Turbūt didžausias sovietinių okupantų nusikaltimas Lietuvoje yra tai, kad gan didelė tautos dalis atprato ne tik dirbti, bet ir galvoti. Lietuviai tiesiog trokšta, kad kažkas, esantis kažkur „aukštai“ (nebūtinai danguje – užtenka, pavyzdžiui, ir Prezidentūros) viską teisingai surėdytų, išspręstų ir išaiškintų, o jie tuo metu galėtų ramiai tvarkyti savo reikalus ir reikaliukus. O čia vis tenka dalyvauti kažkokiuose rinkimuose, gylintis į visokias programas, aiškintis kandidatų trukumus ir privalumus ir kitaip sukti savo valstietiškas galvas. Brrr...
Juk mes – „paprasti žmonės“, nereikia mums tos JŪSŲ politikos, o JŪS ten viršuje sutvarkykite viską taip, kad visiems būtų gerai. Kartais pagalvoju, jog visai nedaug betruko, kad dvidešimto amžiaus pradžioje nueitume ne į Vakarus, o į Rytus, nes mūsų mentalitetas panašus ne tiek į latvių arba estų, ir net ne į lenkų, o į... gudų (kalbu apie lietuvių daugumą, o ne apie susipratusią mažumą, kuri irgi yra visur ir visada, net Zimbabvėje). Turėtume dabar savąjį lukašenką, žiūrėtume susižavėję jam į burną ir džiaugtumes, kad kitur – dar blogiau. Bet ne – kaip tik šiuo klausimu lietuviai labai ryškiai skiriasi nuo gudų – mes niekad nebūname laimingi, nes visada kažkur būna geriau negu pas mus. O gal kaip tik tik dėl to, kad, skirtingai nuo mūsų artimiausių rytinių kaimynų, prieš devyniasdešimt metų sugebėjome įšokti į paskutinį vis greičiau judančio istorijos traukinio vagoną? Tačiau „rytietiško“ (rusiško?) mąstymo apraiškų pas mus pakanka net ir su šia išlyga.
Prieš praėjusius Seimo rinkimus nugirdau maždaug tokį pokalbį: „Už ką ketini balsuoti?“ – „Ai, visai nebalsuosiu – tegul iš pradžių JIE TEN tarpusavyje susitaria, o nesipeša, kaip dabar“. JIE ir susitaria – visų mūsų sąskaita. Taigi.
Prieš du su puse metų paaiškėjo, kad mūsų valstybė yra užvaldyta „valstybininkų“ vardu pasivadinusios gaujos, kurią sudaro su Rusijos didžiuoju verslu ir šios šalies specialiosiomis tarnybos susiję diplomatai ir kiti aukšti pareigūnai, tarp jų – KGB rezervo karininkai ir savo seksualinę orientaciją slepiantys asmenys. Vienu ar kitu būdu Gauja ir jos patronai Rusijoje pasiekė, kad jų parankiniais taptų ir nemenkas būrys Lietuvos politikų (ypač iš buvusios valdančiosios daugumos), stambių verslininkų ir žiniasklaidos priemonių savininkų. Gaujos kontroliuojami politikieriai visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė pastangas nutiesti elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją ir tokiu būdu išvengti visiškos energetinės priklausomybės nuo Rusijos po Ignalinos AE uždarymo 2009 metų pabaigoje. Iškilo mirtinas pavojus ne tik energetinei, bet ir politinei Lietuvos nepriklausomybei.
