Šiame straipsnyje – visa tiesa apie Rusijos milijardierių, dagestanietį Suleimaną Kerimovą. 2012 m. kovo mėnesį „Forbes“ skelbtame pasaulio turtuolių sąraše jis užima 146 vietą, tarp Rusijos oligarchų – 19 vietą. Jo turtas siekia 6,5 mlrd. dolerių.
Pirmąją dalį skaitykite čia.
Investuotojas
2004 metų pabaigoje „Naftos“ savininkas įsitraukė į didįjį žaidimą - Rusijos „žydrųjų žetonų“ supirkimą, visų pirma, „Gazpromo“ ir „Sberbanko“. Supirkinėjama buvo iš pradžių už savo lėšas, vėliau - už skolintas. Rusijos vertybinių popierių rinka nenutrūkstamai augo, tad „Naftos“ savininkui „visi bilietai buvo laimingi“. Jis įkeisdavo akcijas bankuose už kreditą, šių vertė didėjo, tad jis galėdavo imti naujų kreditų, dar nusipirkti akcijų, jas įkeisti, ir t.t. Iki 2006 metų S. Kerimovas surinko 4,25 proc. „Gazpromo“ akcijų ir 5,64 proc. „Sberbanko“ akcijų. Per 2004-2006 metus „Gazpromo“ kapitalizacija išaugo keturis kartus, „Sberbanko“ - beveik 12 kartų. Pasiskolinęs apie 3,2 mlrd. dolerių akcijoms pirkti, S. Kerimovas įsigijo vertybinių popierių, kurių vertė 2006 metų pabaigoje jau buvo 15 mlrd. dolerių ir toliau didėjo.
Pirmuosius pinigus S. Kerimovui paskolino „VEB“(„Vnešekonombank“). Vėliau, tvirtina „Naftos“ atstovas, kreditai buvo imami iš „įvairių bankų“. Tačiau pagrindiniu S. Kerimovo finansiniu partneriu tapo „Sberbank“, kuriam tuo metu vadovavo direktorių tarybos pirmininko Andrejaus Kazmino ir jo pirmosios pavaduotojos Alos Alioškinos tandemas. Už „Sberbanko“ kreditus S. Kerimovas nusipirko didžiąją dalį savo aktyvų: nuo „Polimetall“ akcijų paketo iki „Gazprom“ ir pačio „Sberbank“ akcijų. Bankas anuo metu aprobuodavo ne visai nepriekaištingas schemas, pagal kurias jis suteikdavo kreditus savo akcijoms pirkti, įkeitus tas pačias savo akcijas - pagal tokią schemą „Sberbank“ dirbo ne tik su S. Kerimovu, bet ir su Vadimu Moškovičiumi ir Filaretu Galčevu. Bet tik dėl S. Kerimovo „Sberbank“ pažeidė vieną iš griežčiausių taisyklių, viršydamas kreditų limitą (vienam paskolos gavėjui bankas gali skirti kreditų tiek, kad jų suma neviršytų 25 procentų nuosavo kapitalo).
Iki 2005 metų gegužės „Nafta Moskva“, imdama kreditus, praktiškai šį limitą pasiekė, ir kreditus pradėjo imti kita S. Kerimovo kompanija - UAB „Novyj projekt“. O (koks stebuklas!) bankas laikė, kad šios dvi kompanijos yra viena su kita nesusijusios paskolų gavėjos. Metų pabaigoje ir antroji kompanija pasiekė nustatytą limitą: kompanijos „Nafta Moskva“ paskolinis įsiskolinimas sudarė 54,6 mlrd. rublių, „Novyj projekt“ - 59,8 mlrd. rublių. Tai sudarė 21,5 proc. ir 23,5 proc. (viso 45 proc.) „Sberbank“ tuo metu turėto kapitalo. 2007 metų spalio viduryje, kada paaiškėjo, kad bankui pradės vadovauti Germanas Grefas, S. Kerimovas suspėjo grąžinti praktiškai visas skolas bankui „Sberbank“ - daugiau kaip 4 mlrd. dolerių. Iki to laiko investicijos atnešė S. Kerimovui šimtus procentų pelno. Galima pamėginti paaiškinti „Sberbank“ klerkų palankumo svarbiam klientui priežastį nepakartojamu S. Kerimovo žavesiu ir jo talentu, pasireiškiančiu finansiniuose reikaluose. „Suleimanas dažnai sako: jūs mėgstate pinigus, o aš jų turiu daug, ir aš lengvai su jais išsiskiriu“, - charakterizuoja S. Kerimovą vienas iš jo pažįstamų.
