Protestuodamas prieš Vengrijos žiniasklaidos įstatymą, žurnalistas Attila Mongas visuomeninio radijo tiesioginės transliacijos metu paskelbė tylos minutę.
Iš karto po to radijo vadovybė suspendavo žurnalisto darbą radijuje ir pradėjo drausminę bylą.
Vengrijoje iki šiol nėra žiniasklaidos savireguliacijos sistemos. Žurnalisto teigimu, į jo raginimus tokią sistemą kurti žurnalistai ir leidėjai reaguodavę kaip į siūlymus save cenzūruoti – esą, kam to reikia. Taisyklė, kad ten, kur nesusikuria efektyvi savireguliacija, gali atsirasti valdžios organizuota spaudos laisvę pernelyg varžanti žurnalistų priežiūros sistema, pasitvirtino – Vengrijos parlamentas, kuriame daugumą sudaro dešiniosios partijos „Fides“ nariai, pernai gruodį priėmė naują žiniasklaidos įstatymą, kurį tarptautinės žurnalistų organizacijos kritikuoja už didelės politinės žiniasklaidos kontrolės įtvirtinimą, įpareigojimą žurnalistams atskleisti šaltinius, neproporcingas baudas už pažeidimus, kurie įstatyme neapibrėžti konkrečiai, sudarant sąlygas kontrolieriams piktnaudžiauti savo galia.
– Kaip tapote žurnalistu?
– Žurnalistu norėjau būti dar vaikystėje. Norėjau būti sporto žurnalistas – labai domėjausi sportu. Pradėjau studijuoti 1988 m., tai buvo dar komunistiniai laikai. Buvau labai jaunas, 21-erių, bet jau mačiau, kad tokioje visuomenėje normaliai žurnalistu dirbti neįmanoma. Mečiau tą sumanymą, studijavau verslą, dvejus metus mokiausi Paryžiuje. Grįžęs pradėjau dirbti reklamoje, tada vėl grįžo mintis, kad norėčiau būti žurnalistas. Buvo demokratijos pradžia, pradėjau studijuoti ir dirbti visuomeniniame radijuje. Laimei ar nelaimei, turiu padidintą jautrumą neteisybei ir stiprų sugebėjimą pasipiktinti – pasipiktinu lengvai ir daug kuo. Neteisybė mane labai užgauna.
Tai sunkumų kelianti savybė, kartais daug paprasčiau būtų numoti ranka, bet – laimei ar nelaimei – turiu gyventi su savo charakteriu. Esu žurnalistas, nes supratau, ir, nepaisant pastarųjų 20 metų patirties, vis dar manau, kad žurnalistika yra labai svarbi demokratinėje visuomenėje, kad žurnalistai ir kritiniai balsai yra būtini valstybės ir visuomenės sėkmei, ir kad žurnalistai turi geriausias galimybes kovoti su visuomenės neteisybėmis ir ydomis – kovoti prieš korupciją, prieš nusikaltimus ir kitus dalykus.
– Kokia žiniasklaida Vengrijoje? Kas dirba žurnalistais, kokia žurnalistų politinė orientacija, kas žmones motyvuoja?
– Šiandieninė Vengrijos žurnalistika atspindi ilgą kultūrinę šalies tradiciją.
Koks svarbiausias šios kultūrinės tradicijos bruožas? Manau, jis bendras visoms Rytų Europos šalims – kad žurnalistai ir žiniasklaida visada buvo dalis valdžios, o ne valdžios prižiūrėtojai, ne nepriklausomas veiksnys, o valdžios įrankis. Tai komunistinės eros, komunistinės kultūros dalis, bet ši tradicija gerokai senesnė, bent jau kalbant apie Vengriją. Yra buvę tik labai trumpų momentų, kai laikraščiai prižiūrėdavo valdžią.
Komunistiniais laikais žurnalistai ir žiniasklaida buvo politinės nomenklatūros dalis. Užuot darę naujienas, jie „darė“ politiką, propagandą. Ir šiandien daugelis žmonių, dirbančių žiniasklaidoje, yra kultūriškai užkoduoti būti valdžios dalis arba norėti ja būti. Užuot siekę pranešti naujienas ir būti nepriklausomi, jie bando „daryti“ politiką. Tai lemia, kad žurnalistika šiandien yra, kokia yra.
Nepasakyčiau, kad žurnalistika Vengrijoje visai neatliktų valdžios priežiūros vaidmens, bet ta kultūros tradicija keičiasi labai lėtai. Tai reiškia, kad žurnalistai ir žiniasklaida yra labai susiskaidę pagal politines linijas, o politikos finansavimas neskaidrus, todėl žiniasklaida labai dažnai finansuojama iš abejotinų susitarimų. Žiniasklaidos įmonės išsilaiko dėl politinių ryšių arba dėl turtingų žmonių, finansuojančių žiniasklaidą – turtingų žmonių, turinčių ne tik verslo, bet ir politinių tikslų. Tai sukuria nesveiką žiniasklaidos rinką.
