Pasaulio banko PB grupei priklausanti Tarptautinė finansų korporacija (IFC; jos funkcija – skatinti ir remti privataus kapitalo investicijas besivystančiose šalyse) kasmet skelbia garsųjį tyrimą „Doing Business“ – verslo sąlygų pasaulio šalyse vertinimą ir gretinimą.
2006 metų verslo sąlygos Lietuvoje, lyginant jas su sąlygomis kitose 174 pasaulio šalyse, stato Lietuvą į nepaprastai aukštą 16 vietą. Tiesą sakant, tik V.Alekna ir krepšininkai užima aukštesnes.
PB įvertina tas sąlygas pagal 10 kriterijų - kaip lengva ar sunku pradėti verslą, gauti leidimus, samdyti darbuotojus, registruoti nuosavybę, gauti kreditą, kaip apsaugomi investuotojai, kaip mokami mokesčiai, kaip reglamentuojama prekyba su kitomis šalimis, kaip vykdomos sutartys ir kaip sunku ar lengva uždaryti verslą.
Natūralu, kad Lietuvą pralenkia tokie pasaulio pirmūnai, kaip Singapūras, Naujoji Zelandija, JAV, Kanada ir Hong Kongas, užimantys 1-5 vietas. Ne naujiena, kad verslo liberalizavimu mus lenkia ir kolegės iš ES: Jungtinė karalystė (6 vieta), Danija (7), Airija (10), Švedija (13), Suomija (14). Bet visos kitos ES šalyse narės yra žemiau nei Lietuva.
Todėl galime drąsiai sakyti, kad pagal tarptautinius, PB standartus verslo sąlygos Lietuvoje yra santykinai liberalios, nedaug varžančios verslą. Ypač jei dar atsižvelgsime į tai, kad Lietuva yra ES narė ir dėl to joje gausiau verslą pančiojančių reguliavimų.
Galima klausti, kiek tiksliai apibrėžia tyrinėtojai verslo sąlygų konkrečius parametrus, kiek taikliai parenka konkrečius rodiklius tiems parametrams išreikšti. Patys „Verslo sąlygų“ autoriai pripažįsta, kad jie nekreipė dėmesio į keletą likusių gan svarbių sėkmingam verslui sąlygų – į tokias kaip atstumas nuo didžiųjų rinkų, verslo infrastruktūros paslaugų kokybė, turto saugumas nuo vagysčių ir plėšimų ar viešųjų pirkimų skaidrumas.
Vis tik tyrimas teikia pagrįstus ir patikimus rezultatus. Jei matome, kad pagal jį išeina, jog pasaulyje palankiausias, mažiausiai varžančias sąlygas verslui teikia aukščiau išvardintos šalys (prie jų dar reikia pridėti aukštesnes už Lietuvos vietas užimančias Australiją, Norvegiją, Japoniją ir Šveicariją), tai abejoti netenka. Tai šalys, ir pagal kitus duomenis ar įspūdžius žinomos kaip sudarančios labai liberalias sąlygas verslui.
Jų tarpe yra ir Lietuva. Jei kam tai naujiena – teks skųsti Pasaulio banką su visais jo tyrinėtojais ir jų kriterijais.
Bet mums įdomiau išpešti daugiau informacijos iš to tyrimo apie verslo sąlygas.
Tai darydami pamatysime, kad Lietuvos užimama aukšta 16 vieta apibendrina labai plačiai išsibarsčiusias Lietuvos vietas pagal atskirus rodiklius.
Antai Lietuva užima 3 vietą pasaulyje pagal nuosavybės registravimo reglamentavimą, 4 vietą – pagal sutarčių vykdymą, bet tik 119 vietą – pagal darbuotojų samdymą, 60 vietą – pagal investuotojų apsaugą.
