Keliaujant po pasaulį įdomu susipažinti ir suvokti tikruosius papročius ir moterų iš įvairių kultūrų gyvenimo būdą. Yra šalių, kur moterys pašaliniams lieka visai nepastebimos – jos nedalyvauja nei ekonominiame, nei politiniame šalies gyvenime. Tokiai moteriai skirta tik motinos, namų židinio sergėtojos vieta. Bet yra kraštų, kur moters gyvenimo sąlygos neatitinka iš anksto susikurtų stereotipų. Pabandykime išsklaidyti populiariausius mitus.
Japonija
Japonės gyvena visuomenėje, kurią valdo vyrai. Dominuojantis jų vaidmuo šioje šalyje susiformavo per amžius, todėl, kaip ir kitose Rytų šalyse, vyro pozicija čia reiškiama visur: versle, mene, politikoje. Tačiau nepakartojamas japonių grožis, gebėjimas sutarti, auksinė kantrybė ir subtilus harmonijos pojūtis išgarsino jas visame pasaulyje. Dirbančio japonų verslininko žmona susitaiko, kad vyro namuose beveik nemato – dalį laiko jis dirba, dalį – linksminasi su bičiuliais restoranuose, baruose. Moterų pavydas Japonijoje vertinamas kaip amorali savybė. O vyro pasilinksminimai už šeimos ribų – gyvenimo norma.
Japonija (nuotr. SCANPIX)
Iš šalies gali pasirodyti, kad japonės – visiškai prispaustos viešpataujančio patriarchato. Tačiau būtent japonės turi bene daugiausiai teisių iš visų Azijos ir Rytų šalių dailiosios lyties atstovių. Į jų rankas visiškai atiduotas vaikų auklėjimas ir jų likimai, japonei palikta teisė laisvai disponuoti vyro atlyginimu ir spręsti, kokias išlaidas sau gali leisti šeima. Beje, daugelis japonių dirba, materialiai save išlaiko ir apskritai tvirčiau už daugumą vakariečių stovi ant kojų. Bet jos iki šiol palydi vyrą iki durų ir nuleidusios galvas pagarbiai jam nusilenkia. Ar tai – nusižeminimas? Ne, japonėms tai – tiesiog mandagumas. Kaip mes nelaikome nusižeminusiu vyro, kuris moteriai atidaro duris.
Iranas
Irane retai sutiksi moterį be juodos, rečiau – žalios, skraistės, patikimai slepiančios plaukus, figūrą, kartais – ir veidą. Iš šalies pažiūrėjus atrodo, kad šios patriarchatinės šalies moterys apskritai neturi jokių teisių ir visiškai priklauso nuo vyrų.
Iš tiesų Irane moterys gyvena aktyvų visavertį gyvenimą. Savo teises edukacijos, sveikatos apsaugos srityje ir kitose gyvenimo sferose jos išsikovojo gana neseniai, prieš keletą dešimtmečių. Užtai dabar moterys gali gauti tokį pat išsilavinimą, kaip vyrai, joms užtikrintos kokybiškos medicinos paslaugos, leidžiama įsidarbinti ne tik išskirtinai moteriškose sferose. Ir jos išties naudojasi iškovotomis galimybėmis: siekia gero išsilavinimo, užima prestižines pareigas, dirba ir gauna atlyginimą. Šiuo metu didžioji Irano studentų dalis – moterys, o moterų bedarbystė siekia vos 12–13 procentų. Tiesa, universitetuose merginos ir vaikinai mokosi skirtingose auditorijose, darbo vietos taip pat suskirstytos į vyrų ir moterų zonas, autobusuose moterys važinėja atskirai nuo vyrų. Beje, dauguma šalies moterų pačios puikiai vairuoja automobilius, taip pat sportuoja, domisi daile, muzika.
Korano taisyklės leidžia vyrui turėti keturias žmonas, tačiau Irane tokių šeimų beveik nebėra, dauguma vyrų gyvena su viena moterimi. Šeima Irane – šventa, skyrybos – išskirtinai retas reiškinys, o moterys nesijaučia velkančios patriarchato jungo, kaip dažnai linkusios manyti vakarietės. Atvirkščiai, namuose jos jaučiasi tikros karalienės, vadovaujančios šeimos vidaus gyvenimui. Tiesa, su derama pagarba vyrui.
