Žinios ir išsimokslinimas yra ekonominė jėga. Šiais laikais tai atrodo banali tiesa. Vis dėlto žinios nėra toks jau paprastas veiksnys.
Žinios elgetai nepadeda
Konkrečiomis sąlygomis kiti veiksniai ar ištekliai (žemė, jos turtai) yra lengviau prieinami ar pigesni, tačiau būtent jų panaudojimo įtaka bendram tautos ūkio produktyvumui bus didesnė. Tokiomis aplinkybėmis šie ištekliai gerokai svarbesni. Neapgalvotos investicijos į mokslą, žinias taip pat gali būti neproduktyvios.
Gausu pavyzdžių, kada investicijos į švietimą buvo tik išteklių švaistymas. Pavyzdžiui, Nigerija XX amžiaus septintajame aštuntajame dešimtmetyje daug uždirbo iš naftos. Už gautas lėšas šalyje buvo įkurtas 31 universitetas. Tačiau valstybėje, kur pusė suaugusiųjų yra beraščiai ir tik trečdalis vaikų mokosi vidurinėse mokyklose, tokia investicija nebuvo naudinga. Trūko ir kompetentingų dėstytojų, ir studentų. O pastatai, į kuriuos buvo „įsūdyta“ daug pinigų, kad ir labai modernūs, žinių nepadaugino. Rezultatas – prasti universitetai, iššvaistyti pinigai. Pasibaigus naftos bumui, nusmukus ūkiui ir žmonių pragyvenimo lygiui buvusios švietimo politikos neracionalumas tapo dar akivaizdesnis.
Kam reikalinga matematika?
Žinios – labai plati ir abstrakti sąvoka. Tarkime, tikimybių teorija ir matematinė statistika ūkininkaujančiam valstiečiui vargu ar labai reikalinga. O beveik visi rimtesni bankai neįsivaizduoja savo veiklos be specialistų, kurie naudodamiesi minėtomis disciplinomis kuria išduodamų paskolų rizikos vertinimo matematinius modelius. Šiems specialistams tokios žinios yra būtinybė.
Kitas pavyzdys. Du jauni vyrukai, pridėję matematinių pasiskirstymų formulių, patobulino internetinę paieškos sistemą, iki tol naudojusią tik raktinius žodžius ar jų junginius. Jų paieškos sistema veikė truputį greičiau negu senosios. Taip atsirado ir išpopuliarėjo „Google“, o matematiką išmanę vyrukai tapo milijardieriais.
Ar lengva būti lyderiu?
Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Samuelsonas įdomiai samprotavo apie lyderystę. Pasak jo, XX amžiaus antroje pusėje labai daug tautų vis mažino atotrūkį tarp savo ir Amerikos ūkio produktyvumo. Daugiausia tai buvo daroma mokantis ir stebint kitų veiklą – labai senas procesas, jam milijonai metų. Vis dėlto P. Samuelsonas svarsto, kodėl likęs pasaulis ėmė sparčiai vytis Ameriką tik po Antrojo pasaulinio karo, o ne anksčiau. Imituoti lengva, tačiau tai ir dabar nevyksta didžiuliuose Afrikos ir Azijos plotuose. P. Samuelsonas klausia kodėl. Jis rašo: „Iki 1970 metų klausiau savęs, kada kurie nors dviratininkai, priartėję prie priekyje važiuojančių JAV, aplenks jas ir nulėks, palikę pakelės dulkėse. Matome, kad niekas to nepadarė. Daug sunkiau kurti naujoves, t. y. važiuoti pirmam, skrosti vėją, o ne riedėti paskui tai darančiuosius.“
Perfrazuota P. Samuelsono mintis skambėtų taip: besivystančioms šalims svarbesnis dalykas yra gebėjimas kopijuoti ir perimti idėjas, patirtį iš pirmaujančiųjų, o ne naujovių kūrimas.
Vadinasi, mums nereikia remti to keleto biotechnologijų ar lazerių įmonių Lietuvoje, kurios pačios kuria naujus produktus? Anaiptol. Joms reikėtų visokeriopai padėti. Sveikintinos ir pastangos privilioti į mūsų kraštą įvairių užsienio kompanijų. Tačiau visa tai duos grąžos, jei bus tvirtas pamatas, kurio dauguma plytelių (deja, ar, laimei) bus paženklinta įrašu „sugalvota ne Lietuvoje“.
