Skaičiuojama, kad pasaulyje diabetu šiuo metu serga apie 537 mln. žmonių, tačiau iki 2045 m. šis skaičius, prognozuojama, išaugs net iki 783 mln.
Nors cukrinis diabetas gali būti pirmo ir antro tipo, dažniau įprasta kalbėti apie pastarąją ligos formą. Kadangi daugiausiai yra sąlygojama žmogaus gyvensenos, jos plitimas medikus gąsdina labiausiai.
Apie šios ligos klastą, simptomus ir pasekmes kalbamės su Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos Diabetologijos sektoriaus vadove, gydytoja endokrinologe doc. Evalda Danyte.
Apie širdies ir kraujagyslių ligas, onkologinius susirgimus girdime pakankamai dažnai. Kokio masto yra sergamumo cukriniu diabetu problema Lietuvoje?
Kuo toliau, tuo sergančiųjų diabetu yra daugiau. Žiūrint į tai, kiek žmonių gauna diabetui gydyti skirtus vaistus, Lietuvoje yra apie 150 tūkst. sergančiųjų. Pasaulinė statistika tuo metu sako, kad vienam žinančiam, kad serga diabetu, tenka vienas turintis sutrikimą, bet apie tai dar nežinantis.
Tą patį, ko gero, tik patvirtina kardiologinės reanimacijos, intensyvios terapijos skyriaus duomenys. Kitaip tariant, čia patenka daug žmonių, kuriems pirmą kartą padidintas cukraus kiekis randamas tik tada, kada jau įvyksta kažkokia širdinė negalia. O ji galimai ir yra įvykusi dėl to, kad žmogus turėjo aukštesnį cukraus kiekį kraujyje, bet apie tai nežinojo. Tad akivaizdu yra tai, kad tiek širdies ir kraujagyslių, tiek onkologinių ligų atveju išeitys yra blogesnės, jei kartu dar sergama ir diabetu.
Iš esmės tai yra tyli pandemija – kas antras sergantis apie ligą nežino?
Taip ir yra. Nes jei ką skaudėtų, pas daktarus visi atbėgtų. O kai nieko nejaučia, to tikrai nedaro. Juo labiau kad jau ir radus padidintą gliukozės kiekį kraujyje dažnas suabejoja, kad gal įvyko klaida, todėl atidėlioja bet kokias priemones, kad padėtų sau ir pradėtų gydymą.
Kaip suprantu, ir prognozės nedžiugina? Tarptautinė diabeto federacija numato, kad iki 2045 m. diabetu jau sirgs net 783 mln. žmonių, kai dabar tokių yra apie 537 mln.
Kad skaičiai augs ir pas mus, tikrai taip, nes ši liga didele dalimi susijusi su mūsų gyvensena – nejudra, mitybos įpročiais, antsvoriu. Tiesa, čia yra toks savotiškas dalykas. Dar kadais buvo prancūzų daryta apklausa, kur reikėjo sugrupuoti ligas. Į vieną grupę pateko „kilmingos“ ligos – širdies sutrikimai, padidintas kraujospūdis, opaligė, o diabetas buvo sugrupuotas su lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Suvok, pats kaltas, kad susirgai. O tai nėra tiesa, nes genetika irgi turi daug įtakos.
Vis tik kaip ir gera naujiena Lietuvai, kad pasaulyje diabeto pandemija, tai yra sergančiųjų skaičiaus augimas, labiausiai numatomas Afrikos ir Azijos šalių sąskaita. Nors Pietų Amerikoje irgi stipriai keičiasi gyvensenos įpročiai ir daugėja diabeto atvejų, panašu, kad Europos šalyse ir Amerikoje jau beveik pasiektas pikas. Bet jei didės antsvorio ir nutukimo problema, tikrai daugės ir diabeto atvejų.
Trumpai priminkite, kas tai per liga ir kokie simptomai ją išduoda?
Diabetas – tai yra padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje liga. Ir diagnozė padaroma grynai remiantis tuo, kokio lygmens gliukozės kiekio padidėjimas randamas veniniame kraujyje – kraujas iš piršto tam netinka.
Vienas pagrindinių simptomų – troškulys, jis tai būna, tai nebūna, bet žmogus jį neretai linkęs kažkuo paaiškinti, gal sūriau ko užvalgė ir pan. Kitas signalas – dažnesnis šlapinimasis, ypač dažniau į tualetą reikia bėgioti nakties metu. Tokiu būdu organizmas stengiasi šiek tiek gliukozės atsikratyti su šlapimu. Gali atsirasti odos problemų, lėčiau gyti bet kokios žaizdos, dėl to padidėjęs gliukozės kiekis apsunkina bet kokios ligos gydymą.
