Šiame straipsnyje – visa tiesa apie Rusijos milijardierių, dagestanietį Suleimaną Kerimovą. 2012 m. kovo mėnesį „Forbes“ skelbtame pasaulio turtuolių sąraše jis užima 146 vietą, tarp Rusijos oligarchų – 19 vietą. Jo turtas siekia 6,5 mlrd. dolerių.
2006 metų rugsėjį „Morgan Stanley“ generalinis direktorius Johnas Mackas Time Square aikštėje stūksančio banko dangoraižio 42 aukšte susitiko su neįprastu svečiu, rašo forbes.ru. Jo pašnekovas – Rusijos senatorius ir verslininkas S. Kerimovas – beveik nekalbėjo angliškai, o vertėjo vaidmenį atliko Alanas Vainas (Allen Vine), vienos iš S. Kerimovo kompanijų – „Millennium Group“ – direktorių tarybos pirmininkas.
A. Vainas, prieš keletą mėnesių iki šio susitikimo palikęs pasaulio investicijų banko „Merrill Lynch“ Rusijos skyriaus vadovo postą, atsivežė naująjį bosą į Niujorką, kad pristatytų jį Vakarų verslo pasaulio elitui. „Naftos“ vadovas susipažino su daugeliu įtakingų žmonių – nuo „Microsoft“ įkūrėjo Billo Gateso iki garsiausių investicinių bankų direktorių. Bet susitikimas su J. Macku, Volstrito legenda, buvo, ko gero, svarbesnis už kitus. S. Kerimovas gavo atsakymą, kurio seniai laukė: „Morgan Stanley“ užbaigė visų savo kompanijų „due diligence“ ir yra pasirengęs atstovauti „Naftos“ savininko interesams masiškai perkant Vakarų kompanijų akcijas.
S. Kerimovo kompanijų valdomų aktyvų bendra vertė tuo metu artėjo prie penkiolikos milijardų, ir „Naftos“ šeimininkas tvirtai žinojo, kad tai tik pradžia, tik pirmojo ir toli gražu ne pačio reikšmingiausio veržlaus jo kilimo į pasaulio viršūnę etapo finalas. Tačiau spurtą į Vakarus teko atidėti.
Po keleto savaičių S. Kerimovas atsidūrė Marselio ligoninės „Conception“ lovoje, ištiktas komos ir galėjo kvėpuoti tik per dirbtinio kvėpavimo aparatą. Mažai kas tegalėjo numatyti, kad S. Kerimovui, kai jis atsigaus po automobilio avarijos, teks išgyventi dar vieną katastrofą – finansinę. Kaip, nepaisant nieko, šis žmogus sugebėjo vėl pakilti į viršūnę?
„Nafta“ be naftos
„Gal galėtumėte gauti mums partiją naftos?“ – juokais žurnalistų klausė nafta prekiaujančios kompanijos „Nafta Moskva“ darbuotojai 2002 metais. „Nafta“ ką tik neteko paskutinio stambaus kliento – „Surgutnieftiegaz“, ir veikiai iš legendinio prekiautojo liko vien tik iškaba.
Kažkada „Nafta“ turėjo geriausių specialistų, pardavimo padalinių visame pasaulyje ir aktyvų, kurių vertė viršijo 500 mln. dolerių: degalinių tinklą Suomijoje, uosto terminalą Belgijoje ir gavybos kompaniją „Nafta Uljanovsk“. Kompanijos „Nafta“ pirmtakas, valstybinė kompanija „Surgutnieftieeksport“ nuo 1930 metų eksportavo apskritai visą sovietinę naftą ir naftos produktus – daugiau kaip 200 mln. tonų per metus. „Nafta“ ir toliau liko stambiausias Rusijos prekybininkas netgi po to, kai praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje naftininkams buvo suteikta teisė patiems išvežti naftą. Jeigu kompanijos reikalai būtų klostęsi gerai, vargu ar amžiaus pabaigoje šis trofėjus būtų atitekęs mažai žinomam verslininkui S. Kerimovui.
Savo pirmuosius pinigus S. Kerimovas uždirbo visai ne iš naftos. Dagestano universiteto ekonomikos fakulteto absolventas ir vietinio partinio šulo žentas karjerą pradėjo Machačkalos „Eltavoje“. Maskvoje jis atsidūrė po to, kai gamykla tapo vienu iš sostinės „Fedprombanko“ steigėjų – šis bankas užtikrintai augo ir be S. Kerimovo žemiečių paramos. Pats jis supirkinėjo banko akcijas, plėtė pažintis Maskvoje ir bandė save įvairiuose verslo projektuose, tokiuose, kaip „Vnukovo avialinijų“ perpardavimas.
Vėliau Sąskaitybos rūmai dėl šios kompanijos privatizavimo pareiškė rimtas pretenzijas. Amžiaus pabaigoje vyko intensyvus persidalijimas naftos rinkoje, oligarchai grūmėsi dėl didžiausių įmonių. S. Kerimovas taip pat dalyvavo, tik pasirinkdavo šiek tiek mažesnius aktyvus: pavyzdžiui, jis įnirtingai ir ilgai kovojo dėl kompanijos „Varjeganneft“, išgavusios 1,5 mln. tonų naftos, su Bažajevų šeimos grupe „Aljans“, ir galų gale nugalėjo.
