Sapnavimas – žmogaus psichinio aktyvumo forma, nuolat lydinti kiekvieną mūsų, bet – paradoksas – mažai suprantama ir dėl to pagimdžiusi didžiulę nuomonių apie šio reiškinio prigimtį ir funkciją įvairovę – nuo sapno vertinimo kaip dienos įspūdžių šiukšlinės iki suteikimo jiems dieviškos išminties kanalo statuso.
Sapnuotojo noras suprasti savo sapno prasmę gali būti paaiškinamas poreikiu įvaldyti dar vieną savęs pažinimo, savęs supratimo ir išreiškimo būdą. Nuo dvidešimto amžiaus pradžios psichoterapijoje įsitvirtino nuomonė, kad sapnų nagrinėjimas tai veiksmingas įrankis, atveriantis kelią į psichikos gelmes. Požiūris į tai, kaip šitas įrankis turi būti naudojamas, priklauso nuo to, kokiai psichoterapijos krypčiai priklauso specialistas, dirbantis su sapnais. Negalime griežtai vertinti vienų metodų kaip absoliučiai teisingų, ir jiems priešpriešinti kitus – absoliučiai neteisingus. Priimtinesne atrodo pozicija, kad kiekvienas metodas turi savo pranašumų ir gali būti taikomas priklausomai nuo situacijos ir tinkamumo duotuoju atveju, o taip pat nuo sapnuotojo asmenybės: konkrečiam žmogui būtent tam tikras metodas gali padėti giliau suvokti jo sapną. Aptarinėdami sapną stenkimės neprisirišti prie vienos nagrinėjimo schemos, prie vieno metodo, o likim atviri, leiskim sapnui skleistis, stebėdami, kur šis procesas veda. K. Jung‘o žodžiais tariant, sapnas pats save paaiškina.
Bendriausia prasme sapnų nagrinėjimo tikslas yra informacijos, kylančios pakitusiu pavidalu iš pasąmonės, įsisąmoninimas. Paminėtina, kad šis įsisąmoninimas nėra vieno lygmens procesas, orientuotas į siaurą analizės rezultatą, o gali sluoksnis po sluoksnio atskleisti sapno daugiaprasmiškumą. A. Mindell nurodo dar ir tokius motyvus, skatinančius sapnuotoją dalintis savo sapnu: tai poreikis iškrauti, išreikšti savo emocijas, o taip pat noras pasiekti gilesnio egzistencijos pilnatvės išgyvenimo esamu momentu. Naudodami skirtingus metodus ir daugiapakopį sapno nagrinėjimą mes stengiamės kuo plačiau atskleisti jo prasmių
lauką. Sapnas pasireiškia kognityviniu (intelektiniu), jausminiu, jutiminiu lygmeniu. Visų šių aspektų suvokimas yra būtinas pilnesniam sapno supratimui. Tokiam supratimui išgyvenimai yra ne mažiau svarbūs už racionalų aiškinimą. Sapno nagrinėjimo metu galime kelis kartus sugrįžti prie jo, tyrinėdami skirtingais būdais ir neatmesdami nei vieno rezultato, o integruodami juos. Ir taip siekiama kuo pilniau įsisąmoninti giluminį psichikos turinį, sukėlusį sapną. Sapno informacijos atskleidimas ne tik atneša mums naują žinojimą apie save ir savo situaciją, bet ir pakelia gyvybinį tonusą, suteikia papildomos energijos.
Garsų S. Freud‘o posakį, kad sapnas yra karališkasis kelias į žmogaus pasąmonę, galėtume kiek pratęsti ir praplėsti sakydami, kad sapno žinia siunčiama mums ne tik miego metu. Giluminio mūsų psichikos turinio balsas tyliai skamba visą laiką, bet kasdienis šurmulys dažnai užgožia jį.