Žiniasklaida ir žurnalistai atspindi politinių partijų požiūrį. Tai buvo labai akivaizdu žiniasklaidos įstatymo atveju. Mažai kas iš žurnalistų, palankių vyriausybei, jį kritikavo, o opozicijai palankūs žurnalistai kritikavo labai garsiai. Labai liūdna, nes jeigu situacija apsiverstų ir vyriausybė būtų kairiųjų, tai tie dabar kritikuojantys žurnalistai pritartų viskam, ką vyriausybė darytų. Žinoma, apibendrinu, yra daug nepriklausomų balsų, bet toks pagrindinis diskusijos apie Žiniasklaidos įstatymą bruožas.
Lūkestis „Vakarai mums padės“ Vengrijoje neišsipildė
– Kai Lietuvoje svarstoma, kodėl žiniasklaidos kokybė prasta, teigiama, kad taip yra todėl, jog daug žiniasklaidos priklauso vietos verslininkams, o jie naudoja žiniasklaidą tarpusavio kovose. Yra manančių, kad būtų daug geriau, jeigu žiniasklaidą būtų supirkę užsieniečiai. Taip pat yra manančių, kad jeigu žiniasklaida labiau atspindėtų politinį, partinį, ideologinį susiskirstymą, tai kova būtų skaidresnė, nes esą tada ji vyktų tarp politinių idėjų, o ne tarp verslo grupių.
Tačiau atrodo, kad Vengrijoje, kur žiniasklaida priklauso užsieniečiams ir yra aiškios politinės pakraipos, tai negarantuoja žiniasklaidos kokybės.
– Užsieniečiai, daugiausiai vokiečiai ir šveicarai, supirko Vengrijos naujienų žiniasklaidą prieš porą dešimtmečių, investavo į laikraščius, supirko regioninę spaudą, didžiuosius dienraščius, bet jie niekada nežiūrėjo į turinį, netikrino, ką žurnalistai sukuria. Vokiečiai nupirko bankus ir pirmas dalykas, ką padarė, – pažiūrėjo, kaip tie bankai veikia, pakeitė standartus, pakeitė struktūras. O čia tik nupirko, investavo ir pasakė: „Žiniasklaida yra kultūros produktas, todėl nenorime kištis, darykite ką norite, vienintelis dalykas, ko mums reikia – pelnas.“
Tai padarė didelę žalą mūsų visuomenei. Jeigu manome, kad Vengrija ir kitos Rytų Europos šalys turi priartėti prie Vakarų, prie Europos standartų, prie atviros, demokratinės visuomenės, tai žiniasklaida, kaip kultūros produktas, būtų buvusi geriausias įrankis stumtelėti tas šalis į aukštesnį demokratijos lygį. Labai kritiškai vertinu užsieniečių savininkų elgesį. Nupirkę žiniasklaidos organizacijas jie dažniausiai palikdavo senus vadovus, jeigu tie leidiniai buvo ekonomiškai sėkmingi.
Antras klausimas – ar geriau turėti žiniasklaidą, atspindinčią partinį pasiskirstymą? Tam tikra prasme tai skaidresnė struktūra, nes tada bent jau žinai, kieno požiūriui žiniasklaida atstovauja. Taip yra Italijoje, taip ilgą laiką buvo Austrijoje, bet tai nėra geriausias variantas. O kur skaitytojo interesas? Kur klausytojai, kur mokesčių mokėtojai? Kai žiniasklaida pasidalijusi pagal partijas, ji tarnauja partijos politikams. Žinoma, iš principo partijų politikai turėtų tarnauti žmonėms, tačiau matome, kad jei turi ir kitų interesų.
Apie objektyvumą žurnalistikoje
– Lietuvoje žurnalistams neretai sunku kalbėti apie žiniasklaidą. Buvome mokomi, kad turime būti objektyvūs, neutralūs. Kai bandai kalbėti apie žurnalistiką, kartu kalbi ir apie save, apie žiniasklaidos organizaciją, kurioje dirbi. Kaip šis objektyvumo, neutralumo klausimas sprendžiamas Vengrijoje?
– Žodis „objektyvumas“ labai dažnai yra klaidingai suprantamas. Aš dažniausiai žodžio „objektyvumas“ nevartoju, sakau „sąžiningumas“. Nes jeigu sakai „objektyvumas“, tai labai dažnai netgi patys žurnalistai šitą sąvoką vartoja filosofine prasme, sakydami, kad objektyvus būti negali, nes pats esi subjektas.
Būti objektyviam ir sąžiningam žurnalistikoje reiškia gerbti tam tikrus profesinius standartus, ne daugiau. Esi sąžiningas, jeigu bandai parodyti situaciją tokią sudėtingą, kokia ji yra, ir bandai būti sąžiningas su visais ir kiekvienu, kas susijęs su tuo, apie ką kalbi. Tai yra objektyvumas ir sąžiningumas žurnalistikoje, tai – profesionalumas.
Tai tikrai nėra labai sudėtinga profesija, čia ne branduolinė fizika. Branduolinėje fizikoje yra tiek taisyklių, kad į šitą kambarį netilptų, o žurnalistikoje jų nėra tiek daug. Pirma ir pati svarbiausia taisyklė – nemeluok. Bandyk sakyti tiesą. Labai dažnai šios taisyklės nesilaikoma.