Vėliau S. Kerimovas perpardavė „Varjeganneft“ Michailui Gucerijevui. Bet būtent „Naftos“ pirkimas tapo S. Kerimovui tramplinu į didįjį verslą. Ši naftos prekybos kompanija, praradusi daugelį klientų, bet dar išsaugojusi aktyvus, atiteko S. Kerimovui labai pigiai, maždaug už 50 mln. dolerių. O viskas todėl, kad 1998 metais kompanijos finansuose atsirado didžiulė skylė. Buvę „Naftos“ darbuotojai pasakoja, kad jos generalinis direktorius ir bendrasavininkis Anatolijus Kolotilinas prasukdavo kompanijos pinigus banke „Junibest“, kur dirbo jo sūnus. Per krizę bankas žlugo, ir „Nafta“ prarado apie 400 mln. dolerių nuosavų lėšų ir dar liko skoloje virš 100 mln. dolerių kompanijai „Surgutnieftiegaz“.
A. Kolotilinas karštligiškai ieškojo, kas nupirktų verslą, bet per krizę pirkėjus rasti buvo sunku. „Nafta“ jau buvo susidomėjęs degtinės karalius Jurijus Šefleris, tačiau vėliau persigalvojo. Tada „Surgut“ generaliniam direktoriui Vladimirui Bogdanovui buvo pasiūlyta pasiimti 30 proc. kompanijos akcijų mainais už skolos nurašymą. „Bet Vladimiro Leonidovičiaus kitoks mentalitetas: aš žemėje rakinėsiu skylutes ir išgavinėsiu naftą, o komercija man neįdomi“, – pasakoja vienas iš naftininko pažįstamų. Vis dėlto, V. Bogdanovą labai domino, kada ir kaip „Nafta“ grąžins skolą. Kas toks yra S. Kerimovas ir kodėl dabar reikia kalbėti su juo, jis nesuprato ir labai nervinosi. „Naftos“ vadybininkai kaip galėdami ramino „Surgut“ vadovą, patikinę jį, kad savininko pasikeitimas niekaip neatsilieps verslui. Tačiau dirbti su naftos pardavimo kompanija V. Bogdanovas sutiko tik iki to laiko, kol bus grąžinta skola. „Surgut“ atstovas nuo komentarų atsisakė.
Nors S. Kerimovas suprato, kad žaidžia ne savo aikštėje, jis kurį tai laiką mėgino išsaugoti prekybos verslą. Pavyzdžiui, jis norėjo, kad „Nafta“ vėl pradėtų tiekti juodąjį auksą Vokietijos kryptimi naftotiekiu „Družba“ („Draugystė„)“ (Vokietijos naftos perdirbimo gamykloms buvo tiekiama apie 1,5 mln. tonų Rusijos naftos per mėnesį). Bet čia jį aplošė vienos iš buvusių „Naftos“ „dukterų“ darbuotojas Sergejus Kišilovas. Panaudojo S. Kerimovas ir gerus santykius su „Transnieft“ vadovybe: būtent „Nafta“ pardavė pačią pirmąją naftos partiją, patiektą naujuoju naftotiekiu „Baltijos vamzdynų sistema“ iš Primorsko uosto.
Ar galėjo S.Kerimovas pakartoti Genadijaus Timčenkos ir jo naftos prekybos kompanijos „Gunvor“ sėkmę (2011 metais jos apyvarta buvo apie 80 mlrd. dolerių)? S. Кеrimovas nutarė pasitraukti į šalį – išpardavė visus naftos aktyvus, gavo už juos virš 400 mln. dolerių ir pavertė naftos prekybos kompaniją vienu iš agresyviausių investuotojų ir negailestingiausiu kitų kompanijų nedraugiško absorbavimo specialistu.
Grobuonis
Šio ilgo karo finalinis epizodas jau primindavo senų bičiulių susitikimą.
S. Kerimovas sveikindavo svečią, apsirengęs namuose dėvimais drabužiais, įsispyręs į šlepetes, nusileidęs į kabinetą iš savo apartamentų, esančių vienu aukštu aukščiau. Jis pasiūlydavo svečiui užkąsti, išgerti gero konjako. „Jis apskritai labai maloniai bendraujantis dar jaunas žmogus, bet užtat kokios kalbos sukosi: viskas, sako, daugiau tau čia nebėra ko gaudyti - arba viską parduok, arba aš tave visai pasmaugsiu", – prisimena verslininkas, atkakliai nenorėjęs parduoti S. Kerimovui savo verslo. Suprantamai aiškindamas, kokioje būtent situacijoje yra atsidūręs užsispyręs verslininkas, Suleimanas nesusilaikė nuo savo firminio gesto – vienos rankos delnu trinktelėjo į kitos kumštį. Šypsniu palydimos ateities prognozės nežadėjo svečiui nieko gero. Valgant vakarienę S. Kerimovo name buvo pasirašyta kapituliacija, – viena iš daugelio.