Sapnavimas – tai specifinis pasaulio suvokimo, buvimo pasaulyje būdas. Jis susijęs su ypatinga būsena, kuriai būdingos ryškesnės emocijos, kuri dažnai pasireiškia neįprastine, pakitusia įvykių logika, absoliučios priežastingumo valdžios silpnėjimu, keistų objektų ir personažų, dažnai suvokiamų kaip turinčių ypatingą reikšmę, būvimu. Taip pat reikia paminėti, kad apskritai sapnas dažnai išgyvenamas kaip nešantis svarbia, bet užmaskuotą simboliais informaciją. Visa tai sudaro specifinį subjektyvų pasaulį, kurį pavadinsime sapno erdve. Tai yra galimybė kitaip, neįprastu būdu pamatyti realybę, įžvelgti joje naujas, netikėtas puses. Tam tikra prasme mes visada esame pasinėrę į sapnų erdvę – ne tik miegodami, bet ir būdraudami, t.y. visada galime pamatyti savo gyvenimo situaciją naujai. Todėl sapnų nagrinėjimas neturi būti atsiejamas nuo kasdienio gyvenimo, svarbu suvokti, kaip sapnas pasireiškia būdraujant, kad sapnų erdvė – tai realybė, nuolat esanti (bet dažnai nepastebėta) mūsų gyvenimo kasdienybėje.
Nagrinėjimo tikslas nesuvedamas vien į konkretaus rezultato – sapno paaiškinimo siekimą. Vertingas yra pats procesas, pasinėrimas į sapno erdvę, išgyvenimas, daugiareikšmio prasmių lauko atskleidimas. Sapnų erdvė būdravimo metu gali pasireikšti netikėtu spontanišku vaizduotės žaismu, fantazijomis, subtiliais fiziniais pojūčiais, vidiniais impulsais, skatinančiais judesius, veiksmus. Šių veiksnių įsisąmoninimas praplečia sapno suvokimą, atskleidžia jo kontekstą. Mūsų kasdienės veiklos užgožiami jie gali likti nepastebėti, tačiau juos sukėlęs neatreaguotas pasąmonės turinys pasireiškia sapnuose, kai miego metu sumažėja sąmonės kontrolė. Kadangi sapnai nagrinėjami būdravimo būsenoje, pravartu atsižvelgti į sapnų erdvės egzistavimą kaip į papildomą galimybę suvokti naujus sapno aspektus. Sapno nagrinėjimas vyksta čia ir dabar ir todėl atspindi ne tik sapno įvykius, bet ir esamus sapnuotojo santykius su sapnu. Taigi, stengiamasi atkreipti sapnuotojo dėmesį į tai, ką jis jaučia, suvokia aptarinėdamas sapną. Į patį sapną žvelgiame ne atsietu preparuotojo, analizuojančio objektą, akimis, o nagrinėdami stengiamės pasinerti į jį, „susapnuoti“ jį naujai.
Nuomonė, kad sapno paskirtis yra tik adaptuoti dienos įspūdžius, kad jis tik turi padėti mums susitvarkyti su nerimu, kylančiu dėl sunkumų, su kuriais susiduriame, yra akivaizdžiai ribota. Produktyviau matyti jame patarėją, gyvenimo vedlį. Jei žiūrėsime į sapną kaip į skirtos mums žinios nešėją, tai nagrinėdami jį turėtume palaikyti su juo savotišką dialogą. Tai reiškia, kad galime kreiptis į jį ir gauti atsakymą. Kreipimąsi į sapną suprantame kaip klausimo, kurį užduodam sapnui,
įsisąmoninimą. Juk jei sapno atneštoje žinioje norim pamatyti atsakymą, turime suvokti klausimą, kurį nesąmoningai buvome uždavę. Atsakymas skamba kaip simboliniai personažai ir objektai, su kuriais susitikome sapne, jausmai, kuriuos patyrėme sapnuodami. Atsakymas gali ateiti ne tik tiesiogiai iš sapno, bet ir nagrinėjimo metu iš sapnuotojo asociacijų, minčių, išgyvenimų, o taip pat iš bet kurio grupės nario, vadovo ar kitų žmonių, su kuriais aptarinėjami sapnai. Ir tai yra sapnavimo erdvės pasireiškimas. Tuomet sapnas ir pasirodo kaip patarėjas, kaip vedlys kelionėje po mūsų vidinį pasaulį.Veiksmingas dialogo taikymo metodas naudojamas geštaltinėje terapijoje, kai sapnuotojas užmezga pokalbį su reikšmingais sapno personažais ar net objektais ir gauna iš jų atsakymą apie jų pasirodymo sapne tikslą.