Taip, Vengrijoje žurnalistai kartais baiminasi kalbėti apie žiniasklaidos situaciją arba apie organizaciją, kurioje dirba, bet aš manau, kad žiniasklaidos kritika turėtų būti vieša. Nes žiniasklaida yra vienas iš pagrindinių visuomenę formuojančių veiksnių. Arba – kartais – deformuojančių... Todėl žmonės, žiniasklaidos vartotojai, turi teisę pasakyti savo nuomonę apie žiniasklaidą, ir žurnalistai privalo turėti teisę išreikšti pačią atviriausią nuomonę apie savo profesiją.
Vengrijoje žiniasklaidos analizės yra nedaug, bet dabar tai prasideda. Įdomu, kad būtent po šito žiniasklaidos įstatymo daugelis paprastų žmonių, kurie nedirba žiniasklaidoje, o tik ją vartoja, pradėjo stebėti, ką daro visuomeninis transliuotojas, kas vyksta laikraščiuose, kaip žurnalistai praneša apie įvykius, kaip jie nušviečia žiniasklaidos įstatymą. Dabar daug dėmesio ir kalbų apie tai, kaip žiniasklaida Vengrijoje dirba.
Tai labai svarbu. Mes turime būti kritikuojami, tai mums padeda, tai sveika ir žurnalistams, ir žurnalistikai. Aš labai pritariu diskusijoms apie žiniasklaidą ir tarp žurnalistų, apie tai, kaip mes darome savo darbą, nes mūsų profesiniai standartai labai žemi, žurnalistams reikia mokymų, reikia, kad žurnalistai būtų išsilavinę, apie tai turi būti diskutuojama.
Tylos protesto minutė radijo eteryje
– Kaip viskas vyko tą vakarą, kai nusprendėte, kad eteryje bus minutė tylos? Ar nusprendėte ryte?
– Nelabai didelis skirtumas, nes paprastai keliuosi ketvirtą valandą (juokiasi). Žiniasklaidos įstatymas buvo priimtas gruodžio 21-osios naktį, parlamentarai balsavo gal iki vidurnakčio, o ryte rengiau laidą per pagrindinę Vengrijos radijo stotį – per nacionalinį transliuotoją.
Tai informacinė laida nuo 6 iki 9 val. ryto, beveik kasryt ją vesdavau. Pradėdamas laidą pasakiau klausytojams, kad naktį priimtas žiniasklaidos įstatymas, ir kadangi pagal įstatymą ir pagal radijo tvarką negaliu komentuoti ar pareikšti savo nuomonės, tai mes su laidos redaktoriumi nusprendėme minutę patylėti, o po minutės tęsime laidą.
Baigiau kalbėti, eteryje buvo minutė tylos, o tai labai ilgai. Jūsų klausytojai turbūt žino, kad radijuje jau net 10 sekundžių tylos atrodo kaip amžinybė, o čia pagrindinis visuomeninis transliuotojas nutilo minutei.
Po minutės tęsiau laidą, diskusijos ir interviu vyko iki devintos, o tada radijo vadovybė uždraudė mums eiti į eterį, pradėtas tyrimas. Galimos skirtingos sankcijos, gali būti įspėjimas, pati griežčiausia bausmė – mus atleis.
Kol tęsiasi tyrimas, radijas mums moka algą. Jie turi paskelbti dokumentą, įvardinantį, kas įvyko teisiniu požiūriu, kokios bus sankcijos, ir jeigu mes nesutiksime, o tai labai tikėtina, galėsime kreiptis į teismą.
– Kodėl nusprendėte, kad bus tyla, kodėl ne diskusija apie žiniasklaidos įstatymą su „už“ ir „prieš“?
– Vengrijoje diskusijoms dėl žiniasklaidos įstatymo buvo skirta labai mažai laiko. Įstatymas parlamentui pateiktas lapkričio mėnesį, o po kelių savaičių jie jau balsavo. Savo laidoje surengėme keletą debatų, bet kartu su redaktoriumi matėme, kad žmonės reaguoja vangiai, nors mūsų požiūriu tai labai žiaurus įstatymas, paliečiantis vieną svarbiausių žmogaus laisvių – spaudos laisvę, saviraiškos laisvę.
Mes matėme, kad diskusijų ir visuomenės reakcijos mažai, iš dalies dėl to, kad trūko laiko, ir manėme, kad reikia kokio nors simbolinio veiksmo, jeigu tas įstatymas jau priimtas. Daug diskutavome, ką galime padaryti. To ryto laidoje buvo ir diskusija apie įstatymą, bet manėme, kad reikalingas ir simbolinis veiksmas.
Nes tai labai svarbus įstatymas. Mūsų požiūriu, jis labai suvaržo mūsų profesiją. Todėl užuot perskaitę pareiškimą eteryje, nusprendėme padaryti ką nors simboliško, gal net elegantiško. Štai mes nekalbame, viena minutė tylos radijuje yra labai simboliška, ji rodo, kad kilo grėsmė, jog žiniasklaida gali būti nutildyta.
