Rytų rinkos – pavojingos, korumpuotos ir nenuspėjamos, tačiau trokštančių ten patekti ar jose išsilaikyti verslininkų netrūksta.
Didžiausia ir arčiausiai Lietuvos esanti rinka vilioja sparčia plėtra ir, žinoma, pelnu. Ekonominis sunkmetis ir verslo padėtis Lietuvoje daugelį verslininkų privertė savo žvilgsnius atgręžti į Rytus.
Pastaruoju metu vis dažniau prabylama apie politikos ir verslo krypčių asimetriją. Jeigu oficialioji šalies politika orientuota į Vakarus, tai verslas vis dažniau suka į Rytus. Kiek anksčiau viešojoje erdvėje netgi aukšti šalies pareigūnai nebandė slėpti skeptiško požiūrio į Rytuose dalykinių interesų turinčius verslininkus. Jau nekalbant apie tuos sąmokslo teoretikus, kurie užsiėmė verslo ryšių su Rytais demonizacija ir savo fantazijose juos prilygino kone valstybės išdavimui.
Tačiau po „paskutiniu Europos diktatoriumi“ tituluojamo Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos vizito į Lietuvą netgi didžiausių skeptikų tonas tapo nuosaikesnis. Sutapimas ar Vakarai (tuo pačiu ir Lietuva) keičia požiūrį į Rytus? „Kelias“ šiais klausimais kalbina „DNB Nord“ vyriausiąjį analitiką hab.dr.prof. Rimantą Rudzkį.
Kuo Rytų rinkos patrauklios Lietuvos verslui?
Priežasčių yra labai daug. Visų pirma, konkurencija ten yra mažesnė, nei Vakaruose, kurią stiprina Azijos įmonės. Be to, atsirado ir naujų narių kaip Bulgarija ir, ypač, Rumunija su dvigubai pigesne darbo jėga nei Lietuvoje. T.y. ES staiga atsirado konkurentai dar ir toje srityje, kurioje mes manėme turintys pranašumą – darbo jėgos pigumas.
Antra, NVS rinkoje prieš mūsų konkurentus lietuviai turi tam tikrų pranašumų. Tie keliasdešimt metų gyvenimo bendroje ekonominėje erdvėje, operavimas ta pačia rusų kalba, sukūrė palankesnes sąlygas lietuviams negu kitiems, nes kalbos barjero neturėjimas turi pakankamai daug pliusų. Kalbant apie Rusiją, rusai apskritai žmonės ne robotai, emocionalūs, jiems ne vien pelnas viską lemia, o užsimezgusi draugystė daug ką gali nusverti. Rinka, žinoma, kitokia nei Vakaruose: išplitusi korupcija, kitokie santykiai su valdžia ir tos nerašytas taisykles -- norint sėkmingai dirbti, jas reikia žinoti. Ta patirtis pas lietuvius didesnė. Trečias faktorius yra geografinis – mes arčiau.
Yra ir dar vienas veiksnys. Pastaruosius kelis metus rinkos Rytuose buvo daug dinamiškesnės ir plėtra ten buvo daug spartesnė. Taip jau yra, jog į greitai besiplečiančią rinką naujiems žaidėjams „įlysti“ daug lengviau. Verslas mėgsta dirbti su patikrintais partneriais ir nemes partnerio, su kuriuo dirbta 10 metų, kad išbandytų naują. Prasidėjus plėtrai, neužgaunant seno partnerio galima užmegzti ir naujus ryšius, kurie gal bus efektyvesni.
Rytų rinka, pastaraisiais metais augo išties įspūdingai. Sakykim, 2007 m. Rusijos BVP (skaičiuojant ne fiksuotomis kainomis, o doleriais arba rubliais) augimas buvo apie 30%. Įsivaizduokite kiek tokioje rinkoje atsiranda erdvės naujiems žaidėjams. Visas šitas aplinkybių kompleksas ir lėmė, kad lietuviai, pastaraisiais metais, žymiai aktyviau skverbėsi į Rytus nei į Vakarus.