Bet ir po to didelė dalis Lietuvos žmonių naiviai tikėjo, kad situaciją pakeis patriotine retorika pasižymintys konservatoriai, dėl ko ši partija ir gavo daugiausią rinkėjų balsų pernai rudenį įvykusiuose Seimo rinkimuose. Deja, retorika taip ir liko retorika, nes per beveik keturis mėnesius, praėjusius po naujos Vyriausybės sudarymo, „valstybininkų“ gaujos atstovai ir nuo jų priklausomi asmenys išliko beveik visuose prieš tai jų užimtuose postuose (išimtį sudaro gal tik Užsienio reikalų ministerija, bet, kaip atrodo, tai daugiau buvusių kolegų tarpusavio antipatijos, o ne naujos daugumos politinės valios išraiškos pasėkmė). Vis dar neatšaukti „kabinetinę liustraciją“ praėję diplomatai, Valstybės saugumo departamentas iki šiol ignoruoja Seimo reikalavimus pateikti dvyliką jo slepiamų pažymų, nesustabdytas atvirai korupcinis „Leo.LT“ projektas, o nelaimėlį Prezidentą ir toliau dezinformuoja jį apspitę „lopatologai“ (tiesa, vienas jų jau retiravosi). Paaiškinimai, kad konservatoriai, įskaitant jų pirmininką ir Vyriausybės vadovą Andrių Kubilių, nėra visagaliai, nelabai įtikina, nes kiti valdančiosios koalicijos dalyviai – viso labo konservatorių satelitai (bent jau šiuo metu).
Beje, dėl koalicijos partnerių. Nuo pat šios koalicijos sudarymo Lietuvos žmonėms bandoma įteigti, kad šalia „gerųjų“ ir „patikimųjų“ koalicijos partnerių – konservatorių ir libsąjūdiečių, joje prisiglaudė ir „nepatikimi blogiečiai“ – liberalcentristai ir „tautos prikelėjai“. Nesu nei vienos iš šių (ir apskritai Seime esančių) partijų gerbėjas, tačiau dabartinio Seimo pirmininko ir jo vadovaujamos partijos nesibaigiantis pjūdymas jau seniai peržengė visas sveiko proto ribas. Kita vertus, tai leidžia padaryti dvi labai svarbias išvadas: a) „valinskiniai“ nėra valdomi „valstybininkų“ gaujos (nors ši akivaizdžiai prisidėjo prie jų atsiradimo, siekdama jai naudingo chaoso valstybėje sukūrimo) ; b) išduoti koalicijos partnerius ir susidėti su buvusiais komunistais greičiausiai ketina ne „blogiečiai“ (nors nebūčiau toks tikras dėl A.Zuoko partijos), o „geriečiai“.
Ir visai nebūtina tą progą prisiminti, kad ne taip jau seniai ir konservatoriai, ir libsąjūdiečiai gaudavo šiokią tokią finansinę paramą iš „Dujotekanos“. Verčiau prisiminkime tai, kad pagal konservatorių partinę mitologiją Lietuvoje yra tik dvi „sisteminės“ partijos – jie patys dešinėje ir LSDP – kairėje. Tiesa, dar pripažįstami tie patys libsąjūdiečiai, kurie traktuojami kaip įvardintos „bazinės“ dešiniosios partijos palydovai ir kurių konservatoriams kažkodėl nepavyko praryti (kaip tautininkus ir krikščionis demokratus) iki praėjusių Seimo rinkimų. Prisiminkime ir tai, kad konservatoriai jau turi nemenką „sisteminio“ bendrininkavimo su buvusiais komunistais patirtį.
Kad tai panašu į tiesą, verčia manyti ir LKP – LDDP - LSDP naujo vadovo Algirdo Butkevičiaus samprotavimai apie būsimą plačią koaliciją, kurios kokybišką darbą laiduos paslaptingi „specialistai“. Pabandysiu atlikti šių samprotavimų vertimą į paprastų mirtingųjų kalbą. „Būsima“ koalicija – tai valdančioji koalicija, kurią abi „sisteminės“ partijos ketina sudaryti po artėjančių Prezidento rinkimų. „Plati“ jis bus todėl, kad abi „sisteminės“ partijos ketina atsivesti į ją savo palydovus – konservatoriai – jau minėtus libsąjūdiečius, o vadinamieji socialdemokratai – valdžios išsiilgusius „darbiečius“ (dar vieną „Gazpromo“ produktą, tik šis atsirado Lietuvoje ne „Dujotekanos“, o kitų jos tarpininkų dėka). Iki to laiko „darbiečiai“ dar ketina prisijaukinti ir vėliau suvirškinti buvusius „pagrindinius“ LSDP satelitus – socialliberalus. Na, o „specialistų“ vaidmenį vėl turėtų atlikti vis tie patys „valstybininkai“ (kaip gi čia dabar be jų).