O gal čia įtakingų žmonių globa? Leidiniui „Vedomosti“ lapkričio mėnesį duotame interviu buvęs Maskvos banko „Bank Moskvy“ vadovas Andrejus Borodinas pasakojo apie S. Kerimovo ryšius su buvusiu prezidento Dmitrijaus Medvedevo specialiuoju atstovu Igoriu Jusufovu. Pagal A. Borodino versiją, I. Jusufovas jam pasakojo, kad kuria „jaunuoliui“ (taip pokalbiuose I. Jusufovas vadino D. Medvedevą) „pensijų fondą“ arba „būsimą finansų imperiją“. A. Borodinas tvirtino, kad I. Jusufovas dalijasi su D. Medvedevu pelnu ir aktyvais bei yra vienas iš asmenų, įgaliotų laikyti aktyvus, įeinančius į prezidento interesų sferą. Prie tokių aktyvų I. Jusufovas, kaip teigė A. Borodinas, priskyrė ir 2010 metais S. Kerimovo su partneriais nupirktą „Uralkalij“. Kitų tą patvirtinančių duomenų nėra: I. Jusufovo dalyvavimą šiame sandoryje neigia tiek jis pats, tiek ir šaltiniai kompanijose „Nafta“ ir „Uralkalij“. Bet S. Kerimovą pažįstantis verslininkas pasakoja, kad I. Jusufovas jau siūlė savo paslaugas S.Kerimovui anksčiau: pavyzdžiui, jis norėjo būti tarpininku tarp „Naftos“ vadovo ir banko „VTB“, kada S. Kerimovas pirko kompanijos „Polius Zolota“ akcijų.
S. Kerimovas ir pats nėra svetimas „valdžioje“: jis dukart buvo Dūmos deputatas, nuo 2008 metų jis - senatorius nuo Dagestano. Ne paslaptis ir sena S. Kerimovo draugystė su pirmuoju vicepremjeru Igoriu Šuvalovu, ir jo geri santykiai su prezidento padėjėju Arkadijum Dvorkovičiumi. Bet nei vienas, nei kitas iš jų nelaidavo už S. Kerimovą „Sberbankui“, tvirtina abiejų valdininkų atstovai. I. Šuvalovas susipažino su S. Kerimovu maždaug prieš 15 metų, kai abu jie buvo verslininkai, pasakoja pirmojo viceministro atstovas. Jie bendradarbiavo, kada I. Šuvalovas vertėsi juristo praktika ir turėjo advokato biurą, ir greitai susidraugavo. Bet dabar bendrų verslo projektų jie nevykdo - I. Šuvalovas negali užsiiminėti verslu, būdamas valstybės tarnyboje. O S. Kerimovas - gali. „2006 metais Suleimanas visiškai neturėjo baimės jausmo, jis tikėjo sėkme. Jis pirko, ir viskas augo, viskas pavykdavo.
Jis pasiekė neįsivaizduojamas aukštumas Rusijoje ir panoro išeiti į kitą lygmenį“, - pasakoja šaltinis, artimas S. Kerimovui. Tuo metu S. Kerimovo aplinkoje, į kurią įėjo, visų pirma, Aleksandras Mosionžikas ir Tatjana Bašmakova, atsirado naujas personažas - rusų kilmės amerikietis investicijų bankininkas Alenas Vainas (Allen Vine). Iki 2005 metų lapkričio A. Vainas vadovavo „Merrill Lynch“ atstovybei Rusijoje, o išėjęs iš banko Rusijoje ir pasiliko. Per vieną susitikimą su savo senu draugu Semionu Vainštoku, „Transnieft“ vadovu, bankininkas susipažino su A. Mosionžiku, kompanijos „Nafta Moskva“ generaliniu direktoriumi.