Jei kalbame apie pirmo tipo, dar kitaip anksčiau vadintą jaunų žmonių, diabetą, čia simptomų jau negali ignoruoti, jie vystosi labai greitai ir yra labai aršūs. O vyresniųjų diabetas daugiau vystosi palengva, daugiausiai tai susiję su kūno svorio padidėjimu.
Paprastai šeimos gydytojai bent kartą per metus, ypač tiems, kurie jau turi diabetu sergančių artimųjų, turi antsvorio, padidintą kraujo spaudimą ir vartoja vaistus, būtinai turi pasitikrinti gliukozės kiekį kraujyje. Nors kitą kartą cukraus kiekis kraujyje būna padidėjęs labai nedaug ir gydytojas dar nesiūlo ko imtis, vis tik jau reikėtų į tai pažiūrėti rimtai.
Kuo klastinga ši liga, kaip pakenkia organizmui?
Laiku susiėmus, jei gliukozės kiekis kraujyje visą laiką palaikomas normos ribose, diabetas grėsmingai neatrodo. Tad galima ir daug metų sirgti be kažkokių didelių diabeto sąlygotų sveikatos sutrikimų. Tačiau kadangi tai dažnai nebyli liga, net ir daugiau padidėjus gliukozės kiekiui kraujyje, to gali nejausti.
Tačiau didžiausia diabeto klasta, kad iš esmės nuo to ima kentėti visa kraujotaka. Dėl smulkių kraujagyslių gali sumažėti nervinių galūnių jautrumas, tad kartais būna taip, kad ir į batą įkritusio kažkokio daikto nepajaučia ir dėl to kojose atsiranda žaizdos.
Dėl smulkių kraujagyslių pažeidimo gali blogėti inkstų funkcija, net gali būti prieita iki dializių, kada kraują reikia valyti pagalbiniu būdu. Vienas iš 2–3 dėl inkstų funkcijos nepakankamumo dializuojamų asmenų yra sergantis cukriniu diabetu.
Taip pat akių dugne pakitus kraujagyslėms gali sutrikti rega. Daug šalių cukrinio diabeto diagnozė yra pagrindinė netrauminė aklumo priežastis. Diabetas didina ir kojų amputacijos riziką, todėl aktyviai raginame esant kad ir nedidelėms žaizdelėms geriau kreiptis į gydytojus. Kalbant apie skambiąsias kraujagysles, nuo 2 iki 4 kartų didžiųjų įvykių – infarktų, insultų – sergantiesiems diabetu įvyksta dažniau.
Taigi žmogus gali pas gydytojus papulti dėl, atrodytų, visai kitų problemų ir tik tada sužinoti, kad serga diabetu?
Tikrai taip, nes kartais pirmieji tą pamato gydytojai kardiologai, kada jau įvyksta kažkoks didysis įvykis, kartais pacientus mums atsiunčia akių ligų gydytojai, nes pažeidimai yra labai tipiški. Kartais kraujagyslių chirurgai būna pirmieji, kurie diagnozuoja diabetą, kuris jau yra metų metais nebyliai pridaręs bėdų.
Negydomas diabetas gali būti mirtinas?
Kad tai būtų tiesioginė mirties priežastis, ko gero, yra gana retai. Taip gali būti, bet jis daugiau lemia mirtį netiesiogiai – ypač per stambiųjų kraujagyslių ligas.
Ar tiesa, kad nuo diabeto mirštama dažniau, nei nuo vėžio?
Jei kalbėtume apie diabetą kaip tokį, gal taip sakyti ir nebūtų tikslu. Nes jei diabetas gerai kontroliuojamas, žmogus turi tik diagnozę, reikia gerti vaistus ir atlikti glikemijos tyrimus. Kitu atveju ne pats diabetas, o jo komplikacijos pridaro bėdų. Pavyzdžiui, jei jau yra žaizda kojoje, reikia įvairių manipuliacijų, tai yra taip, kad lyginant su kai kuriomis vėžio rūšimis, per 5 metus gali būti didesnis mirtingumas nuo diabeto. Bet yra kas 40 metų ir daugiau serga diabetu, ir jei viską puikiai tvarkosi, išskirtinai didelių bėdų gali ir nebūti.
Jau susirgus diabetu įmanoma pagyti ar žmogus visam laikui tampa savo būklės įkaitu?
