Jau seniai brandinau mintį parašyti tekstą apie žmonių bukinimo ir nupilietinimo, apie pelno siekiančią nešvankybių, blogo skonio industriją. Egidijaus Dragūno-Selo reakcija į Andriaus Tapino interviu su Monika Šalčiūte „Pinigų kartoje“ tapo akstinu imtis plunksnos dabar. Nesu didis Selo kūrybos žinovas ar gerbėjas, tačiau negaliu nepalaikyti jo pagrindinės viešo pasisakymo minties: ponai, nekvailinkite tautos brukdami į jos galvą informacinį ir kultūrinį niekalą, nedarykit „žvaigždžių“ iš žmonių, kurie to neverti! Ruoškit protingas laidas, iš kurių galima MOKYTIS, kurios turtina žmogų, bet neeksploatuoja žemiausių žmogiškų instinktų. Sutinku su gerbiamu Egidijum ir dėl to, kad kritika neturi būti nukreipta į visus žurnalistus. Juk esama ir gerų, profesionalių žiniasklaidos atstovų.
Pridėsiu keletą minčių nuo savęs. Jos brendo mano galvoje jau ne vienus metus. Pirma, reikia skirti nacionalinį transliuotoją ir komercinius TV kanalus bei radijo stotis. Nacionalinis transliuotojas yra išlaikomas iš valstybės biudžeto. Jam, jo darbuotojams mes mokame už žmonių kultūros palaikymą, už žmonių lavinimą ir estetiniu, ir žinių, ir moraliniu požiūriais. Antra, jis turi užtikrinti nuomonių įvairovę, eterio prieinamumą įvairių pažiūrų žmonėms ir t. t. Deja, taip nėra. Vadinamasis nacionalinis transliuotojas – A. Tapinas yra jo darbuotojas – dažnai elgiasi kaip prasčiausios komercinės žiniasklaidos centras, kuriam svarbiausia pelnas, vadinasi, ir reitingai. O juos šiandien lengviausia „užsidirbti“ skandalizuojant, primityvinant laidų turinį.
Taip ir elgiasi A. Tapinas. Jis pasigauna jauną, visai nepatyrusį žmogų, lyg ir verslininkę Moniką Šalčiūtę, ir sadistiškai rodo jos nepakankamas žinias. Susidaro įspūdis, kad A. Tapinas mano, jog daugumai žiūrovų patiks tai, kad jauna mergina nelabai skiria pajamas ir pelną. Gal kam nors ir patiks. Bet ar nacionalinio transliuotojo misija yra skatinti socialinį sadizmą ir kitus žemus jausmus žiūrovo, pirmiausia – jauno žiūrovo, sąmonėje? Pasėta žemų instinktų, vulgarumo sėkla plačiai pasklinda ir išdygsta. O vėliau veši kaip asocialaus elgesio augalas. Man rodos, Selas, kaip jaunas tėvas, jaučia šią grėsmę vaikams, jaunimui ir todėl jautriai, emocingai reaguoja į šį viešąjį, „bendro naudojimo“ blogį. Reaguoja savaip – seliškai. Tačiau nuoširdžiai ir, tegu intuityviai, prisidėdamas prie bendrojo gėrio – tikros kultūros, tikros žiniasklaidos palaikymo.
Ir aš – visai kitos kartos, visai kitų pomėgių žmogus – jį palaikau. Mus vienija noras riboti, stabdyti žiniasklaidos „makdonaldizaciją“, šiukšlinimą. Informaciniame šiukšlyne sunkiai dygsta ir auga geri žmonės, piliečiai. Jame beveik neauga geri politikai. Taigi, kai stebimės, kad pas mus daug negerovių, – pirštais rodykime ne tik į aukščiausius valstybės pareigūnus, bet ir į informacinio „McDonald’s“ režisierius, scenaristus ir atlikėjus. Nacionalinio transliuotojo laidos vedėjas A. Tapinas jiems priklauso.
