvai). Čia nuo mažens buvo kelio pradžia ir pabaiga. Net virti kiaušiniai pas močiutę buvo gerokai skanesni, negu namuose. Ir pasidžiaugti, ir pasiguosti, ir patarimo paklausti – vis pas močiutę. Iš jos paveldėjau panoviečių tarmę. Jeigu pradėdavau zyzti, kad kas nors nesiseka, ar darbai per daug užpuolė, ji išklausydavo ir su išmintinga šypsena patardavo: „apsiėmei dirbt už karvę – duok pieno!“ po šiai dienai tą patarimą prisimenu ir, apsiėmęs moteriškę vaidinti, stengiuosi, kad taip ir būtų – ne tik juokinga, ne tik panašu, bet, kad tekstai turėtų šiokį tokį prasmės grūdą, būtų aktualūs įvairaus amžiaus žiūrovams – ir jauniems ir pagyvenusiems jaunuoliams“, – svarsto V. Pračkaila.
Be Apolionijos – nė žingsnio
V. Pračkaila atskleidžia, kad susidomėjimas Apolionija nemažėja: „Metai šuoliuoja ir vis pamąstau, kada čia bus gana, bet kol tautiečiai kviečia Zizirskienę į savo šventes, tol ji pionieriškai pasiryžusi dalyvauti. Kartu su muzikantais turim paruošę smagiai originalią gražių dainų bei sveiko humoro programą ir vykstam kur kviečia. Net į Ameriką buvom nulėkę pas Naujojo Džersio ir Baltimorės lietuvius, turėjom porą koncertų Vidurio Anglijos lietuvių bendruomenės renginiuose. Na, o Lietuva iškoncertuota visa skersai ir išilgai.
Į savo šventes dažnai kviečia bendruomenės, įvairios įmonės. Dalyvaujam ir asmeninėse šventėse. Turim paruošę nežmoniškai smagią programą, tinkamą vakaronėms, jubiliejams, vestuvėms, krikštynoms, išleistuvėms...“
Humoristas pasakoja, dėmesio viešumoje dėl savo personažo sulaukiantis iki šiol: „Paskutinis „bajeris“ buvo praeitą savaitę. Dabar, kai visi su antsnukiais vaikštom, net gimines iš tolo vargiai pažinsi. Taigi, viename prekybcentryje ieškojau „Rugyčio“ duonos (baisiai patinka!) ir pardavėjos paprašiau pagalbos. Parodė kur ir, pro žydrąją kaukę žvelgdama, klausia: „Ale kur tas jūsų balsas girdėtas?“ Blykstelėjo mintis, kad kasdien lyg ir nekalbu Zizirskienės balsu... Kadangi toks paklausimas ne pirmas kartas, iš anksto turiu paruošęs pusiau atsakymą ir savo ruožtu paklausiau: „Gal kada kartu gėrėm kur nors?“ Kažkada Klaipėdoje po koncerto likom nakvoti ir rytojaus rytą nuėjau į turgų. Girdžiu nuo prekystalio rėkia: „Ateikit, ateikit! Vakar pas jus buvau koncerte, davai, dabar pas mane nors trusikus nusipirkit!“ Nusipirkau. Dar ir nuolaidėlę padarė.“
„Be abejo, visada smagu su gerbėjais pabendrauti. Dūšia džiūgauja, kai gėlių įteikia. Ne vien gėlių esu gavęs – sūrį, lašinių puspaltę, medaus kibiriuką, didelę dešrą, suvyniotą kaip kermošinis saldainis, prijuostę, megztas pirštines, vilnones kojines... O viena dovaną prisiminus dar ir dabar grauduliukas per širdį perbėga. Buvo taip: po Joninių koncerto Jiezne prieina tautiškai pasipuošusi pagyvenusi pora, įteikia pilną kašikėlį kiaušinių ir vijoklinių rožių metrinę šaką. Nustebau, nes labai jau netikėta dovana, o jie vienas per kitą pasakoja: „Pernai sudegė mūsų namai, tai seniūnas davė tokią trobelę ir iš naujo kuriamės. Dabar vištos pradėjo dėti, tai, va, jums dovanų atnešėm“, – pasakoja V. Pračkaila.
Straipsnio autorė – žurnalistė Laura Blaževičiūtė