Egiptas
Kaip ir kitose Rytų šalyse, šeima Egipte užima pagrindinę vietą kiekvieno žmogaus gyvenime. Egiptiečių šeima – didelė žmonių grupė, kurią sudaro ne tik vyras, jo žmona ar žmonos ir vaikai, bet ir kiti vyro giminaičiai bei jų šeimos. Šeimos galva paprastai laikomas vyriausias šeimos vyras ir jo žmona. Šią šeimų grupę sieja ne tik giminystės ryšiai, bet ir socialinės priklausomybės, pareigos vienas kitam jausmas.
Egiptietės (nuotr. SCANPIX)
Vyrui žmoną tradiciškai išrenka tėvai. Tačiau pastaruoju metu tėvai vis labiau linkę taikytis ir su jaunikio nuomone. Labiausiai vertinamas merginos geras charakteris, mokėjimas deramai elgtis, kilmė, moralinės nuostatos.
Vyro valdžia egiptiečių šeimoje – neginčijama ir neliečiama. Tai patriarchalinių santykių sistema, kur vyras – šeimos galva, o žmona privalo visur ir visada jo klausyti. Dauguma moterų Egipte nedirba ir yra visiškai priklausomos nuo vyrų, joms gyvenimo prasmė – šeima ir vaikai.
Tačiau šios nuostatos tvirtai įsigalėjusios tik tam tikroje Egipto teritorijoje. Štai sostinę Kairą galima laikyti tarsi atskira sala su savomis taisyklėmis ir gyvenimo būdu. Šis kontrastų miestas gyvena savarankišką gyvenimą, moterys ten jau senokai išsireikalavo daugiau teisių, aktyviai kovoja už savo vietą po saule ir realizuoja save visuomeniniame gyvenime. Čia gana stipriai juntama europietiškos civilizacijos įtaka, moterys elgiasi laisviau, labiau pasitiki savimi, daro karjerą, mokosi, sportuoja, domisi visuomeniniu gyvenimu, politika, rengiasi europietiškais drabužiais. Pasiturinčių šeimų dukros veržiasi studijuoti Europos ir JAV universitetuose, grįžusios užima prestižines pareigas, taigi kritiškiau renkasi ir gyvenimo vyrą, kelia jam gana aukštus reikalavimus ir apskritai neskuba susisaistyti santuokos saitais.
Tiesa, renkantis vyrą, egiptietėms vis dar egzistuoja vienas griežtas tabu – užsieniečiai. Tokio poelgio nepateisintų nei tėvai, nei visuomenė, taigi namų durys jai būtų užvertos.
Indija
Kaip byloja sena indų patarlė, visi indų vyrai yra atsidavę sūnūs, dievinantys motinas ir nekenčiantys žmonų. Svarbiausias moters tikslas šioje šalyje – tapti motina. Ir apskritai indai mano, kad gimti moterimi – bausmė už praeito gyvenimo nuodėmes. Tačiau moteris savyje sukaupusi aktyviąsias gyvenimo jėgas ir kūrybinę energiją, taigi jos paskirtis – suteikti vyrams jėgos ir sėkmės. Štai kodėl vyro sveikata ir gerovė čia – išskirtinai jo žmonos reikalas. Likti našle indei beveik tas pats, kaip būti palaidotai gyvai. Iš čia ir našlės susideginimo paprotys. Jis oficialiai uždraustas dar 1978 metais, tačiau iki šiol šalyje nuolat pasitaiko tokių atvejų. Pagal indų tradicijas, našlės moka už visų moterų nuodėmes, todėl net nesusideginusi ji liktų pasmerkta atsisakyti visų gyvenimo malonumų: valgyti itin mažai ir kukliai, miegoti ant plikų grindų, kiekvieną dieną melstis ir niekada nebesukurti naujos šeimos. Teisę ištekėti antrą kartą ji turi, tačiau praktiškai nėra vilčių, kad ją kas nors vestų.
Indija (nuotr. SCANPIX)
Taigi trokšdamos nelikti našlės, indų moterys visokeriopai saugo vyrus, kreipiasi į juos tik „jūs“ ir tradiciškai stengiasi garsiai netarti vyro vardo (manoma, kad ištarus vardą – vyro gyvenimas sutrumpėja). Taip pat atiduoda jam gardžiausius maisto kąsnelius, o viešajame transporte stengiasi nesisėsti, jei yra stovinčių vyrų.