Rytų rinka – korumpuota, pavojinga, sunkiai prognozuojama, bet, nepaisant to, trokštama. Ar toks įvaizdis atitinka realybę?
Įvaizdis, didele dalimi, atitinka realybę. Patys rusai pripažįsta, kad pas juos korupcijos mastas didelis ir tvarkos verslo pasaulyje yra mažiau nei ES. Tenka su tuo sutikti. Tačiau ir pelnai ten yra didesni. Visur galioja tokios pačios taisyklės. Pvz. akcijų rinkos, jeigu pirksime rizikingesnes akcijas, vidutiniškai laimėsime daugiau negu pirkdami valstybės garantuotas obligacijas. Rizikuojant pelnas didesnis, tačiau ir nervų kainuos daugiau, ir galima patirti nuosmukį. Tuo tarpu žaidžiant garantuotus žaidimus, pelnas yra nedidelis, bet jis nevirsta nuostoliu. Gal ir ne iš gero gyvenimo lietuviai pasisuko į Rytų rinkas, nes nelengva atlaikyti išsivysčiusių šalių konkurenciją. Tuo labiau, kad Vakarų rinka taip labai nesiplėtė.
Dabar kalbam apie recesiją ES, bet net kai jos ekonomika išgyveno gerus laikus metinis prieaugis buvo 2-3 procentai, bet ne 30%. O turint omenyje, kad jos importe visą laiką didėjo Pietryčių Azijos dalis, tą dalį atėmus gali paaiškėt, kad mūsų įmonėms Vakarų rinka net ne augo, o traukėsi.
Verslo kryptis į Rytus, tai tradicija, naujos tendencijos ar realybės padiktuota praktika?
Manau, kad realybės padiktuota praktika. Visi Lietuvoje norėtų dirbti Skandinavijos ar Vokietijos rinkoje, jeigu tai duotų normalų pelną. Verslininkai nenori žaisti pernelyg rizikingų žaidimų. Yra labai ambicingų žmonių, kurie nori gauti maksimalų pelną, bet dauguma pasitenkintų ir vidutine pelno marža, jeigu jie būtų tikri, kad verslas bus stabilus. Verslo orientacija į Rytus padiktuota to, kad mūsų bendrovėms konkuruoti Vakarų Europoje dabartinėmis sąlygomis tapo sunku.
Pažiūrėkime, kur buvo mūsų eksporto plėtros pagrindinės kryptys, neskaičiuojant Rusijos ir Baltarusijos. Plėtra buvo į Estiją, Latviją ir Lenkiją – į artimas šalis. Ten mums lengviau dirbti, ten mes turime pranašumų, o Vokietijos rinkoje pvz., keletą metų plėtros nėra ir buvo metų, kad eksportas į Vokietiją mažėdavo, nes tikrai sunku lietuviškoms prekėms išlikti konkurencingom tokioje išvystytoje rinkoje kaip Vokietija. Turi būti dedami pakankamai solidūs šalies konkurencingumo pamatai: kadrų ruošimas turi būti geras, turi būti skatinama inovatyvi gamyba bei verslo ir mokslo bendradarbiavimas; smulkioms bendrovėm reikia sudaryti galimybes gauti vadinamuosius rizikos kreditus; apmokestinimo bazė turi būti mažesnė individualioms įmonėms ir jų apskaita turėtų būti paprastesnė ir t.t. Viską sudėjus, tenka pripažinti, kad Lietuva per paskutinius metus tikrai nepasistūmėjo didindama savo įmonių konkurencingumą. Tą rodo ir pasaulinių institucijų vertinimai. Jeigu pažiūrėsim Pasaulio konkurencingumo forumo tyrimų rezultatus, tai Lietuva jau kelinti metai leidžiasi žemyn. Mūsų konkurencingumą gerokai sumažino ne tik nesprendžiamos viešojo sektoriaus problemos, bet ir kilęs nekilnojamo turto bumas, nepamatuotas vartojimas bei įsibėgėjusi gyventojų emigracija. Susidarė situacija, kai stingant darbuotojų labai kilo jų atlyginimai, eksportuojančioms įmonėms irgi teko tai daryti. Darbo užmokestis turi augti, bet blogai yra tai, kad darbo kainą teko didinti sparčiau negu kilo darbo našumas, todėl konkuruoti užsienio rinkose darėsi vis sunkiau.
