„Part“ reiškią dalį, bet ne visumą. Žmogus, padalintas dalimis, nebėra žmogus, o tik išdarkytas kūnas, nebegalintis gyventi. Tautos kūnas yra valstybė, kurioje ji – tarytum siela fiziniame kūne – ir yra įsikūrusi. Kuo labiau jis išdraskomas, tuo mažiau šansų tautai išgyventi.
Dabar pažiūrim, ką turim? Kiek Lietuvoje yra realiai veikiančių partijų turbūt nebepasakys niekas – tiek jų prikurta, prigaminta. Vienos belikę visai popierinėmis, kitos trumpam sustena prieš rinkimus, o paskui vėl užmiega letargo miegu. Kelios užaugo ir išbujojo tiek, kad net nepatogu užduoti retorinio klausimo „Kur dingo tautos pinigai?“ Milijonierių pasiskirstymas didžiosiose partijose pagaliau prieinamas ir viešai. Tačiau juk teigiama, kad daugiapartinė sistema yra demokratijos pagrindas... Ar tikrai? Ir ar išties nėra daugiau alternatyvų šitam dabartiniam partiniam jovalui, kaip tik bolševikinis vienpartiškumas, kurio ačiū, nereikia? O gal yra?
Juk žmogus gyvena vientisas, o ne padalintas, o tuo pat metu jo kūnas netampa vien tik koja arba ranka, bet išlaiko ir savitumą, ir skirtingas funkcijas.
Turbūt, ne aš vienas pastebėjau, kad praktiškai visose partijose, įskaitant ir labiausiai išpampusias ir toliau pampti pasiryžusias, yra visiškai padorių ir pilno proto žmonių, suvokiančių situacijos, kurioje atsidūrė Lietuvos valstybė (o ir visas pasaulis) grėsmingumą ir norinčių surasti išeitį iš šitos kebeknės su mažiausiais įmanomais nuostoliais. Žinoma, išsibarstę po tarpusavyje besiriejančias ir todėl nelabai kuo daugiau tesugebančias užsiimti partijas, vairuojamas vienas už kitą prastesnių vadų, tie žmonės irgi yra tapę sistemos įkaitais, o jų gera valia praktiškai suparalyžiuota. Tačiau gal galima padaryti ką nors apčiuopiamai gero ir tą užspaustą teigiamą energiją išlaisvinti, o po to ir nukreipti Lietuvos labui? Juk savo pakilimo metu kaip tik toks ir buvo Lietuvos Sąjūdis – pamenate? Tikriausiai pamenate, ir kaip mes – bent jau dauguma mūsų – tada jautėmės? Kaip pilkas sovietinis gyvenimas ūmai įgavo spalvas, o mūsų poelgiai – prasmę? Tai kodėl nepadarius tų darbų, kurie tada taip ir liko neužbaigti? Negi nenorime atgauti savo prasmių, savo gyvenimo ir savo Lietuvos?
Tą ore sklandančią nuojautą, kad iš skirtingose partijose išsibarsčiusių patriotų galima ir reikia suburti veiksnią rinktinę bene geriausiai suformulavo Lietuvos sąrašas ir ėmėsi praktiškai įgyvendinti ne kurdamas dar vieną struktūrizuotą partiją, nors įstatymų nustatytus formalius reikalavimus ir turėjo išlaikyti, bet reikšdamas paramą konkretiems asmenims, nepriklausomai nuo jų partiškumo ar priklausymo iš pažiūros pakankamai skirtingiems rinkiminiams sąrašams. Taip tarp Lietuvos sąrašo remiamų kandidatų atsirado ir nemažas būrys Drąsos kelio žmonių, ir vienas kitas tos partijos viršūnėlėms nepaklusęs konservatorius, ir kartu su Liberalų sąjūdžiu kandidatuojantys asmenys, ir „Už Lietuvą Lietuvoje“ nariai, ir keli nepartiniai ar savarankiškai išsikėlę asmenys. Kodėl tai taip svarbu? Ogi dėl to, kad kai mes kalbame apie sistemą, kuri iš teorinės demokratijos faktiškai išsigimė į ydingą nomenklatūrinę chuntą, reikia atpažinti ir pakeisti tuos kertinius mazgus, ant kurių ir laikosi pati sistema. Įsivaizduokite, kas bus, kai po rinkimų, kokia partija besurinktų daugiausiai balsų (ar kaip juos besuskaičiuotų garsieji amžinai „užlūžtantys“ kompiuteriai), vis tiek paaiškėtų, jog Lietuvos sąrašo remti kandidatai sudaro ženklią dalį naujojo Seimo ir su jų balsais – pozicijoje ar opozicijoje jie beišsidėstytų – teks skaitytis. Ir tai be abejonės būtų kokybinė pergalė prieš pačią sistemą. Žinoma, anksti sakyti, kad iškart po rinkimų įvyktų esminis lūžis, tačiau labai rimtas ir svarbus žingsnis jo link būtų žengtas.
Galvoju, ar tik ne todėl klastingieji sistemininkai taip atkakliai ir nuosekliai stengiasi nuteisti Lietuvos sąrašo pirmininką Darių Kuolį, suvokdami, kad kaip tik šio žmogaus mastymo pobūdis ir raiškos geba gali atrasti išeitį iš tos pelkės, kurion esame „užbraidinti“ per pastaruosius dešimtmečius? Tačiau tai, kas sistemininkams atrodo pavojus, Lietuvos žmonėms gali tapti išsigelbėjimu ir kaip tik todėl vis daugiau guvaus proto ir šviesios sąžinės žmonių suvokia, kad ne formalus partiškumas, o kaip tik gilus žmogiškumas yra ta pamatinė savybė, ant kurios galime ir turime statyti šalies ir savo pačių ateitį.
