Antrąją pasakojimo dalį skaitykite čia.
3 diena. Mįslingoji Quinta da Regaleira
Yra Sintroje dar viena paskaiška vieta – dvaras, tačiau ten ne visada ryžtasi užsukti turistai. Ir dėl įvairių priežasčių: apie jį nežino (labai įtikėtina ir logiška, nes kataloguose turistams apei Sintrą apie ją ne per daugiausiai informacijos ir ta pati labai skurdi, tad nesudomina), nebespėja, baiminasi ar nenori iš romantiko pasaulio patekti į mistikos. Sakyčiau romantiškos ir šiek tiek bauginančios mistikos. Jeigu Pena atrodo it iliustracija, tinkanti Hofmano ar Anderseno pasakoms, tai vaizdeliai iš čia papuoštų Lovercrafto ar Meyrinko knygas (Howardas Lovecraftas JAV siaubo ir fantastikos rašytojas, jo romanai žinomi keistosios literatūros apibūdinimu; Gustavas Meyrinkas – bankrutavęs bankininkas, ekscentriškas puošeiva bei retenybių kolekcininkas, kone visų slaptųjų ložių brolis, kurį išgarsino romanas „Golemas".)
Kai kurios Quinta da Regaleira pastatų, balkonų, kolonų, bokštelių, akmeninių tvorų dalys pažaliavusios – ant jų auga samanos, iš menkiausio plyšelio bando prasikalti žolės. Dalis medžių be lapų, tik išsikerojusios plikos arba vijokliais apsisupusios šakos. It rankos apsivyjančios ir nuo kažko saugančios pastatus. Tai galima pamatyti iš tolo. Bet kai peržengi Quinta da Regaleiros slenkstį... Romantika! Pasaka! Net mieli ir nebaugina keistų tvenkinių, primenančių ežeriukus vanduo, kuris net žalias, kai kur prikritę sutrešusių šakų.
Vaikštinėti galima čia visą dieną ir daugiau nieko Sintroje nepamatyti. Kai prisimeni, jog įeinant į rankas buvo įbruktas dvaro planas, jau būna vėlu, pagal jį vaikščioti nebesinori – geriau klaidžioti be jokios sistemos. Persipinančiais takeliais. Beje, plane viskas pažymėta raidėmis, kai ieškai kelyje jų, tenka pasidairyti – jos nekrenta į akis, bet atidūs ras.
Quinta da Regaleira istorija prasideda 17 amžiaus pabaigoje. 1840 –aisiais sodybą nusipirko turtingo pirklio iš Porto dukra, vėliau tapusi baroniene Regaleira. Todėl dvaras ir pavadintas jos vardu.
Iš baronų 4 hektarų žemės sklypą nupirko iš Brazilijos kilęs Antonio Augusto Carvalho Monteiro, kurį amžininkai vadinо Monteiro-milijionieriumi, ir sodybą nusprendė pertvarkyti pagal savo skonį į dvarą. Darbai vyko paskutiniais Portugalijos monarchijos metais. Netoli Penos pilies sodyba iškilo irgi ne atsitiktinai - Penos statyba besirūpinęs karalius Fernandas buvo Monteiro tėvo draugas ir net per revoliuciją (Portugalija karaliai buvo nuversti ir išvyti iš šalies 1910 metais) net sodyboje saugojo karaliaus sostą.
Didelius turtus paveldėjęs iš tėvų ir dalį susikrovęs prekiaudamas kava ir brangiaisiais metalais, vėliau persikėlė į Portugaliją. Netoli Sintros esančiame garsiame Koimbros universitete įgijo teisininko specialybę. Mėgo operą, kolekcionavo muzikos instrumentus, laikrodžius, kriaukles, įvairias senienas. Manyta, kad jo biblioteka didžiausia Portugalijoje, o joje beveik visi garsaus portugalų poeto Luiso de Kamoešo (Luís de Camões) kūriniai.
Dabar knygos saugomos JAV kongreso bibliotekoje.
Monteiros pažiūros tais laikais išsiskyrė orginalumu, todėl ir Quinta da Regaleira išėjo ganėtinai neįprasta. Jeigu ne Monteiro polinkis į filosofiją ir mistiką, dvaras niekada nebūtų tapęs ženklų ir simbolių pasauliu.
Įdomu, kad katalikiška Sintra (ir visa Portugalija) pakankamai santūriai vertino milijonieriaus eksperimentus. Po Monteiro mirties Quinta da Regaleira keletą kartų perėjo iš vienų rankų į kitas - keitė savininkus ir šeimininkus, pavyzdžiui, 1987 metais buvo atitekusi vienai japonų firmai, ketinusiai sodybą paversti viešbučiu, bet po dešimtmečio sodybą išpirko Sintros valdžiai. Ir visi stengėsi išlaikyti mistika, masonų, alchemikų, kabalistų dvasia alsuojantį ir paslaptimi gaubiamą parką tokį, kokį jį sugalvojo Monteiro. Sodai simbolizuoja rojų, o požeminės grotos – pragarą.