Viešoje erdvėje verslo posūkis į Rytus traktuojamas kone kaip išdavystė į Vakarus orientuotai politinei šalies krypčiai.
Verslininkas politinių žaidimų nežaidžia. Jis daro verslą ir jo užduotis yra, kad investicijos atsipirktų ir darbuotojas gautų atlyginimą. Mes juk jokio karo nekariaujam nei su Rusija, nei su Ukraina, nei su Kazachstanu. Tuo labiau, kad mes praktiškai visas žaliavas gauname iš Rytų.
Tos įmonės, kurios įsitvirtino Vakaruose, suteikė Lietuvos raidai didesnio stabilumo, bet atskiros įmonės vadovas negali spręsti valstybinių klausimų. Tam yra valstybinės institucijos. Jeigu valstybės politika buvo maksimaliai orientuota į Vakarus, reikėjo siekti, kad su Vakarais turėtume kuo tvirtesnius ryšius ne tik politinius, bet ir ekonominius, valstybei reikėjo dėti visas pastangas, kad palengvintų verslo plėtrą į Vakarus. Tačiau nei viena vyriausybė, išskyrus dabartinę, iki šiol nedarė jokių ypatingų žingsnių, kad pritrauktų į mūsų šalį garsias tarptautines įmones, apie kurias susikurtų lietuviškų subrangovų tinklas ir tokiu būdu atsirastų geresnės galimybės konkuruoti Vakarų rinkose. Galima sakyti, kad paskutinius eilę metų nebuvo jokių valstybės centralizuotų pastangų investicijų skatinimo srityje, taip kaip darė Estija, Čekija ar Slovakija, kurios siekė pritraukti dideles ir garsias Vakarų kompanijas. Jeigu tiek metų buvo valstybės mastu nusigręžiama nuo verslo poreikių, kodėl eilinis verslininkas turėtų būti super patriotu ir imti spręsti politinius uždavinius – juk jo uždavinys yra parūpinti žmonėms darbo vietas, o stengdamasis žūt būt įlysti į Vakarų rinką, ko vienas padaryti gal būt nesi pajėgus, gali ir sužlugdyti savo verslą. Ko jau ko, bet verslininkų tikrai nekaltinčiau. Kur jiems sudaromos geresnės sąlygos, ten jie ir eina.
Tiek politikoje, tiek toje pačioje viešojoje erdvėje jaučiamas tam tikras, sakyčiau, Rytų rinkos demonizavimas. Sakykit, Jūsų nuomone, kiek pagrįstos yra tokios baimės?
Tam tikras pavojus yra. Jis apspręstas ir rusų, kaip tautos, nuostatomis, kurios taip greitai nesikeičia. Jie į Pabaltijį nežiūri kaip į visišką užsienį, nes jis daug metų buvęs de facto Rusijos teritorijoje ir netgi Rusijos carų svajonė buvo prieiti prie Baltijos jūros. Galų gale, rusakalbių Pabaltijyje yra daug ir, manau, kad jeigu tarp rusų padarytume apklausą, pakankamai didelė dalis, ne tik tarp valdžios atstovų, pasakytų, kad jie norėtų Pabaltijį turėti kaip Rusijos dalį ar kažkokią asocijuotą teritoriją. Tas pavojus, nors šiuo metu veikiausiai nedidelis, bet yra. Jeigu staiga susidarytų tam palankesnė situacija, manau, kad Rusija pradėtų dėti nemenkas pastangas įtraukti Lietuvą į savo įtakos sferą.