Antra vertus, nenorėjome primesti klausytojams savo nuomonės, nenorėjome skaityti pareiškimo „Nesutinkame su šiuo įstatymu...“. Norėjome, kad žmonės klausytųsi tylos ir pagalvotų, kad paskaitytų tekstą ir išreikštų savo nuomonę. Priėmus įstatymą kilo daug didesnė diskusija, negu iki tol, ir taip įvyko iš dalies ir dėl mūsų veiksmo.
Žinoma, sutapo, kad Vengrija pradėjo pirmininkauti Europos Sąjungai. Kilo didelis europinis skandalas, buvo daug dėmesio Vengrijos žiniasklaidos įstatymui, Vengriją kritikavo įvairios profesinės institucijos, šis skandalas prasidėjo po dvidešimt pirmos dienos, kai įstatymas jau buvo priimtas.
– Lietuvoje taip pat buvo žmonių kurie Vengrijai priėmus žiniasklaidos įstatymą protestavo, „Facebook“ pakeisdami savo nuotraukas vienai dienai į juodą juostą su užrašu „Blackout for Hungary“ [laisvai verčiant – programos nutraukimas, transliacijos sustabdymas – A.Č.]. Gal tokios akcijos labiau reikalingos patiems akcijų dalyviams, kad geriau pasijustų?
– Akcija buvo labai svarbi. Ši tarptautinė kampanija „Facebook“ paveikė daugelio žmonių nuomonę, tarp jų – ir sprendimus priimančių žmonių požiūrį. Nes sprendimus priimantys žmonės irgi yra „Facebook“. Tokia asmeniška ir labai pilietiška akcija pasiekė ir juos. Pasaulyje yra tiek problemų. Tuo metu buvo įvykiai Libijoje, Tunise, kodėl čia dabar tarptautinei bendruomenei rūpintis žiniasklaidos įstatymu gana mažoje ES šalyje, kodėl mums turi rūpėti, kas vyksta su demokratija. Akcija „Facebook“ padėjo daugeliui Europos politikų suprasti, kad tai nėra vien tik Vengrijos problema, kad tai Europos problema.
Politinė žiniasklaidos kontrolė
– Kodėl sakote, kad tai kelia grėsmę ne tik Vengrijai, bet visai Europai?
– Nes Vengrija yra ES dalis. Įstatymas, kuris dabar veikia Vengrijoje, gali būti laikomas ES įstatymu, taigi jis gali tapti pavyzdžiu daugeliui Europos politikų.
Lengvai gali atsitikti, kad politikai Vilniuje ar kur kitur nueis į Vengrijos Žiniasklaidos valdybos [tikslus pavadinimas – Nacionalinė žiniasklaidos ir komunikacijų tarnyba, – A.Č.] puslapį, parsisiųs tą 180 puslapių tekstą, ir pasakys: „Koks nuostabus įstatymas kovai su tais blogiečiais žurnalistais ir tais monstrais, kurie mus kritikuoja, puikūs reikalavimai, kuriuos žurnalistai turi gerbti, puiki Žiniasklaidos valdyba, kuri gali juos kontroliuoti, baudos, kuriomis juos galima pagąsdinti, puikus tekstas! Bet kuris Europos politikas gali pasakyti – aš irgi tokio įstatymo noriu!“ Todėl šis įstatymas kelia pavojų jums Vilniuje.
Kartu tai labai blogas ženklas šalims, norinčioms stoti į ES. Vengrijos teisininkai sako, kad šis įstatymas prasilenkia su Kopenhagos kriterijais – politiniais reikalavimais šaliai, norinčiai įstoti į ES. Tai rodo, jog negali pažeisti Kopenhagos kriterijų, kol nesi ES dalis, bet gali, kai jau esi. Į ES stojančios šalys dabar gali pasakyti: „Mes taip pat galime priimti tokį žiniasklaidos įstatymą kaip Vengrijoje, nes tai ES įstatymas.“ Kalbėjausi su Makedonijos žurnalistais – Makedonijos politikai labai atidžiai stebi, kas vyksta Vengrijoje, jie nori padaryti tą patį.
– Kas įstatyme kelia didžiausia pavojų?
– Pavojingiausia, kad įstatymas iškelia reikalavimus, kurių žurnalistas turi laikytis. Jis išvardina tokias vertybes, kaip nuomonių pusiausvyra, pagarba žmogaus orumui, pagarba visuomenės moralei, bet nepaaiškina, ką tais žodžiais norima pasakyti. Nesupraskite neteisingai, tos vertybės yra svarbios – svarbu gerbti žmogaus orumą, svarbu nediskriminuoti mažumų. Tačiau valstybės valdžia neturi su tuo nieko bendra. Iš dalies dėl to, kad valstybė negali apibrėžti ir paaiškinti įstatyme, ką tuo konkrečiai nori pasakyti, o jeigu tai neapibrėžta, valdžia lengvai gali tuo pasinaudoti ir suvaržyti spaudos laisvę.