Šis pristatė jį S. Kerimovui. Kaip tvirtina „Forbes“ šaltinis, S. Kerimovas ir A. Vainas tapo ne tik verslo partneriais, bet ir draugais. Draugystės rezultatas buvo tas, kad 2006 metų liepą A. Vainas buvo paskirtas kompanjos „Nafta Moskva“ direktorių tarybos pirmininku ir Šveicarijos kompanijos „Millennium Group"- vienos iš jo kompanijų, užsiiminėjusių užsienio investicijomis - direktorių tarybos pirmininku. Iš esmės A. Vainas pradėjo teikti S. Kerimovui visą spektrą „family office“(balsas.lt pastaba: „šeimos biuras“, kurio paskirtis – teikti turto valdymo ir administravimo paslaugas turtingoms šeimoms) paslaugų, konsultuodamas jį investicijų klausimais ir tuo pačiu metu spręsdamas jo asmeninius klausimus užsienyje. Apskritai, naujojo S. Kerimovo „top menedžerio“ ir bičiulio dar laukė svarbus vaidmuo, kurį jam buvo lemta suvaidinti jo gyvenime. Katastrofa starto metu
Šeštadienį, 2006 metų lapkričio 25 dieną, Nicos Anglų krantinės gatvėje įvyko automobilio katastrofa. Sportinis „Ferrari Enzo" (6 litrų, 660 AG, maksimalus greitis 370 km/val., 100 km/val. greitį pasiekia per 3,4 s), kurį vairavo S. Kerimovas, lėkdamas didžiuliu greičiu, ratu užkliudė bordiūrą, nuskrido į kelkraštį ir trenkėsi į medį. Išsiskleidusios oro pagalvės išgelbėjo vairuotojo ir keleivės, televizijos laidų vedėjos Tinos Kandelaki, gyvybes, bet neapsaugojo nuo gaisro. Užsidegė S. Kerimovo drabužiai, jis voliojosi ant vejos, mėgindamas sutramdyti ugnį. Malūnsparniu jis buvo nuskraidintas į nudegimų centrą Marselyje, po to lėktuvu į Karalienės Astrid karinę ligoninę Briuselyje - išimties būdu, kaip tuojau pat pareiškė Belgijos gynybos ministerija, nes pacientas apmokėsiąs visas išlaidas.
Kalbama, kad būtent A. Vainas susitarė dėl S. Kerimovo paguldymo į šią ligoninę. Mažai kas težinojo, kad autokatastrofos išvakarėse S. Kerimovas įsisavino jam naują vakarietiško verslo realybę. Kelius Vakaruose jam skynė A. Vainas. Jis pristatinėjo „Naftos“ vadovą bankininkams ir stambiems verslininkams kaip talentingą investuotoją, kuris nedalyvavo privatizacijoje, nekūrė mokesčių apėjimo schemų ir „nepjovė biudžeto“ (balsas.lt pastaba: neteisėtai, nusikalstamai nesielgė su skirtomis biudžeto lėšomis).
„A. Vainas išvedė S. Kerimovą į užsienio pasaulį - anksčiau jam visur koją pakišdavo „compliance“ (atitikties) procedūra, visi jį laikė „reideriu“, - sako vienas iš investicijų bankininkų (balsas.lt pastaba: angl. „raider“ – tam tikrą objektą užpuolantis asmuo, arba organizacja ar asmuo, kuris bando perimti kompanijos kontrolę, supirkdamas daug jos akcijų). A. Vaino pastangos ir S. Kerimovo žavesys pagaliau davė rezultatų, ir veikiai garsiausi pasaulio investicijų bankai ėmė žiūrėti į S. Kerimovą kaip į potencialų klientą. Bet kažkas turėjo surizikuoti pirmas. Riziką prisiėmė banko „Morgan Stanley“ vadovas Johnas Mackas, vienas iš A. Vaino draugų. Būtent „Morgan Stanley“ 2006 metų vasarą pradėjo nuodugnų visų S. Kerimovo aktyvų „švarumo“ patikrinimą.
Po avarijos S. Kerimovas ilgai nesirodė žmonėse. Jis gulėjo ligoninėse, jam buvo naudojamos reabilitacijos priemonės, duodama daugybė vaistų, atliekami nuolatiniai perrišimai. „Jam teko dėvėti specialų kostiumą, prikimštą silikono. Jį visą laiką krėtė šaltis“, - pasakojo „Forbes“ vienas iš S. Kerimovo pažįstamų. Tačiau 2006 metais paleista korporacinė investicinė mašina neleido atsikvėpti: sprendimus priiminėti reikėjo greitai.
Po to, kai „Morgan Stanley“ užbaigė „due diligence“, suskubo ir kiti - viso 12 JAV ir Europos bankų, pasakoja verslininkas, pažįstantisu S. Kerimovą. Visi jie pripažino, kad jo aktyvai ir pinigai „švarūs“. „Mums taip ir nepavyko sužinoti, ar sandoriuose dalyvauja jis pats, ar yra kažkieno širma, bet mums to ir nereikėjo“, - prisipažino „Forbes“ vienas iš investicijų bankininkų.