Per verslą galima įtakoti politiką?
Žinoma, galima. Kuo daugiau yra verslo, tuo dagiau yra bendražmogiškų ryšių, tuo daugiau yra suinteresuotų asmenų. Atvirai pasakius, Rusijos verslas nėra politizuotas, jam nereikia ir neparanku, kad Lietuva taptų kažkokia Rusijos dalimi. Verslui neabejotinai geriau, kad Lietuva yra ES narė, bet jis norėtų maksimaliai palankių verslui sąlygų.
O per politiką verslą?
Politika gali įtakoti verslą ir ypač tokiose šalyse kur valstybė turi gana daug svertų. Tenka pripažinti, kad Lietuva nėra tokia šalis, kur yra visiška įstatymų viršenybė ir vyriausybės simpatijos ar antipatijos neturi jokios įtakos. Taigi, valdžia įtakoja verslo kryptis, bet, žinoma, pas mus niekas nedraudžia bendradarbiauti su Rusija. Tuo labiau, visai eilei į Rusiją eksportuojančių įmonių ES moka subsidijas.
Ar skeptiškas požiūris į verslą Rytuose turi įtakos pačiam verslui?
Demonizavimas yra išraiškos priemonė viešojoje erdvėje, bet jokių veiksmų, tiesiogiai kenkiančių verslui, tarytum nėra. Bet viskas, ką mes kalbame viešojoje erdvėje, veikia mūsų pasąmonę ir nusiteikimą. Galų gale, verslininkas ne vien tik pelno nori, bet nori būti dar ir gerbiamas. Taigi, negatyvus požiūris, žinoma, veikia, bet aš jo nepervertinčiau.
Šiandien dažnai kalbama apie politinės ir verslo krypties asimetriją. Įžvelgiate prieštaravimų?
Pasaulyje paprastai būna taip, jog su kuo palaikai ekonominius santykius, ten natūraliai krypsta ir politinės simpatijos. Bet ne mes vieni tokie asimetriški. Pvz., Japonija ir Kinija, tarp kurių tvyro nemenka politinė įtampa, bet Japonijos investicijos Kinijoje didžiulės. Tos pačios JAV suvokia Kiniją kaip didelį pavojų, bet tai netrukdo Amerikos kompanijoms ten investuoti. Jeigu pažiūrėsime Kinijos ir JAV santykius tai, iš vienos pusės, tai du politiniai varžovai dėl hegemonijos pasaulyje. Kol kas dominuoja JAV, bet akivaizdu, jog po 10-20 metų tai bus lygiaverčiai varžovai. Iš kitos pusės, jie vienas be kito jau nebegali egzistuoti, nes įvyko darbo ir ekonomikos pasidalijimas ir jeigu JAV norėtų nutraukti ekonominius santykius su Kinija, ji “pakibtų ore” – daugybės prekių jie patys nebegamina, jos įvežamos iš Kinijos. Galų gale, Taivanis , kuris nusipirko daugybę ginklų, kad galėtų gintis nuo Kinijos, daug investuoja į jos ekonomiką. Iš vienos pusės, daug politinių priešpriešų – Taivanis nenori būti “surytas” Kinijos. Iš kitos pusės, Kinija Taivaniui yra didelė rinka, kuri leidžia daryti pelną. Kas iš to , kad Taivanis į Kiniją neinvestuos? Jis bus dar greičiau “prarytas”, nes nusilps ekonomiškai ir neturės pakankamai pinigų ginkluotei pirkti. Viskas šiandien pasaulyje susiję. Politiškai turi saugotis, bet atsisakyti verslo, kuris akivaizdžiai neša naudą būtų neprotinga. Politikos pagrindas, vis tik, turėtų būti ekonomika . Jeigu politikai vadovaujasi vien ideologija ir nesistengia užtikrinti ekonominio augimo, tai sukelia gyventojų nepasitenkinimą ir silpnina valstybę. O kas iš to, kad mes visi idėjiškai stiprūs, bet be ekonominio pagrindo?
