Susisiekti su 32-ejų netrukus sulauksiančia Diana Aleknaite, kilusia iš Tauragės ir jau nemažai metų gyvenančia Amerikoje, o pernai su draugu išsirengusia į kelionę dviračiais aplink pasaulį, nelengva – ten, kur jie dabar, ne visada įmanoma prisijungti prie interneto. Vis dėlto jos mintys apie kelionę, gyvenimą ir jo prasmę, pasiekusios mus iš Čilės, buvo vertos tų pastangų – jos skatina žengti savo svajonių link, siekia parodyti pasaulį kitiems, įkvėpti juos ir pakeisti negatyvų požiūrį į gyvenimą.
– Kada pirmą kartą prakalbote apie didžiąją idėją apkeliauti pasaulį dviračiais?
– Mano draugas Žilvinas 2009 metais išsiruošė į kelionę dviračiu Čikaga–Vilnius pažymėti Lietuvos 1000-ąjį gimtadienį. Jo kelionė buvo įspūdinga ir be galo graži. Tiesioginis sąlytis su įvairių tautų žmonėmis, šalių pažinimas ir tiesiog nepakartojama patirtis jį taip sužavėjo, kad buvo aišku, jog ši kelionė tikrai ne paskutinė. Tuo metu aš turėjau daug gyvenimiškų pokyčių ir neišdrįsau dviračiu važiuoti kartu. Tačiau džiaugiausi nauja jo patirtimi, žiniomis ir skambučiais, tuo pat metu pavydėdama, kad negaliu būti ten kartu su juo. Žilvinui grįžus namo į Čikagą iškart pradėjo megztis nauja idėja – daug didesnė, daug daugiau pasiruošimo reikalaujanti – kelionė aplink pasaulį. Šįkart aš nebesiruošiau likti užnugaryje. Pasinėrėme abu į darbus, taupydami kiekvieną centą, piešdami kelią pasaulio žemėlapyje ant sienos virtuvėje ir visaip kitaip planuodami trejų ar ketverių metų išvyką.
– Kas pagimdė beprotišką norą pačiai pamatyti pasaulį iš arti?
– Visi mes, be išimties, esame taip pasinėrę į kasdienybę, darbus ir buitį, kad nebeturime laiko svajonėms, brandintoms vaikystėje. Visa, ką įsivaizdavome anksčiau, mums suaugus išbyrėjo tarsi smėlis tarp pirštų. Mudu su Žilvinu, mėgaudamiesi kavos puodeliu rytais, pradėjome ieškoti gyvenimo prasmės ir prarasto džiaugsmo. Suvokėme, kad abu trokštame keliauti, norime pamatyti ir pažinti daugiau. Atėjo laikas iš naujo pasverti gyvenimiškas vertybes. Taip ir pasiryžome palikti darbus kuriam laikui, palikti namus, parduoti prabangias nereikalingas materialines vertybes ir tiesiog, likę savimi, iškeliauti į pasaulį.
– Kokios reakcijos sulaukėte, pasidalinę savo idėja?
– Žilvino šeima ir draugai jau nebesistebėjo jo nutrūktgalviškumu, jis visad buvo „laukinis“, gamtos vaikas. Mano artimieji buvo didžiai šokiruoti. Mano mama po pranešimo apie mūsų planus nemiegojo naktimis. Niekad nepamiršiu jos žodžių: „Aš ne tam tave auginau, kad kur Afrikoje liūtai suėstų“. Iš pradžių nuliūdino tokia visų reakcija, tačiau suvokiau, kad nė vienas iš jų niekada neturėjo progos pažinti mane tokią: atvirą naujovėms, nekasdieniams išbandymams ir drąsią žengti žingsnį ten, kur nedaugelis tebuvo. Kai gyvenime šalia atsirado žmogus – toks pat svajoklis, toks nebijantis išbandymų ir be galo palaikantis, buvo labai lengva vėl atrasti save.
– Kaip vyko pasiruošimas, kaip sudarėte maršrutą, kaip sprendėte finansinius klausimus?
– Kiekvieną dieną žymėjome žemėlapyje šalis, kurias norėtume aplankyti, išbraukėme pavojingas zonas, skaitėme daug keliautojų knygų, peržiūrėjome šimtus kitų dviratininkų internetinių žurnalų, susisiekėme su kai kuriais, prašydami daugiau informacijos... Visos sienos namuose buvo nukabinėtos žemėlapiais, užrašais ir žinutėmis. Man reikėjo vėl išmokti važiuoti dviračiu: nebuvau prie šitos transporto priemonės prisilietusi daugiau nei 10 metų... Buvo nejauku, kaip pirmą kartą vaikystėje. Bet pamažu viskas darėsi vis aiškiau. Dirbome daug, taupėme, atsisakėme kai kurių dalykų, pardavėme visa, kas nebuvo mums būtina. Pasilikome sau tik pačius širdžiai artimiausius daiktus, supakavome juos į dėžes ir palikome savo šeimai ir draugams saugoti iki kol grįšime. Su paskutiniais pasiruošimo žingsniais augo ir nesaugumo jausmas išvykti taip ilgam... Palaikėme vienas kitą ir drąsinome, juk tai darome dėl savęs, dėl aplinkinių ir dėl tų, kurie dar ateis į mūsų gyvenimus.
– Kurią suplanuoto žygio dalį jau įveikėte, koks maršrutas dar prieš akis?