Apskritai imant, šios detalės bankininkų nejaudino, kadangi jie „pagavo“ tikrai didelę žuvį. 2007 metų pabaigoje - 2008 metų pradžioje rusiškų aktyvų kaina buvo pasiekusi viršūnę. S. Kerimovas išpardavė beveik viską, ką turėjo Rusijoje. Ir šie sandoriai atnešė jam apie 26 mlrd. dolerių grynaisiais. Padengus skolas liko apie 20 mlrd. dolerių. Bankininkai siūlė, atrodytų, pelningus objektus investicijoms - Vakarų kompanijų ir bankų akcijas.
Каtastrofa finišuojant
S. Kerimovo pirkinių Vakaruose pilnas vaizdas, ko gero, taip ir neatsivers stebėtojams iš šalies. Visas operacijas verslininko prašymu vykdė investicijų bankai, atsekti galutinį pirkėją neįmanoma, ir „Forbes“ apklausti kompanijų ir bankų atstovai arba atsisakė komentuoti, arba pranešė, kad tokios informacijos negali nei patvirtinti, nei paneigti. „Paprastai tokiais atvejais stambaus akcijų paketo galutinio savininko negalima nustatyti, kol jis pats to nepanorės“, - pareiškė Mortenas Vikforssas, koncerno „Volvo" viceprezidentas. Kaip teigia šaltiniai, iki 5 procentų šio koncerno akcijų S. Kerimovas pirko 2008 metais. Kaip „Forbes“ pavyko išsiaiškinti, S. Kerimovo portfelyje atsirado daugelio kompanijų ir bankų akcijų: „British Petroleum“, „E.On“, „Deutsche Telekom“, „Boeing“, „Deutsche Bank“, „Credit Suisse“, „Morgan Stanley“, „Merrill Lynch“, „Barklays“, „Fortis“, „Royal Bank of Scotland“. Akcijų įsigijimo motyvai buvo įvairūs: pavyzdžiui, sklinda kalbos, kad „Royal Bank of Scotland“ ir „Fortis“ vadovai paprašė S. Kerimovo išpirkti tų akcininkų dalį, kurie nesutinka su Nyderlandų banko „ABNAmro“ įsigijimo sandoriu.
S. Kerimovas žaidė stambius žaidimus. Anot keleto bankų atstovų, su kuriais pasišnekėjo „Forbes“, „Naftos“ savininkas atidarinėdavo pozicijas tų bankų vertybinių popierių pirkimui ir pardavimui už milijardus dolerių. Jis tapo didžiausiu privačiu „Morgan Stanley“ akcininku. Vieno banko arba kompanijos akcijas S.Kerimovas pirkdavo per kitą ar keletą kitų bankų: pavyzdžiui, „Morgan Stanley“ pirko jam „BP", „Credit Suisse“, „Merrill Lynch“, „RBS“ akcijas, o bankas „Credit Suisse“ – „Deutsche Bank“ akcijas, ir t.t. Kai kuriais atvejais jo surinkti akcijų paketai viršijo 3 procentus kompanijos ar banko balsavimo teisę turinčių akcijų: tarp tokių organizacijų dažniausiai minimos „BP“, „Deutsche Bank“, „Morgan Stanley“, „Credit Suisse“. Kaip ir anksčiau Rusijoje, akcijos buvo perkamos su dideliu kredito svertu (balsas.lt pastaba: pirkimas su svertu – kai įsigytos akcijos įkeičiamos ir už gautas papildomas lėšas vėl perkamos akcijos), bet nė vienas Vakarų bankas nesutiko „Sberbanko“ pavyzdžiu duoti kreditų savo akcijoms pirkti. Todėl standartinė pirkimo schema atrodė maždaug taip: norėdamas nusipirkti banko „Credit Suisse“ akcijų už vieną milijardą dolerių, S. Kerimovas padėdavo į banką „Morgan Stanley“ ne mažiau kaip 200 milijonų dolerių savo pinigų, tada „Morgan Stanley“ suteikdavo jam 800 mln. dolerių kreditą, ir S. Kerimovas pirkdavo „Credit Suisse“ akcijų už 1 mlrd. dolerių. Visos nupirktos akcijos likdavo įkeistos banke „Morgan Stanley“.