Ne paslaptis, jog Vakarų pasaulis siekia “eksportuoti” savo vertybes, pasaulėžiūrą ir santvarką. Lietuva prie to santvarkos “eksporto” uoliai prisideda. Kaip vertinate tokius reiškinius?
Galbūt būsiu nepopuliarus, bet man atrodo keistas uždavinys ar įsipareigojimas eksportuoti kažkokią sistemą. Būkim sąžiningi ir atviri – ar Lietuvos dabartinis modelis yra tobulas ir mes galime raginti ukrainiečius ar baltarusius jį perimti kaip daug geresnį? Paimkime 40% vargingiausiai gyvenančių lietuvių ir 40% baltarusių ir palyginkime. Labai gali būti, kad tie 40% vargingiausiai gyvenančių lietuvių pasakys, kad jiems labiau patiktų gyventi baltarusiškame modelyje, nes jie ten jaustųsi saugesni. Žinoma, inteligentijai, kuriai labai svarbu žodžio laisvė, saviraiškos priemonės, Lietuvos modelis bus žymiai artimesnis. Manau, kad Baltarusijos mokslininkai su pavydu žiūri į sąlygas, kurios yra Lietuvoje. Tačiau tai tik dalis tautos, bet yra ir kiti, kuriems, galbūt, žymiai svarbiau, kad Baltarusijoje šansai netekti darbo ar būti apiplėštam yra mažesni nei Lietuvoje. Taigi, sakyti, kad mūsų modelis geresnis galima tik su išlygomis. Negi galima pasakyti, kad pas mus nėra korupcijos, savivaliavimo tame pačiame savivaldybių lygyje, kai tau demonstratyviai nededa parašo ir atvirai reikalauja kyšio. Jeigu mes sukurtume modelį, kuriuo gyventojai būtų patenkinti ir tai rodytų apklausos, tada mes turėtumėme moralinę teisę eksportuoti tokį modelį. Kažkodėl jaučiame įsipareigojimą tai daryti, nors nesugebame pas save susitvarkyt. Man tai atrodo juokinga ir primena Sovietų Sąjungą, kur vyravo panašios “misionistinės” idėjos.
Galbūt mes blogas pavyzdys, bet imkime visą Vakarų modelį. Ar jis yra puikai veikiantis? Neaišku ar Vakarietiško modelio pliusai nusveria Kiniško modelio pliusus dabartinėmis krizės ir, galų gale, intelektinio degradavimo sąlygomis. Jeigu paskaitysime pačius garsiausius Vakarų Europos intelektualus, kurie vieningu choru tvirtina, kad Vakarų visuomenė degraduoja ir nelieka moralinių vertybių – altruizmo, patriotizmo, per daug iškeliama asmeninė gerovė, nelieka dvasinio tobulėjimo siekio, viskas sudaiktėjo ir pan.
Vakarai nuėjo maksimalios laisvės keliu, tikslas – kuo maloniau nugyventi šitą gyvenimą. Bet ar žmogus tikrai atėjo į šį pasaulį tam, kad kaip šiltnamio agurkas pasivartytų, o ne ugdytų savo sugebėjimus. Jeigu jau intelektualai tvirtina, kad čia klystkelis, kodėl mes, neišsiaiškinę viduje, nešame kaip šviesą tą sistemą pvz. į Afganistaną? Jeigu jie pamatys, kad mūsų sistema geresnė, patys perims tą modelį. Per jėgą nereikia brukti, jeigu jie tų pliusų nemato. Tas lietuvių noras stovėti pirmose ideologinių barikadų gretose ir nešti tą vėliavą, neišsišlavus savo kiemo, atrodo keistai.
Hab.dr.prof. Rimantą Rudzkį kalbino žurnalistas Rimas Bružas