M. Buberis aprašo trys skirtingus žmogaus suvokimo būdus. Tie patys būdai taikytini ir nustatant santykį su sapnu, ieškant sapno prasmės, suvokiant savo sapną, kaip dialogo partnerį. Pirmas būdas įvardinamas kaip stebėjimas, kai stebėtojas stengiasi užfiksuoti kuo daugiau objekto bruožų ir tokiu būdu gauti jo aprašymą. Kitas – kontempliacija, kai ramiai, be jokios įtampos stebimas objektas, nieko nelaukiant, nesistengiant įsiminti. Kontempliuotojas pilnai pasitiki organiška proceso eiga. Ir stebėtojui, ir kontempliuotojui būdingas išankstinis noras suvokti objektą kaip kažką atskirta nuo jų ir jų asmeninio gyvenimo. Tuo tarpu trečias būdas – įsiskverbimas (Innewerden) organizuoja dialogą taip, kad gaunama žinia ne tiek aprašo mums patį sapną, kiek praneša kažką esminio apie mus pačius. Mes jaučiame, kad mums kalba ne pats sapnas, o į mus kreipiamasi sapno pagalba. Sapnas panaudojamas tik kaip kanalas. Dirbant su sapnu visi trys būdai gali būti vertingi priklausomai nuo situacijos. Tačiau kažką gilesnio, esminio galime suvokti, kreipdamiesi į sapną trečiuoju būdu (jeigu sapnuotojas gali esamu momentu realizuoti šią poziciją savo konkretaus sapno atžvilgiu). Pradėdami darbą su sapnu mes turime omenyje visas trys jo suvokimo galimybes, tačiau kuris būtent būdas realizuosis nagrinėjimo procese prognozuoti sunku – tai parodo pati proceso eiga.
Nagrinėjant sapną dialogas gali plėtotis plačiau: formuluojami papildomi klausimai ir pakartotinai kreipiamasi į sapną arba į tą, kas stovi už jo, ir siekiama gauti atgalinį ryšį, atsakymą. Toks dialogo vystymas gali vykti „pratęsiant sapnavimą“ , remiantis K. Jungo pasiūlytu aktyvios vaizduotės metodu.
Dialogą su sapnu labai praturtinsime, įsiklausydami į „kūno balsą“. Pirmiausiai turimas omenyje dėmesys pojūčiams, nes anot W. Reich‘o, A. Mindell‘o ir kt. kūne objektyviausiai atsispindi mūsų emocinis gyvenimas, ir būtent pojūčių suvokimas geriausiai padeda jį įsisąmoninti. Galime užduoti klausimą: „ Kur ir kaip jaučiamas sapnas kūne?“. Remiantis dialogo koncepcija, esant reikalui, adekvatu kreiptis į
pojūtį, bandant išsiaiškinti, ką mums pasakytų šis pojūtis. Atsakymas gali ateiti asociacijų, vaizdinių, impulsyvių judesių, veiksmų pavidalu. Stengiamės suvokti kokia forma „nori“ atsakymas būti išreikštas ir skatiname tokią išraišką, priimdami tai kaip sapno atsiskleidimo proceso dalį.