Pirkti akcijas su svertu rizikinga. Tai suteikia galimybę daug uždirbti, kada rinka auga, bet, jeigu pirktų ir įkeistų akcijų kaina krenta, klientas turi padidinti užtikrinimą (įnešti savo pinigų arba parduoti akcijas ir tokiu būdu grąžinti skolą). S. Kerimovą pažįstantis bankininkas tvirtina, kad šis apsidrausdavo nuo rizikų. Už akcijas iš S. Kerimovo portfelio buvo perkami opcionai „put" (pardavėjo opcionai), kurie suteikia teisę parduoti akcijas, su kuriomis susietas opcionas, už iš anksto nustatytą kainą. Tokiu atveju, jeigu kaina krisdavo, S. Kerimovas iš akcijų patirdavo nuostolių, tačiau uždirbdavo iš opcionų. Buvo naudojamos ir žymiai sudėtingesnės opcioninės strategijos – „straddle" (dvišaliai opcionai), kurios leisdavo gerai uždirbti tiek rinkai smarkiai kylant, tiek smunkant. Šiuo atveju už vieną ir tą patį bazinį aktyvą (akcijas) perkami ir opcionai „call" (pirkėjo opcionai) (teisė pirkti bazinį aktyvą už iš anksto nustatytą kainą), ir opcionai „put". Jeigu rinka auga, suveikia opcionai „call", jeigu smunka – „put". Kita vertus, kitas investicijų bankininkas abejoja, kad S. Kerimovas apsidraudė: „Kerimovas ir apsidraudimas nuo rizikų? Kad jūs bent būtumėte matęs, kaip jis važinėja vandens motociklu!" Prieš krizę bankų akcijos ėmė smarkiai pigti, bet S. Kerimovas ir A. Vainas ne tik jų nepardavė, bet, atvirkščiai, pirko jų papildomai, tikėdamiesi, kad iki minimumų nukritusios kotiruotės netrukus šaus į viršų. Kaip teigia S. Kerimovo pažįstamas, šios strategijos apoteoze tapo eilinį kartą nukritusių „Morgan Stanley“ akcijų pirkimas 2008 metų rugsėjį, kada iki globalios katastrofos buvo likusios suskaičiuotos dienos. S. Kerimovas buvo taip įsitikinęs „rikošeto“ neišvengiamumu ir bankinio sektoriaus augimu, kad be jokio abejonių šešėlio investavo vis daugiau pinigų – kol, galų gale, investicijoms išleido praktiškai viską.
Kas nutiko jo aktyvams 2008 metų viduryje - viena iš didžiausių S. Kerimovo paslapčių. Kada, bankrutavus „Lehman Brothers“, rinka nusirito į bedugnę, jau per pirmąją spalio dekadą pačių stabiliausių bankų ir kompanijų akcijos nuvertėjo po 20 ir daugiau procentų, tad automatiškai buvo paleisti „margin call" mechanizmai (balsas.lt pastaba: garantinio įnašo reikalavimas, arba kitaip tariant, reikalavimas sumokėti skirtumą), ir S. Kerimovas irgi automatiškai neteko visų bankuose užstatytų (tai yra, greičiausiai, apskritai visų) vertybinių popierių. Juos dabar jau pardavinėjo bankai. Jam beliko tik su didžiuliu nusivylimu stebėti, kaip ore tirpsta bemaž 20 milijardų dolerių.
S. Kerimovas mėgino dėl katastrofos kaltinti bankininkus. Kaip skelbė Belgijos laikraštis „Het Laaste Nieuws“, 2008 metų lapkritį jis grasino iškelti ieškinį buvusiam Belgijos ir Olandijos bankų grupės „Fortis“ vadovui Morisui Lippensui, sakydamas, kad šis jam suteikė melagingą informaciją apie banko finansinę būklę, įkalbinėjo S. Kerimovą dalyvauti banko papildomai išleistų vertybinių popierių paskirstyme. Taip įkalbinus S.Kerimovą, jo „Millennium Group“ 2008 metų vasarą įsigijo „Fortis“ akcijų už 750 mln. eurų, o per krizę jas pavyko parduoti tik už 50 mln. eurų. Byla teismo taip ir nepasiekė - gal būt, praėjus tam tikram laikui, S. Kerimovas tiesiog atlėgo. Jeigu visada ir visus svarbius sprendimus jis priprato priiminėti pats, ką dabar bekaltinsi? Visa komanda su A. Vainu priešakyje tebedirba S. Kerimovui iki šiol.
