Infliacija, bent šiuo laikotarpiu, žada būti svarbiausia, nors lėtai veikianti priežastis, dėl kurios mūsų ligšioliniai augimo tempai ims lėtėti.
Ji stabdys pagrindinius ekonomikos augimo veiksnius – taupymą ir investicijas.
Taupymas (taupomų pajamų santykis su disponuojamomis pajamomis) Lietuvoje, kaip ES narėje, labai mažas. Europos komisijos duomenimis 2005 m. jis sudarė 1,5 proc. (palyginimui – Vokietijoje taupoma 16 proc. disponuojamų pajamų, Prancūzijoje – 15, Slovėnijoje – 14; ES vidurkis – 14 proc.). Tai būtų katastrofa - jei ne galimybės skolintis kapitalą užsienyje ar kitais būdais jį iš ten prisikviesti.
Tie būdai nėra mums labai vaisingi – tiesioginės užsienio investicijos santykinai nedidelės, skolinimasis nors ir vyksta, bet nelabai augimui perspektyviems projektams (žymia dalimi – finansuoti gyvenamųjų namų statybai, nes skolinasi daugiausia šalies bankai).
Naudojamės užsieniečių santaupomis nei labai intensyviai, nei itin sėkmingai.
2005 m. tik vos vos viršijom ES vidurkį (bendrojo kapitalo formavimo apimtį lyginant su nefinansinių bendrovių pridėtine verte): investavom 23 proc. naujai sukurtos verslo įmonėse vertės, o ES vidurkis buvo 22 proc. Taip pasivyti ES senbuvių neįmanoma. Veržliausios naujosios ES narės investavo gerokai daugiau: Estija 32 proc., Latvija – 37, Slovakija – 41 proc. Tiesa, likusios tvarkėsi panašiai kaip Lietuva.
Investicijų Lietuvos ūkyje itin reikia, nes mums kapitalo vis labiau reikės ir ten, kur kitu atveju išsiverstume su darbo jėga (visada egzistuoja tam tikras darbo ir kapitalo pakeičiamumas). Gyventojų skaičius dar ilgai nedidės arba didės menkai (pats gyventojų skaičius nieko neduoda bendrojo vidaus produkto (BVP) 1 gyventojui rodiklio požiūriu – jei visa kita nekinta, bet natūralus gyventojų prieaugis neleidžia mažėti darbingo amžiaus žmonių daliai gyventojuose), o užimtumo didinimo galimybės nėra plačios.
2007 m. ES darbingų gyventojų užimtumo vidurkis buvo 65,4 proc., Lietuvoje – 64,9 proc. Čia įdomu tik tai, kad mūsų užimtumo struktūra kiek kitoniška. Lietuvoje dirba daugiau moterų, nei ES vidurkis, ir mažiau vyrų – 2007 m. ES dirbo 58,3 proc. darbingo amžiaus moterų, Lietuvoje – 62,2 proc.; su vyrais atvirkščiai – ES dirbo 72,5 proc., Lietuvoje – 67,9 proc. Tai, kad santykinai daugiau mūsų vyriokų užsiima jokia arba, sakykim, neregistruojama veikla irgi „gadina“ ūkio augimo statistiką (ne tik ją).
Be to, verta atkreipti dėmesį į tai, kad „dirba“ ES-oje reiškia, kad (2007 m. duomenimis) 18,2 proc. dirba ne visą darbo dieną (dauguma – pusę jos); Lietuvoje – tik 8,6 proc. Vokietijoje net 46 proc. dirbančių moterų dirba ne visą darbo dieną, Lietuvoje – tik 10 proc. Galima spėti, kad šis „stilius“ Lietuvoje plėtosis, todėl didinti kiekvieno žmogaus per metus dirbamų valandų skaičių šalyje bus sunku.
Lieka kapitalo investavimas gamybos (vertine išraiška) ir pajamų didinimo vardan.
