Iškeliavome tolyn nuo Adelaidės – link Perto („Perth“), tai yra „Flinders Ranges“ nacionalinio parko kryptimi. Vos išvažiavę iš Adelaidės kirtome bene žinomiausią ir didžiausią vynuogynų slėnį Australijoje, pavadinimu „Barossa Valley“. Tiesa, vyno pagurkšnoti ir degustuoti nesustojome – juk tai ne romantiška kelionė dviese, o ir galimybė praleisti daugiau laiko „Flinders Ranges“ nacionaliniame parke, mums pasirodė kur kas aktualiau, rašo makalius.lt. Pirmoji nakvynė užmiestyje, kempinge miestelyje pavadinimu Burra. Šiame miestelyje teko apsukti ir apeiti ne vieną ratą, kol radome kempingą. Teko pavaikščioti ir 10-čia skirtingų krypčių – mat kempingo savininkas, kaskart paskambinus, mus vis „matė“, bet galiausiai sužinodavome, kad tai būdavome ne mes. Taip paklaidžioję apie valandą, kempingą visgi radome.
Trečioji kelionės diena Patraukę link „Flinders Ranges“, per bene 500 km tą dieną įveiktų kilometrų matėme gamtos, laukinių gyvūnų, aplankėme daug vietinių miestelių. Kiekvienas miestelis buvo kažkuo žymus – pro vieną ėjo magistralinis geležinkelis, ir jis turi didžiulį geležinkelio muziejų, kitame auksą kasė per aukso karštinę… Matėme ir daug apleistų namų visiškose dykynėse ant išdžiuvusios nederlingos žemės. Kilo klausimas – ką jie sau galvojo bandydami ten įsikurti? – Matyt per daug filmų apie kaubojus žiūrėjo! Taigi važiavome, stojome, fotografavome, vėl važiavome, vėl stojome, vėl fotografavome. Taip ir prabėgo visa diena savanose, prerijose ir dykumose. Turėjome ir dar vieną nuotykį kelyje – sykį sustojus EL’o žmonelė sumanė padaryti nuotrauką. Ir padaryti ją užlipus ant automobilio stogo. Na, galvojau, atsistos ant tų laikiklių, skirtų bagažui ant stogo vežti. Bet kur tau – ji kuo ramiausiai atsistojo ant stogo! Ir aišku įlenkė stogą. EL’as paaiškino, kad automobiliui čia nieko tokio, čia „ne esmė parduodant“.
Prieš įvažiuojant į „Flinders Ranges“, sustojome „Hawker“ miestelyje – visiškame kaime, kur tiek parduotuvės, tiek barai – viskas užsidaro dar 5 valandą vakaro. Tad nieko nenusipirksi. Sustoję trumpai papietavome. Taip pat per valandą pažiūrėję vietinius turistams skirtus informacinius žemėlapius, suradome stovyklavietes, nusprendėme kuriame kempinge nakvosime, bei sudarėme mūsų „Flinders Ranges“ nacionalinio parko mums įdomių lankytinų vietų sąrašą. Vakare pasiekėme „Rawnsley park campground“ stovyklavietė šalia Vilpenos, esančią prie įvažiavimo į „Flinders Ranges“ nacionalinį parką. Be mobilaus ryšio jau buvome apie dieną. GPS navigatorius nors ir rodė kelią, bet nežinojo miestelių ir kaimų, nes jų žemėlapyje tiesiog nėra, ir mūsų kempingas buvo visiškoje atokybėje, žemėlapyje taškas pilkame fone, nutolęs apie 10 km nuo artimiausio pažymėto kelio. Iki paties kempingo, nusukus nuo žemėlapyje pažymėto kelio į žvyrkelį, reikėjo pavažiuoti dar apie 20 min. Tiesa, važiavome ilgiau, nes sustojome prie Vilpenos kalnų kepurės („Wilpena Pound“) apžvalgos taško pavadinto „Red Mountains Lookout“, kur leidžiantis saulei, tolumoje esantys kalnai pasidaro raudoni. Ir iš tiesų taip įvyko! O trumpam užėjus lengvam lietui, pamatėme dar ir vaivorykštę raudonų kalnų, rausvo dangaus ir besileidžiančios saulės fone. Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenime matytų saulėlydžių!