Didelis blefas
S. Kerimovas visuomet laikėsi griežto paslapties laikymo režimo – savo ekspansiją į Vakarus saugojo paslaptyje netgi tada, kai pradiniame etape ji vyko gana sėkmingai. Apie spalio katastrofos mastą juo labiau jis nekalbėjo. Tylėjo ir investicijų bankai, prikišę nagus prie šios katastrofos. Ir vis dėlto, praradimų lygis buvo kažkur tarp atžymų „prarasta viskas“ ir „prarasta beveik viskas“. Tačiau su gana didele tikimybe galima tik tvirtinti, kad S.Kerimovas išsaugojo asmeninius aktyvus, kurie istoriškai įforminti kaip priklausantys jo valdančiajai (kontroliuojančiai) bendrovei „Swiru“, registruotai Šveicarijoje: namai Prancūzijoje ir Anglijoje, dvi jachtos, keletas lėktuvų, gal dar kažkokie pinigai sąskaitose. Tai ne daugiau kaip šimtai milijonų dolerių – 2008 metų spalis nubloškė S.Kerimovą daugelį metų atgal. Vienas iš šaltinių pasakoja, kad vienu metu „Naftos“ savininkas nebeturėjo pinigų netgi savo komandos atlyginimams. S. Kerimovas iš visų jėgų pasistengė, slėpdamas savo tikrąją finansinę padėtį: pilno vaizdo nematė net jo aukščiausio rango vadovai. O Rusijoje S. Kerimovas kaip ir anksčiau tebeturėjo nepaprastai sėkmingai dirbančio investuotojo reputaciją ir naudingų pažinčių, kurios jam atverdavo daugelį durų. Lėtai, žingsnis po žingsnio, jis ėmė kapanotis iš prarajos.
Pirmasis jo pirkinys po krizės buvo statybų grupė „PIK“, kurios savininkams vien tik 2009 metais reikėjo grąžinti bankams 900 mln. dolerių. S. Kerimovas gavo iš „PIK“ savininkų Kirilo Pisarevo ir Jurijaus Žukovo 25 procentų akcijų paketą, pažadėjęs sureguliuoti skolų klausimą – ir iš karto „Sberbank“ sutiko pradėti derybas dėl kompanijos skolos restruktūrizacijos (14,2 mlrd. rublių). Po to, kai „PIK“ suderino klausimą dėl šios skolos ir kitų bankų paskolų, S. Kerimovas gavo dar 20 procentų kompanijos akcijų. Verslininkas niekuo nerizikuoja: jis pasirašė susitarimą, pagal kurį J.Žukovas ir K. Pisarevas per trejus metus gali vėl išpirkti jo dalį rinkos kaina sandorio sudarymo metu. Ir su sąlyga, kad į „PIK“ S. Kerimovas nieko neinvestuos.
O netrukus S. Kerimovas sugrįžo į tikrai didelį verslą. 2009 metais Vladimirui Potaninui, valdančiosios bendrovės „Interros“ savininkui, labai reikėjo pinigų per krizę stipriai nukentėjusios jo bendrovės einamosioms skoloms padengti, tad jis nusprendė parduoti 39 procentus stambiausios Rusijoje aukso gavybos kompanijos „Polius Zoloto“ akcijų. Šiam paketui pirkti S.Kerimovas neturėjo pinigų, bet jis pradėjo derybas su V. Potaninu dėl pardavimo, o su banku „VTB“ - dėl pinigų šiam sandoriui. Ir susitarė tiek su vienu, tiek su kitu. V. Potaninas gavo pinigų, kurių jam labai reikėjo, S. Kerimovas – perspektyvių akcijų su didele rinkos kainos nuolaida ir naują geriausią draugą „VTB“ banko asmenyje, kuris pakeitė šiame vaidmenyje „Sberbank“. Neįmanoma atsikratyti „deja-vu“ (pran. „jau matyta“) jausmo: S. Kerimovo struktūroms dabar priklauso iki 4,5 proc. banko „VTB“ akcijų, o bankas finansuoja svarbiausias „Naftos“ savininko operacijas. Tarp jų ir patį didžiausią pokrizinio laikotarpio Rusijos rinkos sandorį – „Uralkalij“ pirkimą. Kreditų, kuriuos bankas „VTB“ suteikė S. Kerimovo kompanijoms, bendroji suma yra ne mažesnė kaip 2,5 mlrd. dolerių.