Nagrinėjimas kognityviame lygmenyje sudaro bazinę darbo su sapno dalį. Aptariant ir analizuojant sapno turinį, į įvykius ir objektus žiūrime kaip į simbolius, kurių prasmė nėra vienetinė, o sudaro daugybinę įvairių prasmių, papildančių viena kitą, visumą. Taigi, dirbant su sapnu atskleidžiamas simbolių prasmių laukas, siekiama įvardyti atrastas sapnuotojo problemas ir surasti ryšius su realiais jo gyvenimo įvykiais, verbalizuojami darbo su sapnu rezultatai, formuluojamos išvados. Visa tai struktūruoja sapno nagrinėjimo procesą.
Kitas darbo lygmuo orientuotas į emocinį sapno komponentą. Kadangi kartais emociją būna sudėtinga įvardinti, ją suvokti padeda dėmesys fiziniams pojūčiams, t.y., pastebėjimas, kaip emocija jaučiama kūne. Emocijų fiksavimas, išgyvenimas. aptarimas sudaro ypač svarbią darbo su sapnu dalį, nes būtent emocijos atspindi tikrą sapnuotojo santykį su tuo, kas vyksta sapnuojant. Tuo tarpu žodinės interpretacijos kartais gali maskuoti sapno esmę. Ryškesnės emocijos. susijusios su kažkuriuo sapno epizodu, gali parodyti jo išskirtinę reikšmę nagrinėjant sapną. Šių emocijų asocijavimas su panašiomis, patirtomis sapnuotojo būdravimo būsenoje, padeda atrasti ryšį su atitinkamais jo gyvenimo aspektais.
Sapno nagrinėjimą atliekame grupėje. Daugelis specialistų įžvelgia nemažai grupinio darbo su sapnų pranašumų lyginant su individualiu. Mėgindamas suprasti savo sapną, sapnuotojas natūraliai praleidžia kai kurios niuansus dėl būdingos kiekvienam žmogui nuostatų, gynybų sistemos, kuri “filtruoja” žmogaus suvokiamą medžiagą. Grupė padeda pažvelgti į sapną iš daugelio įvairių pozicijų, plačiau atskleisti simbolių prasmių lauką ir pamatyti kai kuriuos ankščiau nepastebėtus momentus, tuo praturtindama sapno supratimą. Grupės dalyviai gali tapti tikra bendraminčių, bendražygių komanda, kuri skatina ir palaiko sapnuotoją jo kelionėse po sapnų labirintus. Dera pabrėžti, kad interpretuojant sapną, aiškinant jo simboliką lemiamą žodį taria pats sapnuotojas, nes būtent jis yra tikras sapno reikšmių ir simbolių žinovas, o grupė padeda jam tai suvokti. Savo ruožtu, grupės dalyviams bendras sapno aptarimas, įsijautimas į jį ir asocijavimas savo personaliniame kontekste leidžia paliesti ir išgyventi savo problemas, nagrinėti jas. Grupės nariai raginami nagrinėdami sapną reikštis aktyviai ir kūrybiškai, ne kaip pacientai, o kaip lygiateisiai tyrėjai.
Pateikdamas bendram aptarimui savo sapną dalyvis dalinasi gana intymiomis tiesomis apie save tuo skatindamas atviresnį bendravimą grupėje. Tačiau sapnuotojas pats pasirenka priimtiną jam atvirumo laipsnį. Darbas grupėje vyksta pagal iš anksto aptartas taisykles, užtikrinančias dalyvių saugumą, atvirai pateikiant bendram aptarimui savo vidinį pasaulį.