Visi mes turime savo silpnų vietų gyvenime. Jei diagnozuoji diabetą ir randi aukštą gliukozės kiekį kraujyje, kartais žmogus susiima, grįžta į sporto salę, peržiūri savo mitybą ir gliukozės kiekis susireguliuoja. Ar toks žmogus laikomas pasveikusiu? Teoriškai po 5 metų diagnozę galima peržiūrėti. Bet jei jis vėl sėda į krėslą, meta sportą, valgo bet ką, diabetas grįžta. Tai kaip ir negali sakyti, kad pasveiko. Tiesiog tai yra žmogaus silpna vieta.
Pasaulinė statistika sako, kad vienam žinančiam, kad serga diabetu, tenka vienas turintis sutrikimą, bet apie tai dar nežinantis.
Mokslininkai į diabetą net žiūri štai per tokią prizmę: jei jis laiku diagnozuojamas ir tinkamai prižiūrimas, tai yra kaip dovana, mat jei ne tas stumtelėjimas, žmogus gal nebūtų pakeitęs gyvensenos į sveikesnę pusę. Ir ateis ta diena, kai sergantieji lėtinėmis ligomis gyvens ilgiau nei už tuos sveikuosius, kurie neprisižiūri. Taigi yra baisioji ligos pusė, bet ir šviesioji, negali kalbėti tik apie vieną jų.
Kam didžiausia rizika susirgti cukriniu diabetu? Ar tai gresia ir normalų svorį turintiems žmonėms?
Žmogus gali būti liesas ir sirgti diabetu. Bet dabar tokiais atvejais, ypač kai nepadeda vaistai, mes būtinai klinikose ištiriame antikūnus prieš kasą. Ir neretai būna taip, kad patvirtiname pirmo tipo diabetą – lėtai progresuojantį autoimuninį diabetą vyresniame amžiuje. Išties daug tokių žmonių pagal amžiaus grupę klaidingai diagnozuojamas 2 tipo diabetas. Nors anksčiau 1 tipo diabetas vadintas jaunų žmonių diabetu, bet, kaip matome, taip yra nebūtinai. Į tai dėmesys labiau atkreiptas prieš kokius 10–15 metų, kai Dž. Britanijos premjerei buvo klaidingai diagnozuotas 2 tipo diabetas ir jį netinkamai gydant ji pateko į reanimaciją.
Kuo skiriasi 1 ir 2 tipo diabeto gydymas?
Esant 1 tipo diabetui antikūnai savo kasos ląsteles, kurios gamina insuliną, atpažįsta kaip svetimas ir po truputį naikina. Tad gydymui būtinas insulinas. Be jo, kaip minėjau, galima patekti ir į intensyvios terapijos skyrių. O 2 tipo diabetui dabar jau yra daug įvairių vaistų, nebūtinai insulino, kurie gydant net turi daugiau privalumų.
Ar visiems diabetikams reikia nuolat matuoti gliukozę?
Jei diabeto gydymas taip nepriklausytų nuo mitybos, gyvensenos, tai tikriausiai matuoti gliukozės kiekį reiktų rečiau. Bet kadangi viskas susiję, tą tenka daryti dažnai – ypač suvalgius naują maisto produktą būtina pasižiūrėti, kaip reaguoja organizmas, kad žmogus žinotų, ar toliau gali valgyti tokį maistą, ar pasirinkti kitą jo kiekį, ar visai kitą produktą. Tad diabetas iš dalies kartu yra būdas pažinti save, savo galimybes, kaip kas tavo organizmą veikia ir geriausiai tinka.
Jei kalbame apie pirmo tipo, dar kitaip anksčiau vadintą jaunų žmonių, diabetą, čia simptomų negali ignoruoti, jie vystosi labai greitai ir yra labai aršūs. O vyresniųjų diabetas labiau vystosi palengva, daugiausiai susijęs su svorio padidėjimu.
Labai geras pokytis, kad šiais metais sergantiesiems 1 tipo diabetu pradėti kompensuoti jutikliai, kurie gliukozės kiekį organizme matuoja nuolatos, visą tai kiaurą parą galima stebėti telefono ekrane. Kartais rekomenduojama ir sergant antro tipo diabetu pasinaudoti šia galimybe, nors ji kainuoja, bet geriau apie ją pasakyti, nei jos neišnaudoti. Iki šių metų ne vienas sergantysis 1 tipo diabetu patys pirkosi šiuos prietaisus.
Kaip gyventi jau šiandien, kad jau rytoj mažintume diabeto riziką?
Kalbant apie 2 tipo cukrinį diabetą, esminiai yra du dalykai – atsikelti nuo fotelio ir pasižiūrėti į lėkštės turinį. Kiekvienas mažėjantis liemens centimetras atitolina diabetą.