Vėl ant žirgo
„Uralkalij“ savininkas Dmitrijus Rybolovlevas visada būgštavo, kad anksčiau ar vėliau valstybė užsinorės pasiglemžti jo kompaniją. Tą turėdamas galvoje, jis, pavyzdžiui, niekuomet neimdavo didelių kreditų valstybiniuose Rusijos bankuose. Bet vieną kartą jis, vis dėlto, prarado budrumą. Eiliniame pasitarime, kuris vyko 2008 metais, vicepremjeras Igoris Sečinas paklausė, už kieno pinigus bus pastatytas naujas geležinkelis Bereznikuose. Senasis prasmego didžiulėje įgriuvoje, susidariusioje toje vietoje, kur buvo viena iš „Uralkalij“ kasyklų. D. Rybolovlevas viešai atsisakė finansuoti statybą. I. Sečinas įniršo, prisimena šio susitikimo dalyvis.
Netrukus po to D. Rybolovlevas sužinojo, kad valstybinėms institucijoms, anksčiau pripažinusioms, kad avarija „Uralkalij“ teritorijoje yra „force majeure“, pavesta iš naujo išanalizuoti jos priežastis, o kartu ir pagalvoti, ar kompanija neturėtų primokėti valstybei už perniek nuėjusioje kasykloje likusius išteklius. Trumpai drūtai, kompanijai „Uralkalij“ grėsė 85 mlrd. rublių bauda. Bemaž pusantrų metų D. Rybolovlevas gyveno nežinioje, nervingai laukdamas pasekmių, ir tai nepraėjo be pasekmių: verslininkas, anksčiau pareiškęs, kad jokiu būdu neparduos kompanijos, pradėjo derybas su potencialiais pirkėjais. Jiems buvo pranešta apie pagrindines sąlygas sandoriui sudaryti: visa kompanija „Uralkalij“ kainuoja ne mažiau 10 mlrd. dolerių, ir savo pinigus už 63 proc.akcijų D. Rybolovlevas nori gauti kaip galima greičiau. Pretendentas veikiai atsirado – juo tapo „Interros“ savininkas V. Potaninas, kuris buvo pasirengęs sumokėti 6,27 mlrd. dolerių, tečdalį – mokant dalimis.
2010 metų pavasarį V.Potanino komandai, kuri kompanijoje „Interros“ buvo atsakinga už M&A (balsas.lt pastaba: angl. Mergers and Acquisitions – susiliejimas su kitomis kompanijomis ir kitų kompanijų kontrolės perėmimas), teko dirbti naktimis: laikas bėgo ne dienomis, bet valandomis, ir „Uralkalij“ pirkimo dokumentams pasirašyti beveik viskas buvo parengta. Bet sandorio sudarymo išvakarėse D. Rybolovlevas ir jo atstovai paprasčiausiai nustojo palaikyti ryšį su „Interros“. Nesitikėjęs tokio žodžio sulaužymo V.Potaninas greitai išsiaiškino, kad jį šauniai aplenkė Suleimanas Kerimovas. „Naftos“ savininkas paėmė D. Rybolovlevą spaudimu: jis atliko „klasikinį M&A rusiškai“, sako vienas iš įvykių dalyvių. „Be jokio „due diligence“ ir popierių pasirašymo“ jis sutiko sumokėti „Uralkalij“ savininkui negrąžintiną avansą. D. Rybolovlevas paprašė 300 mln. dolerių, S. Kerimovas sutiko, bet perspėjo, kad tuo atveju, jei sandoris nebus sudarytas, šis jam grąžins dvigubai tiek. Pagaliau, kaip teigia „Naftai“ artimas šaltinis, sulygo 150 mln. dolerių. Dar 150 mln. dolerių S. Kerimovas pridėjo prie V. Potanino kainos, ir D. Rybolovlevas sutiko. S. Kerimovas galėjo sau leisti permokėti, juk jis turėjo labai garsų partnerį piniguočių – „Oneksima“ vadovą Michailą Prochorovą.
Būtent jis iš pat pradžių atėjo pas S. Kerimovą su idėja pirkti „Uralkalij“. Bet tiesiog sandorio sudarymo išvakarėse M. Prochorovas pranešė S. Kerimovui, kad persigalvojo. Šis tučtuojau susirado naujus partnerius (jais tapo seni jo pažįstami Aleksandras Mamutas, Aleksandras Nesis ir Filaretas Galčevas) ir išsprendė visų jų finansavimo klausimą su banku „VTB“.