Įspūdis, kurį apie indų moterų gyvenimą susidarome iš indiškų filmų – apgaulingas. Indijos moterų padėtis gali būti labai įvairi, atsižvelgiant į teritoriją, kurioje gyvena, ir socialinę padėtį. Indės iš žemiausių visuomenės sluoksnių dažnai būna lygiavertės vyrams – dirba šachtose, skaldo akmenis, kasa žemę ir dar spėja apsisukti kukliame namų ūkyje, sužiūrėti vaikus ir turi kur kas daugiau įtakos sutuoktiniams nei turtingos jų kraštietės. O štai aukščiausių visuomenės sluoksnių moterys labiau priklausomos iš pradžių nuo tėvų, paskui – nuo vyrų. Jos labiau suvaržytos tradicijų, ištekinamos anksti, paprastai ne iš meilės. Įdomu, kad būtent šiuose sluoksniuose pasitaiko daugiausia našlių susideginimo atvejų.
Indijos šiaurėje, kur ilgai vyravo musulmonų religija, šeimose karaliauja patriarchatas, moterys visiškai paklūsta vyrams. Šalies pietuose, kur pripažįstamas Motinos Deivės kultas, moterys ir vyrai beveik lygūs vienas kitam. Didžiuosiuose miestuose, esančiuose pietinėje Indijos dalyje, moterys siekia išsilavinimo, yra pakankamai nepriklausomos.
Nesaugiausios šalys moterims
Įvertinus įvairių pasaulio šalių statistiką ir potencialias grėsmes moterims – sveikatos priežiūros stygių, seksualinę ir kitokią prievartą, kultūrinius ir religinius veiksnius, galimybių save realizuoti stoką ir prekybą žmonėmis, nustatytos pačios pavojingiausios šalys moterims. Jose neginčytinai pirmauja Afganistanas – dailiosios lyties atstovėms pati pavojingiausia šalis. Toliau rikiuojasi Kongo Demokratinė Respublika, Pakistanas, Indija ir Somalis.
Motinystei nepalankiausių šalių dešimtuke taip pat pirmauja Afganistanas, po jo – Nigerija, Gvinėja-Bisau, Jemenas, Čadas, Kongo Demokratinė Respublika, Eritrėja, Malis, Sudanas ir Centrinės Afrikos Respublika.
Moterų grožio standartai
Šį kartą atmeskime stereotipus ir pasikliaukime statistinėmis apklausomis. Kaip kinta moterų grožio standartai net palyginti netoli viena nuo kitos esančiose arba panašios kultūros šalyse?
Ispanų šokėja (nuotr. SCANPIX)
Ispanų moteris turėtų apjungti savyje dvi priešybes – aistringąją Karmen ir šventąją Mariją Magdalietę. Idealus gražios moters amžius – apie 35 metai. Ji švelni, jausminga ir seksuali. Ispanijoje labiau nei kitose Europos šalyse vertinamos atvirai demonstruojamos moteriškos figūros formos – gilios iškirptės, trumpi sijonai. Ispanės spintoje galima rasti visų vaivorykštės spalvų, dauguma drabužių – aptempti. Ispanė turėtų būti pasitikinti savimi, juodais kaip derva plaukais ir rudomis migdolo formos akimis. Jos jausmai ir emocijos liejasi per kraštus, ji visada turi apie ką pakalbėti su vyrais.
Anglija (nuotr. SCANPIX)
Anglijoje nuo seno vertinamas moters aristokratiškumas laikomas vertybe iki šių dienų. Pablyškęs, smulkiomis strazdanėlėmis nusėtas veidas, lieknutė, trapi figūra, elegantiškos manieros. Anglės prie veidrodžio praleidžia ne vieną valandą, nes mėgina susikurti kuo natūralesnį, tačiau nepriekaištingai privalumus išryškinantį makiažą. Beje, įdomu, kad brandumo ir senėjimo požymiai Anglijoje nelaikomi negražiais, keletas raukšlelių ant veido ar prie akių daugeliui atrodo patraukliai.
Vokietės visais laikais siekė idealo. Vokietijoje grožio standartai taip pat susiformavo seniai: šaltos akys, šviesūs plaukai, kiek kampuoti, griežti veido bruožai, sportiška figūra. Todėl vokietės stengiasi daug sportuoti, nė nemėgina apsimesti, kad yra trapios, silpnos. O jei išoriškai neatitinka grožio standartų – noriai jų siekia pasinaudodamos visomis grožio ir mados pasaulio naujovėmis.
