Žmogus, išvarytas iš rojaus, desperatiškai stengiasi į jį sugrįžti. Jei nesugrįžti, tai bent susikurti jo ekvivalentą žemėje. Substitute.
Egzistencinė nežinomybė. Metafizinė neviltis. Skausmas ir praradimai, laikinumo ir beprasmybės nuojauta, gyvuliški instinktai ir žmogiška moralė, kompromisų nepripažįstanti mirtis. Neišvengiama subjektyvumo palydovė - kančia. Ta kančia sunkiai pakeliama. Bet atsiranda opiumas liaudžiai. Geriau saldus melas negu karti – ne, ne karti tiesa – nes nežinomybė yra kur kas kartesnė negu tiesa. Ilgus šimtmečius, tiesa buvo saugiai patalpinta kažkur anapus – patikima, žmogaus protui neprieinama vieta, o Bažnyčia – įgaliotasis atstovas žemėje – dalino ją pamatuotomis, saugiomis dozėmis, šitaip gydydama ir ganydama sielas.
Po industrinių ir buržuazinių revoliucijų, luominei visuomenei suirus, masės įžengia į areną, ima diktuoti savo valią, pažiūras ir skonį. Reikalauja daugiau opiumo – greitai ir pigiai. Griuvus perskyroms, rafinuoti dvaro ritualai ir vulgarios valstietiškos išdaigos, - viskas susideda į vieną, formuojasi masinė kultūra. Masinė kultūra remiasi žemiausio bendro vardiklio principu – kad būtų visiems suprantama. Ortegos i Gasseto „Masių sukilime“ - apokaliptiniai vaizdiniai – nuosmukis ir dekadansas, primityvūs instinktai, seksas, smurtas, mirtis, hormonų audros, prabangos spindesys, tariamas ar tikras, - pernelyg neapkraunant proto egzistenciniais klausimais – tortu į veidą, kremas teka per tarpelį tarp krūtų – visiems suprantama, visiems smagu.
Kritinė teorija, atsiradusi apie XX amžiaus vidurį kaip atsakas į masine gamyba, masiniu vartojimu, standartizuotais homogeniškais poreikiais grindžiamą visuomenę, nagrinėjo ideologinio užtaiso dozę, slypinčią kasdienio gyvenimo reiškiniuose – popmuzika, muilo operos, lengvo turinio žurnalai, Holivudo produkcija... Visa ši kultūros industrija, prisidengdama klastingu klausimu „Ko nori žmonės?“, siekė pamaitinti subjektą saldžia soma, viltimi, iliuzijomis, apsupti daiktais, garsais, kvapais, vaizdiniais, apsaugoti subjektą nuo kančios, nuo to slegiančio nepatogumo jausmo, atpratinti nuo bet kokios kritinės refleksijos, ir galiausiai, - nuo subjektyvumo....
Gal tai ir privertė Polį Sartrą ištarti, kad gyvenimas prasmingas tiek, kiek jis yra autentiškas – net jeigu tai valkatos ar narkomano gyvenimas. Tą autentišką gyvenimą jam įkūnijo advokatas, kurs metė gerai apmokamą praktiką ir išėjo pamokslauti į Amsterdamo gatves. Kas tam advokatui pasidarė, nežinia. Šiandien sakoma - amžiaus vidurio krizė – dar vienas beviltiškas bandymas, išsižadėjus Geist, nurašyti viską niekuo dėtai biologijai... Būtų šiandieninėje Lietuvoje - išeitų į „Stilių.“ Pasigriebęs kokią nepilnametę, puikuotųsi prabangiu laikrodžiu ar raktų pakabuku. Kodėl šiandien, kaip Sartro romane, neišeina pamokslaut į gatves – matyt, turi ką parodyti, bet neturi ką pasakyti.
Kultūros industrijos svaigina savo vaizdiniais. Automobiliai, krūtinės ir blondinės. Saulė ir kokteliai Majamio paplūdimyje. Nuo jų, - panašiai kaip nuo ilgo supimosi karuselėje – kartais net supykina. Norisi sustabdyt ją ir ištrūkt.
Atgimsta paraščių estetika. Bjaurumo estetika. Kaip sakė Gintaras Patackas: „Paryžiuje, pačiam dugne / neskaitant maisto ir nakvynės / tas pats kas buvo tavame / pasaulyje psichiatrinės.“ Majamyje irgi yra reabilitacijos klinikos. Robis Williamsas nemiega naktimis. Britney Spears ieško užsimiršimo naktinio gyvenimo siautuly, išsitatuiruoja kryžių, raudonas lūpas ir nusiręžia plaukus – nusiskuta plikai.
Kultūroje, kuri sveiką, išpuoselėtą, sotų, laimingą, kančios nežinantį kūną pavertė moraliniu idealu, anoreksija, žalojimasis tampa „nauja didžia liga“, savimutiliacija plinta tarsi epidemija. Kūnas tampa pasipriešinimo erdve. Patogus gyvenimas nebūtinai yra geras, o geras – nebūtinai patogus. Britney, įtūžusi, plikai skusta galva, užsipuola ir skėčiu apdaužo paparacių automobilį – visai kaip tas vaikinas iš Nazareto, kai apimtas įniršio išvartė prekeivių stalus ir išvarė juos iš bažnyčios.
Popkultūra Britney pavidalu demaskuoja pati save. Niekam, net žvaigždėms, nepavyksta susikurti rojaus žemėje. Niekam nepavyksta išvengti subjektyvumo ir kančios. Po spindinčiu popkultūros fasadu - bendras žemiausias vardiklis – tai ne primityvūs instinktai, lėkštas humoras, godumas ir užsimiršimą teikiantis kvaitulys. Bendras vardiklis – tai nerimas, skausmas ir kančia.
Kaip sakė Polis Valeri, „Dievas sutvėrė visus daiktus iš nieko. Tik kad niekas pro juos labai aiškiai persišviečia.“
