Dukrai – įgimta akių liga
Du vaikus – pustrečių sūnų ir pusės metukų dukrytę auginanti moteris pastaruoju metu su medikais bendrauja gana dažnai. Ir ne dėl to, kad mažyliai sirgtų dažniau nei jų bendraamžiai. Deimantės dukrai – įgimta akių liga. Kad mergaitei – dešinės akytės katarakta, jauna šeima sužinojo, kai kūdikiui buvo vos mėnuo.
„Buvo nepaprastai sunku ir skaudu išgirsti šią diagnozę. Ji mums su vyru tikrąją to žodžio prasme išmušė tvirtą pagrindą iš po kojų. Tačiau negalėjome palūžti. Užuot gailėję savęs – nors savigailos, ašarų ir klausimų, už ką mus likimas taip baudžia, kodėl taip nutiko būtent mūsų vaikui, tikrai buvo – pradėjome dėti visas pastangas, kad dukrytės sveikatos situaciją pagerintume maksimaliai tiek, kiek galime. Iš karto nuvykome konsultuotis į LSMU ligoninę Kauno klinikos. Mus konsultavusi ir operavusi gydytoja oftalmologė profesorė Reda Žemaitienė bei visą dukrytės gydymo eigą prižiūrintis Kauno klinikų Vaikų akių ligų konsultacinės poliklinikos Retų akių ligų centro vadovas gydytojas oftalmologas, medicinos mokslų daktaras Arvydas Gelžinis paaiškino, kas ir kaip, kokios mažylės prognozės, gydymosi galimybės. Supratome, kad dukrai reikės chirurginio gydymo. Buvo paskirtas konkretus laikas, atlikta operacija. Sausio mėnesį vėl vykome į Klinikas, ten vaikui iš akies išėmė siūlus, atliko antrinės kataraktos valymą“, – psichologiškai ir fiziškai nelengvą laikotarpį prisimena Deimantė.
Kyšis nepadidina medicininių žinių bagažo
Pašnekovė atvira – ji nepaprastai dėkinga Kauno klinikų Akių ligų klinikos vaikų gydytojams oftalmologams ir visam skyriaus, kuriame gulėjo su mažyle, personalui. Už profesionalumą, kantrybę atsakinėjant į šimtus kylančių klausimų, paguodos žodį, kai jo labiausiai reikėjo. Nepaisant to moteris jokių dovanėlių medikams nevežė, nebandė neoficialiai padėkoti ir vėliau.
„Gimiau ir užaugau nedideliame miestelyje, čia gyvena ir mano tėvai, uošviai, seserys, dėdės, tetos. Aplinkiniai prieš operaciją mane spaudė atsidėkoti gydytojai, sesutėms, „protino“, sakė, kad tai ne šiaip kokia nors nereikšminga procedūra, kad nuo to galbūt priklausys, ar mano vaikas vėliau matys ar ne. Tačiau mudu su vyru buvome tvirtai apsisprendę nieko niekam neduoti. Tikėjome ir pasitikėjome gydytoja. Taip elgsimės ir ateityje, mat dukros gydymas dar nesibaigė. Ir gydytoja mums tikrai nebuvo mažiau maloni nei kitiems pacientams“, – tvirtina Deimantė.
Anot pašnekovės, giminaičiai nepateisino jos sprendimo. Dar ir dabar kartais pamokomai patarinėja, stengiasi perkalbėti, pasakoja visokių pavyzdžių, kaip jų draugai ar pažįstami buvo „nugydyti“, nes nieko gydytojui nedavė. „Aš tik išklausau, palinksiu galva ir darau taip, kaip man atrodo teisingiausia. Mano galva, kyšis gydytoją žemina kaip žmogų, parodo, kad juo nepasitikima, kvestionuojamas profesionalumas, – samprotauja moteris. – Savaime suprantama, kalbant apie gydytojų bendruomenę, žmonių turbūt yra visokių. Galbūt kai kurie iš tikrųjų noriai ima pacientų padėkas, tačiau aš netikiu, kad vien dėl to, kad kažkas kažkam papildomai sumokėjo, bus gydomas ar operuojamas geriau,
greičiau, kad po pjūvio mažiau skaudės ar žaizda užgis greičiau. Galbūt žmogiškasis meilumo ir lipšnumo faktorius paciento atžvilgiu bus kitoks, galbūt pasitaikys situacijų, kai priims be eilės, tačiau ar dėl to pasikeis medicininių žinių bagažas, sukaupta patirtis? Vargu“.
Kyšis – atgyvena?
Deimantė neabejoja, gydytojo profesija – viena sudėtingiausių ir atsakingiausių. Juk jų priimti sprendimai lemia ne bet ką, o kitų žmonių sveikatą. „Žinoma, klaidų kartais daro ir medikai, tačiau tikrai ne dėl to, kad jiems prieš tai kažkas nepadėkojo. Gimiau, kai Sovietų Sąjunga pradėjo po truputį byrėti, neprisimenu tų laikų, tačiau, mano galva, kyšininkavimo „neišvengiamybė“, ypač sveikatos sektoriuje, yra šios santvarkos reliktas, kai visuomenė buvo supriešinta, įbauginta, kai trūko elementariausių dalykų, taip pat ir vaistų. Tuomet kyšis gydytojui galbūt iš tiesų sąlygodavo geresnę savijautą, patogesnį ir greitesnį gydymą. Dabar laikai absoliučiai kitokie. Turime pažangių technologijų, puikių specialistų, efektyvių vaistų. Kyšis jau tapo atgyvena. Suprantu, kad vyresnės kartos giminaičių mąstysenos nepakeisiu, tačiau tikiuosi, kad mano vaikai galvos panašiai kaip ir aš ir pasitikės gydytojais. Juk pasitikėjimas – tai taip pat dalis sėkmingo gydymo ir gijimo proceso“, – teigia Deimantė.
Straipsnis parengtas remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos šiuo metu įgyvendinamu projektu „Korupcijos prevencijos didinimas sveikatos apsaugos sektoriuje“, finansuojamu Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis.