Dirbdami su sapnais imame už pagrindą M.Ullmano modelį. Esant reikalui jis gali būti keičiamas ir papildomas tinkamais konkrečiam atvejui metodais. Esminis grupinio darbo principas – nedirektyvinis savo požiūrio dėstymas, neprimetimas kitam savo nuomonės. Dalyviai pateikia pabrėžtinai savo asmeninį sapno supratimą, neabsoliutizuodami jo. Stiprinant patyriminį darbo aspektą siekiama sukurti grupėje bendrą emocinį lauką, išgyventi bendrai atskleidžiamas simbolių prasmes, priimti bendrą nagrinėjamo sapno įvykių vystymosi logiką. Dalyviai pradeda „suprasti“ svetimą sapną kaip savo, įsijaučia į jį. Taip susidaro kolektyvinė sapno erdvė.
Dalyviai pradžioje neinterpretuodami klausinėja pateikto sapno detalių siekdami pajusti jį kaip savo susapnuotą. Toliau jie gali pagrįstai kalbėti apie sapną ir jį interpretuoti, lyg patys būtų jį susapnavę. Tokiu būdų, jie realiai pateikia grynai savo asmeninę nuomonę apie sapną. Išklausęs grupės narių interpretacijas, sapnuotojas jau gali pateikti atgalinį ryšį apie savo sapno supratimą. Toliau grupės klausinėjimo padedamas sapnuotojas bando susieti sapną su realiais savo gyvenimo įvykiais. Ieškant sąsajų su gyvenimo situacijomis galima orientuotis kaip į nuorodą į patirtas tam tikrais momentais būdravimo būsenoje ryškesnes emocijas, analogiškas sapno jausmams. Tokiu būdų padedama suvokti savo realias problemas, suformuluoti išvadas, priimti sprendimus. Tačiau kartais pakankamu sapno nagrinėjimo rezultatu galima laikyti sapno prasmės įsisąmoninimą, nesuteikiant tam žodinės išraiškos, o susitelkiant ties emociniu patyriminiu aspektu.
Kaip minėjau, taikomų metodų įvairovė gali būti gana įspūdinga. Pagal geštaltinės terapijos įkūrėjo Fritzo Perlso pasiūlytą metodą, sapnuotojas užmezga pokalbį su reikšmingais sapno personažais ar net objektais ir gauna iš jų atsakymą apie jų pasirodymo sapne tikslą. Šis metodas remiasi idėja, kad viskas, kas susapnuojama žmogaus, iš esmės yra ne kas kita kaip įvairios jo paties asmenybės dalys.
Kartais sapną galima pamėgintu suvaidinti, kaip tai pasiūlė psichodramos mokyklos pradininkas Jacob. Levy Moreno. Sapnuotojui papasakojus sapną, grupės dalyviai pasiskirsto vaidmenimis ir atlieka jį kaip pjesę. Sapno „autorius“ ne tik vadovauja vaidinimui, bet ir gali įsijungti pasikeisdamas su atlikėjais vietomis, gali eksperimentuoti keičiant siužeto eigą ar pabaigą. Šis būdas leidžia giliau išgyventi sapną, atskleisti daugybę jo niaunsų.
Sapno prasminei apimčiai suvokti taikytinas „sapnavimo pratęsimo“ metodas, naudojant valdomą vaizduotę, kai pasinėrus į sapno erdvę leidžiama iškilti vaizdiniams, vystantiems toliau sapno turinį. Ir šis naujas „būdravimo sapnas“ gali pateikti papildomos medžiagos bendram aptarimui. Juo labiau, kad „sapnavimo pratęsimas“ atliekamas visos grupės dalyvių kartu. Šiuo atveju neatmetami net absurdiški, alogiški, asociatyvūs atsakymai. Visa tai gali būti vertinga medžiaga sapno suvokimui. Šis metodas ne tik praplečia sapno supratimą, bet ir padeda susieti sapną su būdravimo realybę, nes sapnavimo pratęsimo metu išlieka didesnis kontrolės lygis, ir vaizdiniai būna tikslingesni ir lengviau įsisąmoninami.