Štai pagaliau ir priartėjome prie to, ką minėjau šio straipsnio pradžioje – apie mūsų tautiečių (bent jau jų ženklios dalies) visišką nenorą galvoti. Iš tikrųjų – kam gi dar galvoti, jei populiariausia (anot „Vilmoruso“) partija (TS – LKD) ir jos etatinis „sančas pansa“ (LRLS) jau pranešė tautai, už ką ji privalo balsuoti artėjančiuose Prezidento rinkimuose. Neturiu nieko prieš gerbiamą eurokomisarę, tačiau visiškai nenoriu dalyvauti dar viename katės maiše pirkime. Ir dar: visai nebūtina, jog nuostata, kad Lietuvos Prezidentas privalo būti bevaikis, taptų dar viena lietuviška „politine tradicija“ (nebent kažkas mano, kad bevaikiai šalies vadovai visą savo meilę skirs tik Tėvynei).
Iki šiol neteko išgirsti, ką gi gerbiamoji eurokomisarė galvoja apie aukščiau minėtą Gaują ir jos pražūtingą veiklą. Gal ji išvis nieko apie ją nežino? Visko gali būti, tačiau viena pirmųjų jos formuojamoje komandoje atsirado jauna specialistė iš Užsienio reikalų ministerijos, kuri pagrįstai laikoma „valstybininkų“ bastionu. Bent kiek žinomesnių visuomenei žmonių šioje komandoje iki šiol nėra, taigi turime pagrindą manyti, kad populiarioji (ar dirbtinai išpopuliarinta?) kandidatė yra viso labo „švarus popieriaus lapas“, kurį būtinai išmargins tie, kurie padarys viską, kad atsidurtų arčiau jos. O tai reiškia, kad niekas Lietuvoje iš esmės nesikeis.
Po kurio laiko tauta atsipeikės ir pažers naujai Prezidentei įvairiausių priekaištų ir pretenzijų. Iš dalies su jomis sutiks ir „teisingi“ apžvalgininkai, ir ją palaikę politikai, kurie vėl bandys mus įtikinti, jog kitokio pasirinkimo nebuvo ir visvien reikėjo rinktis (kaip Valdo Adamkaus atveju) „mažesnį blogį“. Juk mes esame kažkokia nepilnavertiškumo komplekso kamuojama tauta, kuri tiesiog pagal apibrėžimą negali pasirinkti gėrį – tik mažesnį ar didesnį blogį.
Kadangi esu alergiškas bet kokiems gražių ponų bandymams galvoti ir spręsti už mane pati, nutariau dar kartą peržiūrėti visų save tautai pasiūliusių kandidatų į Prezidentus sąrašą ir gan nesunkiai atsirinkau tą, už kurį galėčiau balsuoti su švaria sąžine – simpatišką storuliuką Algimantą Matulevičių (žinoma, gali būti ir kitokių nuomonių). Tai politikas, kuris, nežiūrint „sisteminių“ partijų sabotažo, būdamas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, narsiai ir nuosekliai kovėsi su valstybę užvaldžiusia gauja, buvo tarp referendumo dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo (kol nėra elektros jungčių su Vakarais) iniciatorių, taip pat buvo parengęs alternatyvinį įstatymo projektą dėl atominės elektrinės statybos valstybinių energetikos įmonių jėgomis. Tai - jau ne iliuzijos dėl valstybės vadovo poste galimai praversiančių buhalterės patirties ir juodojo karate diržo, ir anaiptol ne tuščias popieriaus lapas. Šiame „lape“ matome labai konkrečius atsakymus į tokius pat konkrečius egzistencinius klausimus.
Deja, jis jau iškrito iš tolesnio rinkiminio maratono – tautiečiai patingėjo (kaip ir kitais lemtingais atvejais) gausiau pasirašyti jo parašų rinkimo lapuose. Dar vienas šansas Lietuvai – vėl prarastas.
Ar padaugės pagaliau Lietuvoje kada nors procentas piliečių, kurie sugebės savarankiškai ir atsakingai lemti savo Tėvynės ateitį? Atsakymas atidedamas neribotam laikui.
Kostas Radavičius