Dabar sodyba atvira turistams – galima samdytis gidą, galima paslaptis bandyti įveikti vieniems. Mes vaikščiojome vieni, bet kars nuo karto prisišliedavome prie kitų ekskursijų grupių. Juk buvo labai įdomu sužinoti tai, ko patys negalėjome įminti, prisiminti, susieti.
Eime.
...Tyli, šešėliais nusėta Rua Barbosa du Bocage gatvelė visai netoli nuo centro. Priešais – nebyli, aukšta tvora. Už jos dvaras. Iki šiol saugantis savo paslaptis. Quinta da Regaleira centriniai rūmai yra penkių aukštų: apatiniame aukšte - valgomasis, biliardo kambarys, antrame - miegamieji (Monteiro miegamasis vienintelis su balkonu), persirengimo kambarys, trečiame - Monteiro biuras, tarnaičių kambariai, viršutiniame - lyginimo kambarys, rūsyje - vyrų tarnų miegamieji, virtuvė, liftas, kuriuo atgabentas maistą į pirmą aukštą ir sandėliukai.
Dvaro interjeras toks pat puošnus ir prabangus kaip ir išorė. Tiesa, dažname kampelyje jaučiasi kažkokia tuštuma, nes iš kažkada turtingų Monteiro namų, deja, iki šiol mažai kas išliko – viską iššvaistė sūnus Pedro. Tačiau ir iš esamo interjero, kurį pavyko sulipdyti iš likusių dvaro daiktų arba surinktų iš Monteros giminių, ir iš parko ir pastatų architektūros galima spręsti apie sodybos šeimininko skonį ir pomegius. Jis buvo konservatyvus ir monarhijos šalininkas. Karališkoje salėje – Portugalijos karalių portretų galerija. Kalbama, kad bibliotekoje buvo daug knygų apie sebastianizmą. (16 amžiuje labai jaunas portugalų karalius Sebastianas žuvo mūšyje, nepalikęs įpėdinio, o jo kūnas nebuvo rastas. Du dešimtmečius apsimetėliai tvirtino esą karaliumi Sebastianu. Tada įsigalėjo sebastianizmo mitas, kad jaunasis karalius Sebastianas grįš į Portugaliją ūkanotą dieną ir šalis vėl klestės.)
Monteiro sumanymu Quinta da Regaleira turėjo virsti tam tikros filosofijos atvaizdu.
Sintra buvo puikiausiai tinkanti vietai jo užmojams. Ten gyveno ar vasarnamius turėjo vos ne visa Portugalijos diduomenė bei karališkoji šeima, kurią buvo galima pasikviesti į svečius – kokia dvaro reklama! Monteiro pastebėjo, kad Sintros gamtos sąlygos – įdealiausios netoli nuo Lisabonos sukurti romantika alsuojantį įvairialypį parką.
Pirmąjį, prancūzo architekto projektą jis atmetė. Pasirinko italą – garsų to meto dailininką, scenografą, architektą Luigi Manini, dirbusį Milano La Scaloje, kuris ne tik tinkamai įvertino Sintros gamtą ir landšaftą, bet greičiausiai simpatizavo Monteiros filosofijai ir estetikai. Jis užsakovui netrukus pateikė meno ir misterijos kūrinį.
Dvaro pastatai savotiškai žavūs - patamsėjusio nuo laiko ir drėgmės baltas akmuo. Jie ypač romatiškai atrodo išplaukiantys iš ryškios tropinės žalumos. Skirtingai nuo daugelio Sintros sodybų, Quinta da Regaleira dvaras išsiskiskiria portugališka dvasia - L.Manini, aišku, ištyrinėjo manuelinio stiliaus ypatumus: gausybė akmens raižinių, augalų motyvai, mažos vytos kolonėlės. Jis dar pridėjo (sustatė ant stogų) gyvūnų ir panašių į žmogų darinių skulptūras, fantastinių monstrų, primenančių didžiulius triušius, figūras.
Parkas turėjo tapti rojaus iliutracija. Jame įvairiuose aukščiuose išmėtyti balkonai, belvederiai, pavėsinės, grotos, skulptūros ir miniatiūrinmiai ežeriukai vaidna specialius vaidmenis ir siunčia tam tikrą žinią. Net egzotiškieji augalai surinkti su savotiška potekste: jie atgabenti iš Brazilijos ir visuos juos savo kūryboje yra paminėjęs L.de Kamoešas.
Vaikštinėjant parko terasomis tenka prisiminti mitologiją, mitus apie Olimpo dievus, Vergilijaus, Dantės kūrybą, krikščioniškąjį mokymą.