Vykstant tęstiniam grupės darbui sapnuotojas sekančiam susitikime gali būti paprašytas papasakoti, kokią įtaką sapno nagrinėjimas turėjo jo gyvenimui, ar pasireiškė kasdienybėje sapnavimo erdvė ir kokiu būdu, kaip jis dabar suvokia savo sapną. Šis darbo su sapnu etapas svarbus, nes skatina suvokti sapną ne kaip nakties miego nuotykį, o kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, kaip reikšmingą būdą suprasti save ir savo buvimą pasaulyje.
Žemiau pateikiama dalyvio, nagrinėjusio sapną grupėje, ataskaita. Kelionė per gaubtą
Esu miške, krūmuose. Išeinu prie gaubto formos pastato (panašu, kad metalinio). Prieinu prie jo arčiau – ir atsiduriu viduje. Ten dirba mokslininkai baltais chalatais, atlieka karines užduotis. Aš būnu tarp jų, bet nepritampu, jaučiuosi svetimas. Jie į mane dėmesio nekreipia. Darbuojasi, paleidžia raketą iš požeminio šulinio netoli gaubto. Po kiek laiko gaubtas atsidaro, ir mes visi galime išeiti į mišką, į atvirą erdvę. Ten mus sutinka kažkokie žmonės. Susitikimas gana džiaugsmingas, panašu kad jie savi mokslininkams. Visi kartu eina nuo gaubto, ir aš su jais. Po truputį minia išsirikiuoja į koloną: žmonės su atstatytais ginklais veda mokslininkus, aš einu paskutinis. Aš suprantu (o gal išgirstu), kad mus veda sušaudyti. Mes einame link beržynėlio, už jo fronto linija. Kairėje – jaunuolynu apaugusi kalvelė, nedidelis skardis, dešinėje – apkasėlio tipo duobė. Joje moteris karine uniforma. Su ja kartu neryškiai matyti dar viena ar dvi. Už jų karinės palapinės, karinė technika. Aš nusprendžiu trauktis ir pradedu po truputį atsilikti nuo kolonos. Moteris tai mato. Aš jai žvilgsniu ir mimika rodau, kad leistų man pabėgti. Ji žiūri į mane ramiom mėlynom akim, neskubant pakelia šautuvą ir nusitaiko į mane. Paskutinis vaizdas, kurį matau – tai vamzdžio skylutė, nutaikyta į mane.
Jaučiu nedidelį susijaudinimą. Prabundu be širdies plakimo, išgąsčio. Tai nėra košmaras..
Po aptarimo grupėje ir savarankiškų apmąstymų bei sapno pratęsimo vaizduotėje susiklostė toks sapno ir mano situacijos supratimas:
Aš einu iš kažkur, kur nėra ko tikėtis (vaizdinys: sugriauti namai ar gimtasis miestas), ten viskas prarasta ir nėra, kur grįžti. Einu kryptingai, nors konkrečiai tikslo nežinau. Gaubtas – kažkokia struktūruota sistema, pagavusi mane. Negaliu iš jos ištrukti. Tie, kurie veda sušaudyti, irgi priklauso sistemai. Gal sistemai laikas nuo laiko reikia atsikratyti nereikalingų dalių (bet aš nesijaučiu priklausąs sistemai). Moteris duobutėje – nuoroda, reguliuotojas. Aš ketinau grįžti atgal į gaubtą, nors suvokiau, kad ten neturiu, ką veikti, kad ten – beviltiška. Moteris mane sustabdo, o jos šautuvas rodo pro mane į kalvelę. Jaučiu, kad ten ir reikia eiti. Ten - laisva erdvė judėjimui ir paieškoms, Jaučiu, kad reikia eiti kairiau, už gaubto ir tolyn nuo jo. Vaizduotėje tyrinėjau šią erdvę. Pajutau jos potencialų laisvumą, bet ieškojimo tikslo nepamačiau.