Ir būtent čia mums einasi sunkokai. 2006 m. paskelbta išsami Europos komisijos studija apie ilgo laikotarpio darbo našumo ir BVP augimo perspektyvas šalyse narėse teigia, kad BVP 1 gyventojui augimas Lietuvoje ženkliai sulėtės: 2004-2010 m. laikotarpiu jis vidutiniškai bus 7,0 proc. kasmet, 2011-2020 m. – 4,8 proc., 2021-2030 m. – 2,5 proc. ir 2031-2040 m. – 1,7 proc.
Demografinė sudėtis prastės (mažės darbingo amžiaus žmonių dalis), sąlygos taupymui didėti nebus palankios, dėl to investicijos vidaus sankaupų sąskaita augs sunkiai, ir bendras rezultatas – Lietuva (kaip ir daugelis naujųjų ES šalių narių) turės rimtų sunkumų vydamasi ES senbuves. Studija prognozuoja, kad 2010 m. BVP 1 gyventojui Lietuvoje, lyginant su ES senbūvėmis, bus 58 proc., 2030 m. – 86 proc., 2040 m. – 89 proc., 2050 m. – 87 proc. ir net būsim pasiviję Estiją, kuri tuo metu taip pat bus sustojusi ties 87 proc. lygiu, ir jau gerokai atsilikę nuo Latvijos (94 proc. ES-15 lygio).
Darbo našumas išvis didėja tik investicijų (čia turime įskaičiuoti ir investicijas į žmogiškąjį kapitalą) dėka.
2006 m. apmokėjimas už darbą visomis jo formomis ES-oje per metus vidutiniškai sudarė 30,7 tūkst. eurų, Lietuvoje – 8,1 tūkst. eurų, t.y. buvo beveik 4 (3,8) kartus mažesnis.
Bet BVP vienam gyventojui, skaičiuojant pagal perkamąją galią, mažesnis už ES vidurkį tik dukart: 2006 m. jis sudarė 56 proc. (2000 m. – buvo lygus 39 proc.). Kodėl taip? Jei pagaminam dukart mažiau, tai ir atlyginimai turi būti dukart, o ne keturiskart mažesni.
Tai būtų visiškai teisingas samprotavimas – jei prekių ir paslaugų kainos būtų tokios pat kaip ES vidurkis.
Tačiau kainų lygis Lietuvoje 2006 m. sudarė 56,6 proc. ES vidurkio (2000 m. buvo 52,7 proc., 1999 m. – 46,8 proc.). Taigi, už darbo pajamas Lietuvoje buvo galima nusipirkti beveik du kartus daugiau Kitaip sakant, keturiskart mažesnės darbo pajamos realiąja perkamąja galia Lietuvoje buvo ne keturis, o du kartus mažesnės (keturiskart jos bus mažesnės, jei su jomis persikelsite į kurią nors ES šalį ir sumanysite ten apsikirpti, sumokėti už elektrą, pasinaudoti miesto transportu, išgerti kavos kavinėje ir t.t.).
Lietuvoje gyvena maždaug 0,7 proc. visų ES gyventojų. Tačiau mūsų dalis ES bendrame vidaus produkte (skaičiuojant pagal lito kursą eurais) tebuvo 0,23 proc. 2000 m. ta dalis buvo dar gerokai menkesnė – tik 0,13 proc. Mūsų ekonomiką kelia aukštyn dalyvavimas tarptautiniame darbo pasidalijime. Neatsitiktinai mūsų dalis ES eksporte (šalių narių tarpusavio prekyba čia neįeina) 2000 m. buvo 0,1 proc., 2006 m. – jau 0,4 proc., importe – atitinkamai 0,3 ir 0,4 proc.
Infliacija, kelianti mūsų prekių ir paslaugų kainas tiek mums, litų savininkams, tiek užsieniečiams, eurų savininkams, yra nuožmiausias priešas mūsų prekybai, taupymui ir investicijoms, mūsų ekonomikos kilimui ir mūsų šviesesnės gerovės perspektyvoms.