Valstybė neturi spręsti, kas yra gera žurnalistika, o kas yra bloga žurnalistika, o Vengrijos įstatymas bando aprašyti, kas yra gera žurnalistika, kas yra bloga žurnalistika. Įstatymas taikomas kiekvienam dirbančiam žiniasklaidoje – laikraščiuose, elektroninėje žiniasklaidoje, netgi kai kuriems tinklaraščiams – jie bando apriboti žodžio laisvę ir internete.
Iš karto sukurta aukščiausius įgaliojimus turinti Žiniasklaidos valdyba, žiniasklaidos turinio priežiūros institucija, kuri gali nuspręsti, kas yra gera žurnalistika, kas yra bloga žurnalistika. Ir jeigu ta valdžios institucija nuspręs, kad kokia nors žurnalistika yra bloga, nes negerbia jaunos auditorijos arba negerbia žmogaus orumo ar visuomenės moralės – o mes nežinome, ką reiškia šis pasakymas „visuomenės moralė“, – tai ji tuoj pat gali paskirti didžiules baudas žiniasklaidos organizacijai.
Antra problema – visi žiniasklaidos kontrolieriai Vengrijoje dabar yra deleguoti arba tiesiogiai paskirti vyriausybės. Žiniasklaidos valdybos vadovė yra buvusi vyriausybės narė, paskirta premjero, žiniasklaidos valdyba susideda iš narių, deleguotų vien tik valdančiosios partijos. Politinė įtaka labai didelė.
Įstatymas išjudino visuomenę, žurnalistus ir leidėjus
– Bet yra ir gerų įstatymo pasekmių. Sakėte, kad prasidėjo diskusija, kuri galbūt paskatins žurnalistų ir leidėjų bendruomenę organizuotis ir sukurti savireguliacijos instituciją.
– Mes to tikimės. Diskutuojama apie savireguliacijos sistemos sukūrimą, net jeigu tai jau truputį per vėlu, nes įstatymas jau priimtas. Tačiau taip, tai vienas iš gerų dalykų, pagaliau žiniasklaidos savininkai, leidėjai ir žurnalistai suvokė, kad jie jau turėjo padaryti tai prieš keletą metų. Nes jeigu mes būtume turėję savireguliacijos sistemą, būtume galėję neleisti politikams tokio įstatymo patvirtinti.
Kitas geras dalykas yra kad paprasti žmonės, žiniasklaidos vartotojai, auditorija, reaguoja į tai, kas vyksta. Pasirodė, kad žmonėms svarbu žiniasklaida, jiems rūpi jų teisė į informaciją. Visų pirma „Facebook“ buvo sukurta svarbi grupė pavadinimu „Milijonas žmonių už spaudos laisvę Vengrijoje“ („Egymillióan a magyar sajtószabadságért “), dabar ten daugiau negu 80 tūkst. žmonių, vyksta labai gyva diskusija. Jie organizavo keletą didelių demonstracijų Vengrijoje, vienoje jų Budapešte kovo mėnesį dalyvavo 30 tūkst. žmonių. Pagaliau pamatėme, kad žmonėms rūpi, kaip elgiasi žiniasklaida ir kas su ja vyksta, jie reiškia savo nuomonę.
– „Žurnalistų pusryčiuose“ minėjote, kad įstatymas parašytas galvojant apie žiniasklaidą, kokia ji buvo prieš keletą metų. Galbūt ir mes, žurnalistai, kartais mąstome pasenusiomis kategorijoms, kai galvojame, kad yra tik du žiniasklaidos praktikos modeliai – verslo modelis siekiant pelno, kai žiniasklaidos organizacija priklausantis privačiam savininkui, arba visuomeninis transliuotojas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, skiriamų iš biudžeto.
Gal čia taip pat reikia matyti, kas pasikeitė, organizuoti naujus modelius, žurnalistų tinklus, internetas yra tam tinkama priemonė.
– Pagrindinės įstatymo sampratos atspindi žiniasklaidą, kokia ji buvo prieš penkerius metus, kai nebuvo socialinės žiniasklaidos. Baigėsi dienos, kai žiniasklaida buvo tam tikra grupė žmonių transliuojanti daugeliui. Dabar turime modelį „daugelis – daugeliui“ („many-to-many“), daugybė žmonių skirtingais būdais perduoda informaciją daugybei žmonių, tai visai kitokia struktūra, kitoks tinklas, kuriame profesionalūs žurnalistai, šia profesija uždirbantys pragyvenimui, irgi turi elgtis kitaip.
Kitaip turi elgtis ir žiniasklaidos organizacijos, jos turi bandyti naujoviškai bendrauti savo auditorija, turi ieškoti naujų verslo modelius. Modelis, kurį turėjome iki šiol, visiškai paseno ir nebeveikia. „Facebook“, „Twitter“ir kita socialinė žiniasklaida keičia mūsų darbo pobūdį iš esmės.