Patikrinus beržinėlį, pajutau, kad sušaudymo gal ir nebus, bet „mokslininkų“ kolona išnyks. Grupėje buvo išsakyta nuomonė,.kad frontą galima suprasti kaip simbolinę transformacijos vietą. Apsilankęs tenai įsivaizduojamajame sapno tęsinyje, aptikau, jog fronte nieko esminio neįvyksta. Pagrindinė veikla – neproduktyvus jėgų susidūrimas, aiškinimasis, kas viršesnis. Už duobutės karo stovykloje aš neturiu, ką veikti. Ten nėra, kuo užsiimti. Pabandžius vaizduotėje pakalbinti moterį, jie neatsako. Tai tik funkcija, sargybinė tarp veiklos krypčių.
Radau, kad į gaubtą papuoliau neatsitiktinai. Teisinga buvo jį pereiti kiaurai ir eiti tolyn nuo gaubto. Bet aš įklimpau jame – „sistemoje“.
Trumpas apibendrinimas: Jaučiuosi įklimpęs kasdienybės rutinoje. Neįžvelgiu tikslo. Prasmė neapibrėžta. Bet sprendimą rasti galima, jis arti.. Tam reikia eiti kiaurai per kasdienybę. Nukrypimas nuo šios krypties suvokiamas kaip „mirtina grėsmė, sušaudymas“. Svarbu įprasminti esama gyvenimo periodą, konkrečiau suformuoti tikslą, kurį buvau pametęs (gal – net kelių tikslų struktūrą). Po sapno išnagrinėjimo jaučiu, kad turiu tam energijos ir noro. Svarbu atsispirti gyvenimo inertiškumui. Dabar man reikėtų ne tiek remtis praeitimi (sugriauti gimtieji namai sapno pratęsime), kiek susigaudyti dabartyje ir orientuotis į ateities perspektyvas. KAIP ĮSIMINTI SAPNUS
Paprastai mes įsimename tik dalį savo sapnų, kitus – pamirštame. O kai kas pareiškia, jog visai nesapnuoja. Specialistai gi teigia, kad mes matome po kelis sapnus per naktį.
Taigi – keli patarimai tiems, kurie norėtų nepamesti savo sapnų. Pradėkim nuo pasiruošimo miegui: prieš gulant į patalą pravartu valandą dvi praleisti ramiai, neaudrinti sąmonės pašaliniais dirgikliais,mintimis ruoštis tam, kad dabar atsigulsiu ir pasinersiu į sapnavimą. Prieš pat užmiegant galima nuteikti save: „Savo susapnuotus sapnus prabudęs gerai prisiminsiu ir galėsiu juos užsirašyti.“. Šalia lovos nakčiai pasidėkit sąsiuvinį ar bent popieriaus lapą, kuriame susapnavę pasistenkite tuoj pat užsirašyti, ką iš sapno atsiminsite, net ir nuotrupą. Jei tai vyksta nakties vidury, galima, kad neišblaškytume miego, apsiribuoti keliais esminiais žodžiai, kurie padės ryte atgaminti sapną.
Sapnų fiksavimui patartina turėti sapnų dienoraštį. Į jį galėsime tvarkingai perkelti savo nakties užrašus. Perrašydami padalinkime lapą pusiau ir sapnui skirkime tik puse lapo. Kitoje pusėje galėsime išdėstyti savo jausmus ir asociacijas, susijusias su sapnu, apmąstymus, komentarus, gyvenimo situacijos, kuri mūsų nuomone įtakojo sapną, aprašymą. Toks dienoraščio rašymas ne tik padės išsaugoti sapnus, bet ir ateity skatins lengvesnį sapnų įsiminimą Be to po kurio laiko peržiūrėję šiuos užrašus galėsime įžvelgti juose tam tikro mūsų gyvenimo laikotarpio atspindėjimą ir apibendrinimą. Ir be abejo sapnų dienoraštis yra pamatinė medžiaga tiek individualiam, tiek grupiniam darbui su sapnais.