Tuo pačiu metu „Naftos“ savininkas jau vykdė operaciją, kad perimtų kompanijos „Silvinit“ kontrolę. Ši kompanija – vienintelė „Uralkalij“ konkurentė Rusijoje. Jos bendrasavininkis Anatolijus Lomakinas (jis derėjosi su S. Kerimovu ir savo partnerio Piotro Kondraševo vardu) iš pradžių įtikinėjo „Naftos“ savininką, kad kompanija neparduodama. Jie jau, esą, veda derybas dėl susijungimo su valdančiąja bendrove „Fosagro“. Tada į kompaniją „Silvinit“ užsuko pusšimtis žmonių iš įvairių tikrinančių institucijų, kalba buvusių kompanijos šeimininkų pažįstami. „Silvinit“ savininkus taip išgąsdino patikrinimai ir „Naftos“ spaudimas, kad jie nutraukė derybas ne tik su „Fosagro“, bet ir su visais kitais potencialiais pirkėjais. Pavyzdžiui, A. Lomakinas kategoriškai atsisakydavo aptarinėti šią temą netgi su senu pažįstamu Vladimiru Potaninu, su kuriuo jie praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje sėdėjo gretimose užstalėse užsienio prekybos susivienijimo „Sojuzpromeksport“ mineralinių trąšų departamente.
Bet „Naftai“ artimas šaltinis sako, kad spaudimo būdas buvo kitoks: S Kerimovas vėl pašėlusiai blefavo. Jis pranešė A. Lomakinui, kad jau nupirko iš D. Rybolovlevo 25 procentus „Silvinit“ akcijų ir pažadėjo kontroliuojantiems akcininkams „linksmą gyvenimą“ korporacinio karo pavidalu. Tokį akcijų paketą D. Rybolovlevas iš tiesų turėjo, tiesa, S. Kerimovas jo neišpirko (šį sandorį tik po pusmečio sudarė jau pats „Uralkalij“). Bet A. Lomakinas to nežinojo, ir blefas suveikė. Be to, S. Kerimovas pasiūlė pardavėjams gerą kainą (apie 3 mlrd. dolerių už 47 proc. akcijų), ir šie greitai sutiko. Pirkėjais tapo S. Kerimovo partneriai Zelimchanas Mucojevas ir Anatolijus Skurovas, pinigais jiems padėjo vis tas pats „VTB“. O jau po pusės metų buvo pranešta apie „Uralkalij“ ir „Silvinit“ susiliejimą. Rezultatas buvo tas, kad S. Kerimovas tapo antro pagal dydį kalio trąšų gamintojo pasaulyje ir vienos iš rentabiliausių Rusijos kompanijų stambiausiu akcininku (rentabilumas pirmajame 2011 metų pusmetyje – 64 proc., EBITDA (pelno prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją) - prognozė 2012 metams – 4,5 mlrd. dolerių).
Buvę „Uralkalij“ ir „Silvinit“ savininkai bendravimo su „Naftos“ savininku rezultatais liko patenkinti, papasakojo „Forbes“ keletas D. Rybolovlevo, P. Kondraševo ir A. Lomakino pažįstamų. S. Kerimovas ir jo partneriai nebuvo šykštūs, pasiūlę už aktyvus apie 30 proc. premijinių prie rinkos kainos. Netgi uždaram ir nepatikliam Dmitrijui Rybolovlevui milijardai susuko galvą: „Uralkalij“dalies apmokėjimo sąskaita jis paėmė apartamentus viešbutyje „Moskva“ ir „Vojentorg“ pastatą, įvertintus sandorio sudarymo tikslais 700 mln. dolerių. Gretimų apartamentų viešbutyje „Moskva“ savininkui Suleimanui Kerimovui reikalai klostosi irgi neblogai. Finansinė katastrofa liko praeityje, o didelis blefas, lydėjęs jo sugrįžimą į didįjį žaidimą, puikiai suveikė. Dabar turimų „Naftos“ savininko aktyvų vertė jau artėja prie 10 mlrd. dolerių. Galimas daiktas, nauja S. Kerimovo kombinacija – kaip visada plataus užmojo ir kaip visada rizikinga – jau pradėta įgyvendinti.