Kompanijos „Nafta Moskva" aktyvų didžiosios medžioklės sezonas buvo atidarytas 2001 metais. Viena iš pirmųjų aukų tapo Avtobanko grupė, kurios pagrindinis savininkas buvo buvęs OBChSS (balsas.lt pastaba: institucija kovai su socialistinės nuosavybės grobstymu) darbuotojas Andrejus Andrejevas. Be pagrindinio banko, jos sudėtyje buvo „Ingosstrach", „Ingosstrach-Sojuz" (būsimasis bankas „Sojuz"), Orsko ir Chalilovsko metalo kombinatas (HOCTA) ir kelios dešimtys mažesnių kompanijų. 2001 metais A. Andrejevą staiga užpuolė trys patys nuožmiausi to meto grobuonys: Olego Deripaskos „Rusal", Romano Abramovičiaus „Millhouse" ir S. Kerimovo „Nafta".
Kaip „Forbes" papasakojo A. Andrejevas, visos jo verslo įmonės labai greitai buvo performintos kitoms kompanijoms, o jis pats tame etape „negavo nė kapeikos". Dabar jis nenori net prisiminti apie tai, o „Naftos" atstovai apsiriboja sausu komentaru, kad "visi kompanijos sandoriai, sudaryti su ponu Andrejevu, buvo teisėti".
Buvo ir kitokių sandorių, prieš kurių sudarymą pagal klasikinius scenarijus, išbandytus dar paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje, vyko užgrobimai: netikėtai būdavo paskelbiamos naujos direktorių tarybos, turinčios įgaliojimus, kuriuos patvirtino tolimų regionų teismai, jų sprendimai dėl aktyvų pardavimo naujiesiems savininkams, ankstesniems savininkams būdavo iškeliamos baudžiamosios bylos, užgrobiamos įstaigos, ir t.t. „Galima teigti, kad tai užgrobimas, o galima sakyti, kad tai susiliejimas ir absorbavimas. Tiktai tam, kad įvyktų susiliejimas ir absorbavimas, tave iš pradžių reikia pastatyti keturpėstomis, kad tu sutiktum su visomis sąlygomis", – sako vienas iš to meto įvykių dalyvių.
Karas dėl statybinės pramoninės korporacijos (SPK) „Razvytije", kuri vienijo korporacijas „Glavmosstroj", „Mospromstroj" ir „Mosmontažspecstroj", buvo suorganizuotas pagal visus klasikinius kanonus: armatūtos strypais ir lazdomis ginkluoti žmonės užgrobė „Razvytije" buveinę „Granatnyj" skersgatvyje, kuris yra per kelis šimtus metrų nuo Kremliaus. Į kovą pabrėžtinai nesikišo Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kuris visuomet labai atidžiai stebėjo statybos kompleksą.
„Galimas daiktas, tai bumerangu į SPK sugrąžinta situacija, kurią ji pati ne kartą sukurdavo įvairiose įmonėse. Dabar situacija visiškai suprantama – tai ūkinis ginčas, su kuriuo miestas niekaip nesusijęs", – pareiškė leidiniui „Vedomosti" 2005 metų birželį Maskvos mero atstovas spaudai Sergejus Cojus. Anot dviejų tų įvykių liudininkų, karas prasidėjo nuo to, kad vienas iš J. Lužkovo bendražygių jam papasakojo, kad „Razvytije" savininkai – patys gangsteriai, „dusino paketu kažkokį juristą", ir su jais reikia susitvarkyti. J. Lužkovas paprašė S. Kerimovą „susitvarkyti".
Ir „Nafta" šiuo atveju buvo instrumentas, sako „Forbes“ pašnekovai. Kaip ten bebūtų, vos tik tapusi SPK „Razvytije" turto savininke, „Nafta" tuojau pat perpardavė jį Olegui Deripaskai, gavusi už jį pagal abiejų pusių atstovų vertinimus apie 70-80 mln. dolerių.
2005 metais S. Kerimovas jau turėjo turto už daugelį milijardų dolerių, tad kam jam reikėjo dalyvauti nešvariose istorijose dėl santykinai mažos naudos? Verslininko pažįstami įsitikinę, kad čia svarbiausia buvo ne tik prašymai, kai negali atsisakyti padėti: karas – tai S. Kerimovo stichija. „Psichologija tokia - paimti tai, kas blogai guli", – konstatuoja vienas iš jų. Tiesa, 2000 metų viduryje „šauniosios" praėjusio dešimtmečio schemos atrodė kaip anachronizmas. Gal būt todėl, gavęs tai, kas „blogai gulėjo", S. Kerimovas iškart su tuo ir atsisveikindavo, pelningai perparduodamas užgrobtus aktyvus. Visai kitaip jis elgdavosi su tuo, kas „gulėjo gerai".
Laukite tęsinio