Pačiame kempinge buvo degalinė ir parduotuvė su šaldytuvais, ir namukais, tiems kam jų reikia. Taip pat buvo didžiulė virtuvė pastate, o lauke prie kiekvienos nakvynės ploto buvo po BBQ tinkančią laužavietę, bei galimybe prisijungti elektrą savo namukui ant rato. Tiesa tokiu atveju reikia už nakvynę mokėti pora dolerių brangiau žmogui, ir užsisakyti „powered campsite“, kai mes tuo tarpu visados užsisakinėjome tik „unpowered campsite“. Kempinge buvo ir gražūs tualetai, dušai su šiltu vandeniu, o lauke viskas buvo gerai apšviesta. Galiausiai – buvo ir baseinas, veikiantis nuo 9 ryto iki 7 vakaro. Tiesa, vanduo jame nebuvo šildomas, bet nuo vasariškos saulės, dienos metu vanduo pašildavo iki kokių 30 laipsnių. Nuostabus kempingas. Ketvirtoji diena – 10 km žygis į 1 km aukščio Vilpenos kalnus Dieną pradėjome 5 valandų žygių į 1 km kalnus. Per pirmuosius kilometrus sutikau tarp medžių bešokinėjančią didelę kengūrą, kuri greitai nušokavo. Lipant į kalnus aukštyn, siauro praėjimo atkarpoje, man kelią pastojo gyvatė, tad mūsų žygis kuriam laikui sustojo. Pasėdėjom ir palaukėm kitų. Sulaukus – pranešiau apie gyvatę. EL’as paėmė ilgą pagalį su ant galo tarsi šluota išsikerojusiu krūmu. Einant pro gyvatę, o aš mielai sutikau pabūti trečiu. Bet gyvatės ten jau nebebuvo. Tiesa, visgi bežygiuojant sutikome bent penketą didelių driežų. Žodis „pound“ (tarsi „kalėjimas“) čia prilipo dėl tam tikrų specifinių augalų kultūrų augančių kalnyno centre, kurias labai sunku pasiekti. Ir taip šią vietą praminė vietiniai fermeriai. O pati „Winpena Pound“ susiformavo dėl natūralių gamtos procesų, kai viena „Flinders“ plokštė pradėjo judėti žemyn. Žygio pabaigoje pamatytas Vilpenos kalnų kepurė apžvalgos taškas („Wilpena Lookout“) bei pakeliui bežygiuojant atsivėrę gamtos vaizdai – buvo tiesiog nerealūs. Tad sustojome, prisėdome ant skardžio krašto kilometro aukštyje ir pusvalandį mėgavomės gaiviu vėjeliu karštą dieną. Besižvalgydami suradome mūsų automobilį begalinėje tolybėje, o aplink – savanos ir kalnai, ir tylu tarsi galėtum klausytis tiktai vėjo kalbų – jautėmės esą neaprėpiamoje tolybėje nuo civilizacijos. Tik mes ir gamta. Norint įvažiuoti į „Flinders Ranges“ nacionalinį parką, reikėjo sustoti specialiai tam skirtoje stovėjimo aikštelėje, perskaityti visas ten parašytas instrukcijas, tuomet savarankiškai susimokėti 10 AUD mokestį už automobilį, įdedant šį mokestį į specialiai tam skirtą voką, ir tuomet įmetant į dėžutę kartu su voku, bei užpildyti automobilio duomenis dviem kopijomis, vieną paliekant voke, o kitą užpildžius – pasiimti ir užkišti už automobilio priekinio stiklo iš vidaus, kaip leidimą įvažiuoti į parką. Tiesa, jeigu tavo tikslas yra tik kirsti parką ir jame nestoti, tuomet jokio mokesčio mokėti nereikia. O jeigu tu dar planuoji parko teritorijoje ir nakvoti, tai turi susimokėti dar ir papildomą nakvynės mokestį.
Nors dieną kepino saulė ir toje dykumoje karštis lauke buvo apie + 40, naktį šiluma vargiai siekdavo + 10. Judėjome link aukščiausio miestelio Pietų Australijoje, įdomiu pavadinimu Blinman. Šis miestelis įsikūręs 550 m aukštyje nuo jūros lygio. Nuo Blinman iki Parachilnos važiuoti turėjome „historic road“ tipo keliu. O „historic road“ tiek JAV su savo „old historic route 66” 66-ojo greitkelio atkarpomis, tiek čia Australijoje 9 atvejais iš 10 reiškia važiavimą neapšviestu vingiuotu žvyrkeliu. Tad tai buvo 34 kilometrai žvyrkeliu vakarėjant, su per kelią lakstančiomis kengūromis. Pamatę saulėlydį ir raudonus kalnus, iškart stojome, lipome ant artimiausios kalvos, ir stebėjome gražiausią geltoną, oranžinį ir raudoną dangų bei kalnus. O po saulėlydžio turėjome dar įdomesnių nuotykiu. Nusileidome apie 100 metrų ir kelią pradėjo kirsti išdžiūvę upeliai, su žymomis, kad kartais per lietaus sezoną kelias tose vietose patvinsta net iki 2 metrų. Taip keliavome, kol po kokio 5 tokio išdžiūvusio upelio kirtimo, privažiavome pirmą ir antrąjį upelius, kurie nebuvo išdžiūvę ir tekėjo per kelią. Likusius 10 km žvyrkeliu pravažiavome mėnulio šviesoje.