Supratau tai prieš dvejus metus, turiu tinklaraštį, naudoju „Twitter“, „Facebook“, bendrauju su savo auditorija įvairiausiai būdais. Tam man, kaip žurnalistui, reikia daug laiko, bet tai mano darbo dalis. Tai buvo labai svarbu šio protesto metu, nes netgi kai mano veiklą radijas sustabdė, aš su savo auditorija bendrauju ir toliau. Manęs nėra eteryje, negaliu kalbėti, bet per tinklaraštį, „Facebook“ ir kitus komunikacijos kanalus galiu transliuoti savo idėjas žmonėms.
Įvykus tam skandalui, aš praktiškai nedaviau interviu Vengrijos žiniasklaidai apie tai kas įvyko, nes vos tik kas atsitikdavo tuoj pat paskelbdavau tai savo tinklaraštyje, „Facebook“ ir „Twitter“. Žiniasklaida dabar veikia kitaip, turime prisitaikyti. Tylos minutė vyko 6.15 val., o septintą įrašas jau buvo „YouTube“. Be mano pastangų, aš vis dar buvau studijoje, kažkas tai padarė, jis paklausytas gal 25 tūkst. kartų.
Naujoviška žiniasklaida ir Žigulių vargas
– Ar tikite pelno nesiekiančios žurnalistinės veiklos modeliu?
– Taip, tam tikros žurnalistikos formos, kurios yra labai svarbios demokratinei visuomenei, pavyzdžiui, tiriamoji žurnalistika, vis labiau turi ieškoti būdų kaip finansuoti save nepriklausomai nuo bendros žiniasklaidos.
Tradicinės žiniasklaidos įmonės bando rasti verslo modelį, kuris leistų joms teikti žinias auditorijai. Internete dabar viskas nemokama, taigi tuo, ką jie daro, pinigus uždirbti labai sunku. O tiriamoji žurnalistika yra pati brangiausia žurnalistikos kryptis, jai reikia daugiau pinigų negu bet kokiai kitai žurnalistinei veiklai. JAV ir kitose šalyse veikia pelno nesiekiantys modeliai svarbios ir brangios tiriamosios žurnalistikos veiklai finansuoti. Galima rasti skirtingų būdų – donorai, fondai, bet taip pat ir žmonės, skaitytojai, kurie aukoja pinigus per mažų įmokų sistemą ir finansuoja tam tikras temas, tam tikrus žurnalistinius kūrinius.
– Bet tvarka ir požiūris JAV ir Europoje skiriasi. Neseniai vyko tokių pelno nesiekiančių kolektyvinės žurnalistikos organizacijų, grupių ir tinklų susitikimas JAV, tai bene vienintelis šiandien augantis žiniasklaidos sektorius. Taisyklės, kuriomis tokios organizacijos JAV gauna pinigus iš fondų, atrodo gana paprastos. ES tokia praktika dar naujovė, praeitais metais Europos komisija [iš tiesų ne EK, o Europos parlamentas – A.Č.] buvo pasiūliusi pinigų tiriamajai žurnalistikai, tačiau dalis žurnalistų pasakė, kad tai gali pakenkti žurnalistų reputacijai ir jų nepriklausomybei, ir pinigai nebuvo skirti. Panašios kritikos sulaukė ir „Google“ sprendimas skirti 5 milijonus dolerių interneto žurnalistikai.
– Rėmimo ir aukojimo kultūra JAV yra stipresnė, nei Europoje, mes Vengrijoje taip pat jaučiame – žmonės ne taip noriai aukoja pinigus ar remia tokius tikslus, bet tikiuosi pamažu tai pasikeis.
Ar galime priimti pinigus iš EK ir iš „Google“? Jeigu sukuriamos teisingos struktūros ir įdedami saugikliai, kurie pinigus visiškai atskiria nuo sprendimų priėmimo ir nuo turinio kūrimo, o tai įmanoma, tai manau, kad nėra problemos, jeigu žurnalistai ims pinigų iš įvairių struktūrų, netgi iš privačių įmonių, tokių kaip „Google“.
Dirbantys tiriamojoje žurnalistikoje beveik visame pasaulyje priima pinigus iš Soroso fondo. George'o Soroso, vengrų kilmės amerikiečių milijardierius, pinigus uždirbo labai abejotinais sandoriais, bet jis remia labai kilnius tikslus. Jeigu veikia struktūra, kuri atskirai pinigų savininką, tokį kaip milijardierius G. Soroso, nuo tų, kas priima sprendimus, nėra problemų. Atviros visuomenės fondas tikriausiai ir Lietuvoje, kaip ir visur, finansavo daugybę labai svarbių socialinių veiksmų, programų ir tikslų, nematau problemos, kai pinigai ir interesas yra atskirti.
Žinoma, gali kilti problemų su tam tikromis industrijomis, ir čia jau klausimas, kas kam patinka. Aš irgi nenorėčiau priimti pinigų iš tabako pramonės ar ginklų pramonės. Bet čia skonio reikalas. Svarbiausias dalykas yra sukruti teisingą mechanizmą.
– O kaip su savicenzūra ir auditorijos pasitikėjimu? Ypač tose šalyse, kuriose stipri ir ilga savicenzūros tradicija?