Fizinis aktyvumas apskritai yra naudingas absoliučiai visiems, cukraus kiekį kraujyje ypač mažina judesiai vandenyje. Jei sudėtinga rasti sporto salę, juk viskas kainuoja, bet yra paprastas vaikščiojimas – gal šiek tiek didinant atstumą, gal kiek padidinant tempą. Optimalus tempas būtų toks, kad einant dar būtų galima kalbėti.
Kalbant apie mitybą, svarbiausia saugoti kasą nuo krūvio – geriau valgyti 2–3 kartus (bent 2) per dieną, o ne vienu metu. Nes visi žinome, kad jei visą dieną likai nevalgęs, tai dingsta sotumo jausmas. Toliau reiktų riboti daug angliavandenių turintį maistą – kruopas, duoną, makaronus, bulves, saldžius vaisius. Tai nėra draudžiama, bet reikia sumažinti kiekius, rinktis kuo daugiau daržovių, saikingai vartoti riebalų, net ir pariboti, priklausomai nuo cholesterolio kiekio. Iš esmės rinktis tai, kas būdinga sveikai mitybai.
Taigi mitas, kad diabetikui draudžiama valgyti saldžiai?
Man labai patiko prancūzų patarlė, kad nėra nieko blogo, yra tik piktnaudžiavimas geru. Ir dėl to išskirti kokį produktą ar visiškai uždrausti, kad negalima, tikriausiai taip nėra, nes viskas priklauso nuo kiekio. Kartais uždrausto dalyko kaip tik taip norisi, kad nėra kur dėtis. Ir kai net jauniems, sergantiems diabetu, pradėjome nedrausti saldumynų, saldžių vaisių ir tik siūlėme pasireguliuoti gydymą, padidinti insulino dozę, tai sakė, kad kai buvo draudžiama, labai norėjosi, o dabar nebe (šypteli).
Šiaip saldainiai visų pirma kenkia dantims, o dantys brangiai kainuoja. Tai – pirma frazė, kurią sakau visiems (šypsosi). O tada – jau klausimas, ar atsilauži šokolado gabaliuką, ar suvalgai visą plytą. Nes nuo gabalėlio kad kažkam kažkas būtų atsitikę, tikrai nesu mačiusi, tad nėra vienareikšmių dalykų. Bet drausti nedraudžiame.
Kokie nors vaisiai yra labiau cukringi, kurių nerekomenduotumėte?
Pirmoje vietoje vertėtų išmesti sultis. Nes jei kalbame apie vaisius, tai jie turi ne tik angliavandenių, jų yra gal apie 10 proc., galbūt tik išskyrus vynuoges, bananus, kur cukraus daugiau. Bet iš esmės kalbama apie kiekį – negali pasidėti kilogramo uogų ir suvalgyti vienu kartu, bet stiklinė-pusantros – jau kas kita.
Juk vaisiai turi ne tik angliavandenių, bet ir vitaminų, skaidulų. Tad jei vaisius suvalgomas su žievele, tai ir jo pasisavinimas yra kitoks nei išspaustų sulčių.
Taigi nėra vienos taisyklės, bet yra ir šeimos įpročiai, kuriuos kartais tikrai tenka laužyti. Ne vienas yra sakęs, kad sunkiausia išmokti laikytis atitinkamos mitybos. Ir tai ypač sudėtinga dėl to, kad gyvename sociume. Jei maitintumėmės tik savo virtuvėje, galbūt būtų paprasta. Bet labai dažnai gliukozės kiekio pakilimai yra būtent valgant ne namie, nes ne visada ir maisto sudėtį žinai, būna ir maisto priedų paskaninimui, tie patys šonkauliukai gali būti karamelizuoti, visokiais glaistais aptepti. Tad atrodo, kad valgai mėsą, o iš tikrųjų yra kiek kitaip. Tai yra ta sudėtingoji dalis valgant ne namie.
Pasitaiko tokių atvejų, kai žmogus yra fiziškai aktyvus ir gerai maitinasi, bet vis tiek suserga?
Kaip minėjau, dabar dažniausiai tokiu atveju tiriame, ar žmogus tikrai serga 2 tipo diabetu. Buvo atvejis, kai ir 70 metų visiškai liesai moteriai radome antikūnus, kai ji pas medikus pateko su aukštu gliukozės kiekiu. Taigi tada ir sakome, kad amžius neapsaugo nuo 1 tipo diabeto.
Dėkoju už pokalbį.