Tai nėra normalu. Juk jei, pavyzdžiui, Singapūras užima pirmą vietą pagal sąlygas verslui, tai ir pagal visus 10 parametrų jis nenusileidžia žemiau 23 vietos. JAV užima 3 vietą, tai ir visi jos rodikliai (vieta tarp 175 pasaulio valstybių) irgi yra aukštai viršuje – nuo 1 iki 16, išskyrus mokesčių mokėjimą, kur JAV tėra 62 vietoje).
Analogiškai jei, pavyzdžiui, Lenkija yra 75 tarp 175 pasaulio valstybių, tai ir visi jos konkretūs rodikliai yra maždaug ten pat –114, 146, 49, 86, 65 ir t.t. vietos, išskyrus kiek geresnę situaciją su nuo investuotųjų apsauga (33 vieta). Arba Egiptas – 165 vieta pasaulyje pagal verslo sąlygas; šis biurokratijos bastionas pagal konkrečius rodiklius atitinkamai užima vietas nuo 118 iki 169 ir tik prekybos su kitomis šalimis reglamentavime pasižymi jam neregėtu liberalumu – užima 83 vietą.
Kitaip tariant, jei valstybė turi liberalią verslo reglamentavimo sistemą, tai ir turi ją visais atžvilgiais. Ir atvirkščiai – jei pančioja verslą kiek beišgali, tai visame kame pančioja.
Tuo tarpu Lietuvoje padėtis gerokai specifinė, jei nesakyti keista. Jau minėjome, kad šalis yra pasaulio lyderė pagal nuosavybės registravimo reglamentavimą ir sutarčių vykdymą (atitinkamai 3 ir 4 vieta pasaulyje), bet - biurokratinė tvirtovė pagal darbuotojų samdymo sąlygų reglamentavimą (vos 119 vieta), o ir pagal investuotojų apsaugą bei verslo steigimą irgi pasigirti negalėtų (atitinkamai 60 ir 48 vietos).
Galima tik padūsauti – ta 119 vieta ne mūsų gi kaltė, vykdome ES reikalavimus. Dėl to darbuotojų samdymas, jų darbo laiko reglamentavimas, atleidimo iš darbo sąlygos, darbo jėgos kaštai darbdaviui Lietuvoje tokie nepalankūs, lyginant su kitomis šalimis.
Čia daug tiesos, bet ne visa. Antai, darbo laiko reglamentavime (tai vienas iš darbuotojų samdymo reguliavimo rodiklių) Lietuva (kartu su Estija, Graikija, Vengrija ir Rumunija) surinko 80 (100 balų reiškia griežčiausią reglamentavimą, 0 balų – visišką laisvę), tuo tarpu kolegės iš ES Belgija, Danija, Olandija ir Latvija – tik 40 balų, o Čekija ir Jungtinė karalystė įsigudrino gauti vos po 20 balų.
Vadinasi, reglamentuodami darbo laiką esame gerokai „šventesnį už popiežių“, pridedam vieną kitą suvaržymą ir „nuo savęs“.
Netektų stebėtis, jei būtume kaip Egiptas ir garsėtume kaip super-biurokratai verslo reguliavimo ir varžymo srityje. Bet pasaulinė lyderystė registruojant nuosavybę bei užtikrinant sutarčių vykdymą rodo, kad tokie nesame, mokame teikti verslui ir itin liberalias sąlygas. Egiptas bent jau yra nuoseklus, lygiai kaip ir Singapūras ar Danija.
O mes?
Kažkas su mumis dar ne taip. Dažnas ir supras kas čia ne taip. Nebrandumas. Mes neturime piktybiškos ideologinės nuostatos kuo griežčiau reglamentuoti žmonių ir bendrovių ūkinę veiklą. Bet daryti tai optimaliai dar nesugebam.
Reguliuojant verslą mus „mėto“. Svirduliuojam. Nesusidorojam su užduotimis optimaliai. Neįstengiam veikti sistemiškai. Tai ir yra nebrandumo požymis.