– [Savicenzūra] dėl to, iš kur ateis pinigai? Man atrodo, kad kalbamės apie „Mercedes-Benz“ variklio problemas sėdėdami „Žiguliuose“. Tai labai svarbi problema, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose – iš ko priimti pinigus, [iš ko ne], bet mes kalbamės apie tai, kad mes pinigų tiriamajai žurnalistikai apskritai neturime.
Aš esu absoliučiai už tai, kad būtų sukurti mechanizmai, kaip atskirti pinigus nuo sprendimų priėmimo. Vengrijoje kritikavau apdovanojimus, kurie buvo duodami žurnalistams: Vidaus reikalų ministerijos – geriausiam kriminalinių naujienų žurnalistui, Aplinkos ministerijos – geriausiam aplinkos žurnalistui, yra žurnalistų apdovanojimų, kuriuos įsteigė Vengrijos milijardieriai, aš tai kritikavau, bet tai yra „Žigulių“ problemos. Priimti pinigus iš organizacijų, kurios yra atsakingos, kurios sako – mes duodame pinigus, o jūs darykite ką norite, mes nenorime nieko apie tai žinoti, tai jau visai kita sistema, ir tokios sistemos egzistuoja.
Savicenzūra stiprėja
– Lietuvoje yra tekę kalbėti su jaunais žurnalistais, kurių savicenzūros jausmas yra dar stipresnis, negu vyresnės kartos. Jie sako – turiu būti lojalus pirmiausiai savo darbdaviui, kaip ir bet koks kitas darbininkas, o ne viešajam interesui. Prieš dešimt metų buvo sakoma – savicenzūra yra komunistinių laikų palikimas, ji išnyks su naująja karta.
– Vengrijoje labai panašu, man atrodo, kad dalykai pamažu blogėja. Visiškai akivaizdu, kad tai mano, mūsų kartos kaltė. Nors asmeniškai atsakingas nesijaučiu, nes nedirbau tuo, kas priiminėjo sprendimus tradicinėje („mainstream“) žiniasklaidoje.
Tai, kas atsitiko per pastaruosius dvidešimt metų, ir yra pastarųjų dvidešimties metų rezultatas. Jaunoji karta savo elgesio išmoko per šį dvidešimtmetį. Jie išmoko, kad turi būti lojalūs savo darbdaviams. Tai labai liūdna tendencija, tai nuosmukis. Nežinau, kas bus toliau. Tikiuosi, kad žmonės, paprasti žmonės, tarp jų ir žurnalistai, supras, kad toks požiūris mus veda į aklavietę.
Priešingai, žurnalistas pirmiausiai turi būti lojalus savo skaitytojui. Taip, tu turi dirbti, kad tavo organizacija dirbtų pelningai, bet pirmiausiai tau turi rūpėti tavo auditorija. Tiesą sakant, tai yra ilgalaikis žiniasklaidos organizacijos savininko interesas, čia nėra prieštaravimo.
Žiniasklaidos savininko interesas yra tarnauti skaitytojui, auditorijai, visuomenei, bendruomenei, kuriai jis parduoda savo produktą. Tačiau žinoma kad trumpalaikėje perspektyvoje prieštaravimas gali atsirasti, jeigu reklamos davėjas sako – esu pasiruošęs pirkti reklamos už tiek ir tiek, bet su sąlyga, kad nerašysite apie mane, o savininkas ir vadovas gali pasakyti – man reikia tų pinigų dabar.
Tačiau kiekvienas turi suprasti, kad ilgesnėje perspektyvoje visuomenės interesas sutampa su žiniasklaidos organizacijos vadovo interesu, nes tas vadovas turės gyventi toje visuomenėje dar dvidešimt metų, jo vaikai gyvens toje visuomenėje.
Prieš priimdamas kasdienius sprendimus, paklausk savęs, ar nori, kad tavo vaikai gyventų tame pačiame [...]. atsiprašau, toje pačioje visuomenėje, kokioje dabar gyvename? Ar nori, kad tavo vaikai turėtų geresnį gyvenimą, ir ne tiek finansiškai, žinoma, finansiškai irgi, bet kalbu daugiau apie gerovę, jautimąsi gerai būnant tuo kuo esi kai eini miesto gatve. Tuo klausimu pasitikrink savo sprendimą. Tai klausimas taip pat ir kiekvienam korumpuotam verslininkui ar politikui – gal tau ir patinka priimti kyšį, bet ar tu nori, kad ir tavo vaikai turėtų taip elgtis, ar nori, kad tavo anūkai visada gyventų pagal tokius standartus? Daugelis žmonių į tokį klausimą atsakytų „ne, mes norėtume, kad tai pasikeistų“. Taigi, trumpalaikiai ir ilgalaikiai interesai gali būti skirtingi.
Žvakių akcijos nereikia
– Ar kaip žurnalistas Vengrijoje dabar esate marginalas, ar herojus?
– Sunku pasakyti. Iš dalies esu marginalas, nes negaliu dirbti. Herojumi mane laiko pusė šalies, nes visuomenė perskilusi. Daugelio žmonių kitoje pusėje esu laikomas provokatoriumi, o viduryje yra žmonės, kurie galvoja, kad pasielgiau teisingai.
