Dalia KARPAVIČIENĖ
Magdalena Nalenč-Gorskich Komorovska – lenkų bajoraitė, gimusi Šaukėnuose 1900-aisiais, būdama pusamžė ir gyvendama Lenkijoje, pradėjo užrašinėti prisiminimus apie savo tėviškę ir jos žmones. Prieš kelis mėnesius iš lenkų kalbos išverstoje jos knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ Šaukėnams skiriamas didelis dėmesys.
80 procentų žydų
XX amžiaus pradžioje Šaukėnuose gyvenusi Magdalena Gorskytė buvo kelerių metų vaikas, tačiau prisiminimus užrašė būdama suaugusi moteris.
Apie savo gimtinę ponia Magdalena atsiliepia labai švelniai, su savotišku grauduliu ir didele meile.
Tuo metu Šaukėnų miestelyje gyveno apie 80 procentų žydų. Lietuvių nameliai mergaitei atrodė tarsi atsitiktinai atkelti iš kaimo. Per maži jų darželiai, suoleliai po langais.
Miestelio centre, turguje ir jo apylinkėse įsitvirtinę žydai, kurių namai stovi arti vienas kito, aptverti lentų tvoromis, būdomis ir kiemais. Vien žydų gyvenamas vietas skiria viela. Ten – getas.
Turtingesnių pirklių namai – su įstiklintais prieangiais, kiemuose iškabintos pagalvės ir languotos pūkinės antklodės. Turgų supa "kromai" – krautuvėlės, pilnos audinių, žibalo ir silkių, riestainių, kitokių smulkmenų bei maisto produktų.
Sekmadienis ir daktaras Stefanovičius
Šeštadieniais Gorskių dvare būdavo maudymosi diena. Sekmadieniais po maudynių niekas neragindavo anksti keltis. Pusryčių galėdavai ateiti ir dešimtą valandą.
Šventė jausdavosi ir valgomajame. Būdavo pakeista staltiesė, ant stalo pastatytos kitos gėlės. Ant porcelianinių lentelių – rūkyta mėsa, į vulkaniukus panašios kūgio formos bandelės su kmynais įdubose. Sekmadieniais ponai nepasninkaudavo.
Mergaitės prisiminimuose – daktaras Stefanovičius, gyvenęs tuoj už parko, Sendvaryje. Mažas, žilas, linksmų akių ir rusvo veido žmogelis visada vilkėdavo juodą, truputį dėmėtą alpakų vilnos švarką, užsidėjęs akinius su juoda virvele ir pasiėmęs bambukinę lazdą baltu rutuliu. Keisčiausia, kad tas daktaras visai nemėgo gydyti.
Sekmadienį tuo laiku sunku įsivaizduoti be bažnyčios, kurios visą navą užimdavo valstiečių minia, perskirta tako. Dešinėje – vyrai, kairėje – moterys ir vaikai. Po sumos kunigas skaitydavo evangeliją lenkiškai, paskui lietuviškai ir sakydavo pamokslą.
Kapinėse prie bažnyčios buvę tik lenkiški apylinkės bajorų ir dvarininkų antkapiai.
Kalėdų šventės – gyvenimo kulminacija
Tarp daugybės šviesių prisiminimų iš Šaukėnų lenkų bajoraitė tenykščio gyvenimo kulminacija vadina Kalėdų šventes.
Joms būdavo ruošiamasi ištisas savaites, jeigu ne mėnesius. Reikdavo sugalvoti ir paruošti dovanas tėvams. Be to gruodžio 1 dieną buvo tėvo Tomo vardadienis.
Gruodžio 24 dieną dvare būdavo sausai pasninkaujama – be pieno ir mėsos, be pietų, tik su aliejuje pakepintomis silkėmis ir pasninko bandelėmis su aguonomis bei koldūnų su svogūnais.
Vakare – Kūčių stalas su šalta žuvimi, barščiais su ausytėmis, kūčiukai, žirniai, kviečiai, kompotai, gaivaus migdolų gėrimo drebučiai, džiovinti vaisiai. Po Kūčių stalo nenukraustydavo. Visuomet būdavo puošiama eglutė.
Pirmą ar antrą švenčių dieną eglutę uždegdavo ir namų tarnams, kurie irgi gaudavo dovanų. Galiausiai oficinoje dar būdavo rengiama eglutė kumetyno vaikams, kurių ateidavo iki 100. Vaikams būdavo organizuojami žaidimai, rateliai. Kiekvienas gaudavo po saldžią bandelę, po penkis obuolius ir meduolius, iki dešimties saldainių ir truputį džiovintų kriaušių.
Smagios būdavusios ir Velykos. Tik stalas kitoks – šviesus ir spalvingas, su viduryje dėžutėje, apgaubtoje rožiniu sugeriamuoju popieriumi padėtomis tulpėmis arba rausvais hiacintais. Būdavo ir dideli šafraniniai velykiniai pyragai, šakotis, daugybė kitokių skanėstų.
Parkas gaubė ir saugojo namą nuo vėjų ir žiemos pūgų
Bajoraitės prisiminimuose išlikęs ir didelis parkas, gaubęs ir saugojęs namą nuo vėjų ir pūgų.
Alėja skyrė parką į vaisių sodus ir pasivaikščiojimui skirtą dalį. Parke augo didžiulės sidabralapės tuopos, skroblai, guobos, maumedžiai. Buvo pastatyti patogūs suolai, o altanose – iš malūnų girnų padaryti ir ant trinkų pritvirtinti stalai.
Priešais namą kilimu žydėjo gėlės, driekėsi daugiamečių gėlių lysvės. Augo rožės, jurginai ir flioksai. Alėjos medžiai jungėsi viršūnėmis ir sudarė žalią skliautą.
Jaunas sodas buvo apsodintas ąžuolų alėja, senesniajame augo kriaušės ir agrastų eilės. Abiejuose soduose vien obuolių buvo daugiau negu 40 veislių.
Saldžiajame sodelyje, apie hektaro plote, karaliavo avietės, braškės, žemuogės, smidrai, pomidorai, puokštėms skinti gėlės. Buvo ir inspektai bei mažas šiltnamis.