Nuo egiptietiško namelio su mozaikomis, vaizduojančiomis ibisą – senųjų kultų simbolį, takelis veda prie antikos personažų - prie įėjimo į vieną iš grotų – rankoje balandį laikančios Ledos skulptūra, greta, ant mažulyčio ežeriuko kraštelio – gulbe virtęs Dzeusas, bandantis snapu grybžtelti Ledos koją.
Perėjimai iš vienos parko terasos į kitą it vaikščiojimas “Dieviškosios komedijos" ratais. Štai grota su akmeniniu suoliuku, ant kurio kraštų sėdi du skalikai. Viršuje – Beatričės iš “Dieviškokios komedijos" statula, o ant jo kraštų išraižytas skaičius "DXV" (515). Toks skaičius minimas Dantės “Skaistykloje". Skalikas - Dievo žodžio (skelbimo apie Šventosios Dvasios egzistavimą ir krikščionių išgelbėjimą) simbolis.
O jeigu DXV raides sukeitus vietomis? DVX reiškia “vadas". Būtent tokius sudėtingus simbolius, naudojamus kabalistų, griebdavosi alchemikai. Norint viską Regaleiroje pačiam suprasti, reikia išmanyti ir filosofiją, ir mitologiją, ir liturgiją, ir poeziją, ir Portugalijos istoriją, ir net teatro paslaptis, kurias į Regaleiros aplinką įpynęs L. Maninis, parkui be abejo suteikė dar labiau paslaptingu jį padarančio teatrališkumo.
Bet jeigu ir nepavyksta įminti ar atspėti, įžvelgti, ką nori pasakyti paslaptingi simboliai, vis tiek nevalingai suvoki, kad Regaleiroje nieko nėra be reikalo. Tiesiog vien estetika čia nieko nepaaiškinsi.
Štai prie uolos nuolydžio – savotiškas tvenkinys, į kurį akmeniniais uolos rieveliais atbėga vanduo. Vidury numesti akmenys – jais žengiant galima patekti prie įėjimo į nuolydžio išlinkiu ir iš viršaus krentančiu vandeniu paslėptą grotą. Bet ne viskas taip paprasta – akmenys išdėlioti taip, kad tik žinant, kuria koja pradėti jais žengti, nusigausi prie įėjimo.
Vienoje iš terasų – koplyčia. Dar viena neomanuelistinio stiliaus tvarinys. Viduje, atrodo, viskas taip pat, kaiop bet kokioje kitoje portugališkoje kompyčioje. Tačiau vienas “bet" yra – templierių ordino kryžius.
Dešinėje įėjus į koplyčią – beveik nepastebimas posūkis link sraigtinių laiptų: jeigu gidas neparodytų, galima ramiausiai praeiti pro šalį. Tie laiptai veda į asketišką rūsį. Koks dvilypiškumas – prabanga šalia skurdo. Ant sienos - masonų simbolis. Toks pats, koks yra ant lubų vienoje iš rūmų salių.
Pagaliau – pati aukščiausia terasa. Keliukas veda prie vertikaliai pastatytų akmenų – megerų. Palietus viena luitą, jis sujuda – atveria įėjimą. Keli žingsniai ir esi 30 metrų aukščio savotiško šulinio viršuje. Spiraliniai laipteliai, apjuosiantys šulinį, vedžioja po 9 aukštus, kuriuos prilaiko raižytos akmeninės kolonos.
Tie 9 aukštai simbolizuoja Dantės pragarą, jungti tarp dangaus ir žemės. Iš žemės įsčių, patenki į gražius sodus. Bet kad ten patektum reikia pereiti per tamsą.
Šulinio apačioje - milžiniškas tamplierių kryžius aštunkampėje žvaigždėje – Monteiro herbas. Šis šulinys – mįslingiausia Quinta de Regaleiros vieta.
Kelio atgal nėra – tik leistis žemyn. Nuo drėgmės kolonos ir akmeninės sienos nuklotos žaliais pūkeliais ir kerpėmis. Leidžiantis žemyn, ratas virš galvos mažėja ir mažėja, o tamplierių kryžius – artėja.
Kada tas šulinys pastatytas – jokių duomenų. Gal jis jau buvo ir prie ankstesnių Quinta de Ragaleiros savininkų. Kaip ir kai kurie kiti keisti statiniai. Ir todėl Monteiro, linkės į mistiką, pasirinko šią sodsybą. Ar čia jis yra kažką atsivedęs... Gal čia kokie ritualai buvo atliekami? Apeigos. O gal šio šulinio paskirtis visai kitokia ir niekas apie ją nežino ir nenuokia?
Gidai lakoniški: tai mistika. Paslaptis. Kuri čia ir vilioja.
Istoriją atsiuntė Silvija iš Vilniaus.
P.S.
Man Sintra neapsakomai patiko. Žmonės malonūs, rūstūs, bet nuolat besišypsantys, jeigu ko paklausi. Architektūra puiki. Sužavėjo nuoširdus rūpestis ja. Norėčiau ten gyventi.