– Išvažiavome tiesiai iš namų Čikagos apylinkėse. Atidavėme nuomojamo buto raktą pastato prižiūrėtojui vos 10 valandų prieš išvykimą. Ryte prie startinio kilometro susirinko gausus būrys brangių mums žmonių, daugelis jų – su dviračiais, simboliškai palaikydami mūsų idėją. Visu būriu važiavome pirmuosius 10 kilometrų. Linksma prisiminti pačią pradžią. Per 15 mėnesių pravažiavome dalį JAV, Meksiką, visą Centrinę Ameriką ir beveik visą Pietų Ameriką. Prieš Kalėdas įvažiavome į paskutinę šio kontinento šalį mūsų maršrute – Čilę. Nepakartojamas jausmas būti taip arti nors ir dalinio tikslo!
Po to laukia Afrika, Europa, žinoma, – Lietuva. Planuojame pasiekti tėvynę 2013-ųjų vasarą. Po to – Azija, Australija ir grįžimas ten, kur pradėjome. Nežiūrime ypač toli, juk niekada nežinai, kas gali pakeliui nutikti. Bet vis svajojame, vis planuojame.
– Kur esate dabar, ką matote prieš save, kaip ten gyvena žmonės?
– Pagaliau pasiekėme centrinę Čilę – vėjais ir nepaprasta gamta garsią Patagoniją. Čia visų keliautojų keliai susibėga į vieną ypač dviratininkų numylėtą Caratera Austral. Tai vienintelis kelias Čilėje, einantis Pietų link. Kol kas teko tik labai nedaug šio žvyru grįsto kelio paragauti. Tikrai nelengva kovoti su akmenimis, smėliu, kalneliais ir duobėmis, karščiu bei labai įkyriomis musėmis. Džiaugiamės, kad to garsiojo stipraus vėjo mums kol kas neteko daug. Daugelis draugų keliautojų pasakojo, kad ši atkarpa bene pati įspūdingiausia per visą kelionę. Laukiame nesulaukiame pamatyti daugiau.
– Ar daug netikėtumų pateikė kelionė, ar viskas vyksta sklandžiai?
– Esame lydimi sėkmės žvaigždžių. Neturėjome ir tikimės neturėti jokių nelaimingų atsitikimų. Daugelis pasakoja apie vagystes su ginklais, akmenų lietų ir dar visokias negandas, tačiau mes praslydome be jokių nesėkmių, išskyrus keletą kritimų nuo dviračio.
Teko patirti tik vieną žemės drebėjimą, kai buvome Peru, bet buvome pakankamai toli nuo epicentro, todėl nebuvo baisu. Teko pravažiuoti ir labai arti aktyvių ugnikalnių, kurie vos prieš keletą mėnesių nuniokojo aplinkinę gamtą, apsunkino daugelio vietinių gyvenimą. Pavyzdžiui, Argentinoje, Villa la Angostura miestelyje, ir Čilėje, Chaiten miestelyje, žmonės vis dar kasa ir veža pelenus iš savo kiemų, atstatinėja upių ir lavos suniokotus namelius, pradeda gyvenimą nuo nulio.
– Ar nė minutei nepasigailėjote ryžęsi tokiam sudėtingam žygiui?
– Be abejonės, būna sunkių minučių, kai galvoju, galbūt reikėjo kelionę suskaidyti dalimis: juk pasiilgstame namų, šeimos, draugų. Tačiau nė karto neprabėgo mintis viską mesti. Kelionės patirtis nepakeičiama! Nauji ryšiai, nauji draugai, kultūrų pažinimas, istorijos ir geografijos žinių gilinimas – viskas turi neįkainojamą vertę.
– Kas paskatino parodyti pasaulį visiems per savo internetinio puslapio dienoraštį ir foto bei videogalerijas?
– Mes tie, kurie suradome būdą išlipti iš uždaro kasdienybės rato. Yra daug tokių žmonių, kurie labai nori, bet nedrįsta – skatiname juos žengti žingsnį savo svajonių link. Yra tokių, kurie neturi galimybių keliauti – norime parodyti pasaulį jiems. Yra tokių, kurie niekada nesusimąsto apie kitokias nei materialines vertybės – norime įkvėpti juos. Tebūnie pasaulyje tik vienas žmogus, kurio gyvenimą ir požiūrį pakeisime, – to gana.
– Kokių gyvenimo pamokų suteikė žygis, ką supratote apie save ir pasaulį tokio, ko nežinojote anksčiau?
– Mes, žmonės, esame įdomios būtybės – protingos, gudrios ir, deja, godžios. Norime vis daugiau, nesvarbu, kiek laiko, darbo ar nutrūkusių žmogiškųjų ryšių mums tai kainuotų. Keliaudami dar kartą įsitikinome, kiek iš tikrųjų mums mažai tereikia, kad galėtumėm būti laimingi. Stebėjome žmones, kurie ieško būdų išgyventi: tuos, kurie gyvena plastiko plėvele apsuktų keturių pagalių nameliuose ar iš molio drėbtose trobelėse, naudodamiesi tik gamtos siūlomais ištekliais. Aišku viena: kuo žmogus mažiau turi, tuo jis nuoširdesnis, tuo paprastesnis ir linkęs dalintis viskuo, ką turi. Mokomės iš jų. Esame atviri jiems taip, kaip jie mums. Gąsdina mintis po kelionės grįžti į visko pertekusį, išsilavinusį pasaulį... Ar sugebėsime išlikti savimi, ar vėl būsime įtraukti į biurokratijos ir klasių mašiną, ieškodami šviesos, kur link galėtume pasprukti?..
Birutė Slavinskienė