Prancūzai laikomi tikrais moteriško grožio gurmanais. Idealiomis gražuolėmis jie vadina maždaug 40–45 metų moteris. Jos turėtų būti nepriekaištingai elegantiškos, bet kartu ir santūrios. Tikra prancūzė nesirinks pernelyg apnuoginančios, iššaukiančios aprangos. Jos spintoje vyrauja griežtoki, bet taip pat moters kūno grožį pabrėžiantys drabužiai. Prancūziją apskritai galima laikyti rojumi moterims – čia gyvenantys vyrai įsitikinę, kad kiekviena moteris – savaip graži.
Pasaulio moterys (nuotr. SCANPIX)
Amerikiečiai vyrai vis mažiau dėmesio skiria Marilyn Monroe tipo moteriškų formų blondinėms, pastaruoju metu labiau žavisi lotynų amerikietėmis, išsiskiriančiomis bronziniu įdegiu, sportiška figūra. Tačiau svarbiausia čia – moters amžius. Visuotinis jaunystės kultas ragina ne tik moteris, bet ir vyrus daryti viską, kad tik jų išvaizda neišduotų tikrojo amžiaus, nuolat atrodyti jauniems ir žavingiems.
Įspūdžiai iš pirmų lūpų
Jolita iš Islandijos: „Moterys, su kuriomis bendrauju, atrodo laisvos ir savimi pasitikinčios, valdingos ir žinančios, ko nori iš gyvenimo. Bet kartu jos mielos, šiltos, žavingos. Kaip pagrindinį skirtumą, kuo jos kitokios nei mes, lietuvės, norėčiau paminėti tai, kad islandės ne tokios kuklios, jos nebijo būti savimi. Bene geriausias pavyzdys – dainininkė Björk. Čia moterys vadovaujasi principu, kad negražios figūros nėra, yra tik netinkama apranga. Todėl jos noriai propaguoja tokį šiek tiek šelmišką stilių, dievina juodą spalvą. Taip pat žaviuosi islandžių kantrybe – daugelis augina ne vieną vaiką ir nuosekliai bei atsakingai užsiima atžalų auklėjimu.“
JAV 6 metus gyvenusi Orinta: „Sakyčiau, kad pas mus materializmas, noras gražiai atrodyti – kur kas labiau sureikšmintas nei JAV. Vienas bruožas, kurį norėčiau išskirti, – amerikiečių moterų pasitikėjimas savo jėgomis – ten visos mažos mergaitės yra ypatingos ir išskirtinės princesės. Toks įsitikinimas nevirsta kitų sumenkinimu, anaiptol – jos ne tik pačios girdi, bet ir kitiems dosniai dalija komplimentus, o ir suaugus šis įprotis ir jo pagimdytas pasitikėjimas savimi bei žavėjimasis kitais niekur nedingsta. Aišku, užkietėjusių materialistų yra ir ten, bet ne tiek daug, kaip įsivaizduojame. Amerikietės suvokia savo vertę, moteris ten neauginama priklausyti nuo vyro, neraginama pakęsti jo nuklydimų – to nėra net jų juokeliuose.“
16 metų Ilinojaus valstijoje gyvenanti Loreta: „Svarbiausias amerikiečių bruožas – jos dvelkia laisve. Visur, tiek parduotuvėje, tiek naktiniame klube, parke, pokalbių šou laidose moterys lengvai bendrauja, yra atviros, domisi pašnekovo problemomis, negaili gero žodžio. Netiesa, kad amerikietėms nusispjauti į savo figūrą. Labiau pasiturinčios moterys rūpinasi savo grožiu, sportuoja, sveikai maitinasi. Deja, tai mažiau būdinga neturtingosioms. Mano sutiktos amerikietės labai vertino karjerą. Bet, keisčiausia, kad šeimoje beveik niekada nesipykdavo su vyrais. Nė neįsivaizduoju, kaip joms tai pavykdavo – tiesiog ramiu balsu išsiaiškindavo kiekvieną problemą ir tiek. Iš jų verta pasimokyti pasitikėjimo savimi – ne veltui amerikiečiai savo vaikams nuo pirmųjų dienų nepavargsta kartoti: „Tu pats geriausias!“ Galbūt tai ir yra visa paslaptis?“
Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis: „Anglų vyrai prisižiūri labiau nei anglės moterys ir merginos – jos tiesiog unikaliai apsileidusios, susivėlusios, apsikuitusios ir netvarkingos. Na, gal ir ne visos, bet vidutiniškai tikrai. Net ir tos, kurios turi lėšų ir galimybių susitvarkyti ir būti panašios į civilizuotas būtybes. Šiuo požiūriu jos labai skiriasi nuo amerikiečių moterų ir merginų.“
Laura Mureikaitė
Moters savaitė
