„Naujausias mūsų civilizacijos produktas – gebėjimas protingai užpildyti laisvalaikį“ – Bertrandas Raselas (Bertrand Russell)
Praeitoje dalyje nagrinėjome lėtumo naudą darbe. Dauguma žino, kad dirbti greitai reiškia nudirbti daugiau kiekybiškia, bet pamiršta apie kokybę. Įsitikinome, jog kartais reikia sustoti ir paimti „laiko valdžią“ į savo rankas, nes tai reiškia, kad darbus nudirbame ir geriau, ir, paradoksalu, greičiau.
Praėjusiąją straipsnio dalį rasite čia.
Šioje dalyje panagrinėsime laisvalaikio užuomazgas bei evoliuciją, taip pat apžvelgsime keletą lėtų (ir, svarbiausia, naudingų) laisvalaikio praleidimo formų. Pabaigoje apžvelgsime vieną kenksmingą, bet paplitusį būdą laisvalaikiui praleisti ir kaip su juo kovojama.
Laisvalaikio užuomazgos
Darbo apsėstame pasaulyje laisvalaikis – labai svarbus. Jungtinės Tautos jį paskelbė pagrindine žmogaus teise. Laisvalaikio studijos netgi tapo mokslo disciplina.
Pramoninės revoliucijos pradžioje liaudies masės pernelyg sunkiai dirbo ir buvo pernelyg neturtingos, kad maksimaliai išnaudotų savo laisvalaikį. Tačiau augant jų pajamoms ir trumpėjant darbo laikui ėmė rastis laisvalaikio kultūra. Laisvalaikis, kaip ir darbas, įgijo konkrečia formą.
Didelė dalis tų dalykų, kuriais mes užpildome savo laisvą laiką, atsirado XIX amžiuje. Futbolas, regbis, ledo ritulys ir beisbolas virto į žiūrovą orientuotomis sporto šakomis. Miestuose buvo įrengti parkai plačiajai visuomenei, kur buvo galima pasivaikščioti ir paiškylauti.
Viduriniosios klasės atstovai stojo į teniso ir golfo klubus ir užplūdo naujus muziejus, teatrus ir koncertų sales. Atsiradus geresnėms spausdinimo mašinoms ir išaugus žmonių raštingumui įvyko sprogimas skaitymo srityje.
Tačiau darbas tevaldo mūsų gyvenimą, o kuomet turime laisvo laiko, retai jį leidžiame klajodami nugrimzdę į platoniškos tylos ir įsiklausymo apmąstymus. Vietoj to kiekvieną laisvą minutę skubame užpildyti kokia nors veikla. Laisva grafa darbotvarkėje dažniau kelia paniką nei pasitenkinimą.
Lėtas poilsis
Tačiau žmonės skiria vis daugiau laiko lėtiems, kontempliatyviems pomėgiams. Sodininkavimas, skaitymas, tapyba, amatai – visa tai malšina augantį ilgesį tų laikų, kai greičio kultas nebuvo toks stipru, ir būdavo svarbiau atlikti vieną darbą gerai ir dėl to patirti tikrą malonumą, nei viską padaryti kaip galima greičiau.
Amatai puikiai išreiškia lėtumo filosofiją. XIX a. spartėjant gyvenimo tempui daugelis žmonių nustojo žavėtis masinės gamybos prekėmis. Daugelis kaltino industrializaciją už tai, kad ši teikė pirmenybę mašinoms, o kūrybinė dvasia buvo slopinama. Dabar mūsų aistra rankų darbui yra stipresnė nei kada nors anksčiau.
Šiuolaikiniame pasaulyje paprastai, pigiai ir greitai įsigyti daiktai praranda savo vertę. Kokia gi daikto vertė, jei akimirksniu galime nusipirkti dar dešimt lygiai tokių pačių? Jei koks nors daiktas padarytas rankomis, tai reiškia, kad kažkas į jį investavo laiko, o tai suteikia jam tikros vertės.
Gerų žodžių galima pasakyti ir apie sodininkavimą. Beveik visose kultūrose sodas buvo šventovė, poilsio ir apmąstymų vieta. Pats sodininkavimo procesas gali padėti mums sulėtinti gyvenimo tempą. Tiek mezgimą, tiek sodininkavimą vargiai įmanoma paspartinti.
Net ir turint šiltnamį neįmanoma augalų priversti žydėti pagal pageidavimą arba pakreipti metų laikus, kad šie atitiktų jūsų darbotvarkę. Gamta turi savo grafiką. Šiame skubančiame pasaulyje, kuriame viskas suplanuota orientuojantis į maksimalų efektyvumą, atsidavimas gamtos ritmams gali turėti gydomąjį poveikį.
XXI amžiuje sodininkavimas vėl užima svarbią vietą. Žmones, kurių darbas sukasi prie kompiuterio ekrano, jaudina paprastas, lėtas džiaugsmas, apimantis įkišus rankas į žemę. Sodininkavimas, kaip ir mezgimas, atsikratė savo ankstesnio įvaizdžio – pensininkų praktikuojamo laiko leidimo būdo ir tapo madingu atsipalaidavimo būdu bet kokio amžiaus žmonėms.
Netinkamas laisvalaikis
Tačiau po ilgos darbo dienos dauguma žmonių vis dar labiau renkasi televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį nei sodininko kastuvą ar mezgimo virbalus. Televizorius – tai laisvalaikio veikla, akivaizdžiai užimanti pirmąją vietą, suryjanti didelę dalį mūsų laiko.
Vidutiniškai amerikietis kasdien televizorių žiūri apie keturias valandas, o europietis – apie tris. Televizija teikia pramogas, informaciją, atitraukia nuo rūpesčių ir net atpalaiduoja, tačiau ji nėra lėta grynąja to žodžio prasme. Mums neduodama laiko stabtelėti arba pamąstyti. Televizija diktuoja mums tempą, ne mes jiems.
Be to, žiūrėdami televizorių nedarome jokių sąsajų. Priešingai, sėdime ant sofos sugerdami vaizdus ir žodžius, patys nieko neduodami. Dauguma tyrimų parodė, kad daug laiko prie televizoriaus praleidžiantys žmonės mažiau laiko skiria tiems dalykams, kurie daro gyvenimą malonesnį: šeima, sportas, meilė, savanoriškas darbas.
Ieškodami prasmingesnio gyvenimo būdo daugelis žmonių smerkia įprotį žiūrėti televizorių. Antitelevizinis judėjimas – pats karingiausias JAV. Nuo 1995 m. lobistinė grupė, vadinama Televizorių išjungimo tinklu (angl. TV–Turnoff Network) kasmet ragina žmones balandžio mėnesį išjungti savo televizorius visai savaitei.
2003 m. balandžio mėnesio akcijoje dalyvavo rekordinis 7 mln. žmonių skaičius. Dauguma prie sofos priaugusių žiūrovų, kurie sumažino televizoriaus žiūrėjimo laiką, pastebėjo, kad jie daugiau praleidžia laiko tikrai lėtiems pomėgiams.
Kitoje šio straipsnių ciklo dalyje aprašysime greito sekso kultą, kaip jis prasismelkė į žmonių miegamuosius ir kokią alternatyva teikia tantros menas.
Egidijus Varnavičius