Nelaikau savęs herojumi. Po mūsų akcijos buvau šiek tiek šokiruotas pamatęs, kad gali tapti herojumi dėl vienos minutės tylos po dvidešimties demokratijos metų. Tai būtų buvęs labai drąsus veiksmas 1986 m., bet 2011 m. nekalbėti minutę ir tapti herojumi tikrai juokinga... Tai rodo, kokie esame, kokia mūsų visuomenė.
Buvo smagių dalykų. Kai radijas ėmėsi veiksmų prieš mus, „Facebook“ susikūrė grupė, gal du šimtai žmonių, jie organizavo protestą prieš radijo pastatą. Dėjo žvakutes prie radijo. Iškart parašiau jiems „Facebook“ ir savo „Twitter“: „Ačiū jums už šią akciją, bet man tos žvakės truputį juokinga, mes gi nemirėm“ (juokiasi). Nustebo, kodėl juos kritikuoju. Aš tik norėjau paskatinti žmones galvoti.
Buvo dar vienas juokingas dalykas. Valdančioji dešiniųjų partija parlamente turi dvi opozicijas – kairiuosius ir kraštutinių dešiniųjų partiją. Kraštutiniai dešinieji prieš radijo pastatą organizavo demonstraciją mums paremti. Paskelbėme pareiškimą, kad mums tos paramos nereikia – jau tikrai ačiū, mums nereikia, kad mus remtų partija, kuri demokratiją gina žodžiais, bet visais kitais savo veiksmais ją laužo.
– Daugelis trisdešimtmečių žurnalistų jau paliko šią profesiją – dėl įvairių priežasčių, bet iš dalies ir dėl to, kad buvo liūdna – žiniasklaidos kokybė bloga. Kas palaiko Jus?
– Kaip ir sakiau anksčiau – deja, per stipriai jaučiu neteisybę, todėl dirbti kokį nors kitą darbą neįmanoma.
Kai studijavau Paryžiuje, viena įdarbinimo agentūra atliko mums psichologinį asmenybės testą ir tada atskirai kalbėjosi su kiekvienu. Niekad nepamiršiu kad tie žmonės 1990-aisiais man pasakė po testo: „Vaikine, labai atsargiai rinkis darbą, neįsivaizduojame tavęs dirbančio didelėse struktūrose, gerbiančio hierarchiją ir nustatytą tvarką, būk atsargus, nes gali būti, kad ilgainiui tapsi labai nelaimingas, kad tavo gyvenimas sužlugs, nes yra ta stipri laisvės ir nepriklausomybės savivoka, o kartu ir didesnis nei įprasta nepakantumas neteisybei.“
Jau galvojau imtis kitų darbų, bet viskas baigiasi atsakymu, kad žurnalistika vis tiek geriausia, nes visur kitur aš jausčiausi labai blogai. Esu pasmerktas (juokiasi). Kai baigsis tyrimas turbūt paliksiu Vengrijos radiją, bet planuoju likti žurnalistikoje, turiu pasiūlymų iš poros interneto dienraščių. Tai įdomu, internete niekada nedirbau, nors ir rašau tinklaraštį.
Taip pat kartu su kolegomis kuriame žiniasklaidos institutą – garsus Vengrijos žiniasklaidos teisininkas, žiniasklaidos ekonomistas, žiniasklaidos sociologas ir aš, mes, keturi – penki žmonės kuriame naują mažą institutą, kurio tikslas prižiūrėti tą Žiniasklaidos valdybą iš spaudos laisvės perspektyvos, kritiškai vertinti jų sprendimus ir veiksmus, taip pat užsiimti žiniasklaidos kritika, daryti žiniasklaidos analizę. Žiniasklaidos institutas, ginantis spaudos laisvę.
****
Attila Mongas – žurnalistas ir visuomenininkas, vedęs laidas Vengrijos nacionalinėje televizijoje ir radijuje, 1998-2005 m. – verslo savaitraščio „Figyelő“ reporteris ir redaktorius, 2005-2007 m. – „Der Spiegel“ grupei priklausančio verslo žurnalo „Manager Magazin“ vyriausiasis redaktorius, 2007-2009 m. – tiriamosios žurnalistikos tinklalapio oknyomozo.hu redaktorius, nuo 2010 m. veda rytinę laidą visuomeninio Vengrijos radijo stotyje „MR1-Kossuth“. Kartu su Vengrijos žurnalistu György Bence parašęs knygą apie vieną iš didžiausių Vengrijos bankų skandalų, vykusių dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, 2004 metais A. Mong tapo premijos Pulitzeriui atminti – apdovanojimo geriausiam tiriamosios žurnalistikos srityje dirbančiam žurnalistui – laureatu.
Žurnalistas Lietuvoje viešėjo organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus kvietimu. Pristatyme panaudota organizacijos pateikta informacija. Interviu skambėjo laidoje „Žmonės ir idėjos“ per „Klasiką“.
Audra ČEPKAUSKAITĖ
