Kritikos šiandien turim per akis: rodos, net šaldytuvas ar lygintuvas vos įjungti ima maišyti su žemėmis Seimą, vyriausybę. Prieš šias institucijas nukreiptas žodis iš esmės nėra gniaužiamas, ir kritika plačiai paskleidžiama. Tačiau - kodėl šitokioj kritikos lavinoj, nuo ryto iki vakaro srūvančioj iš visų Lietuvos medijų, vis dėlto pasigendi bent krislo tikros kritikos ir tikros pilietinės pozicijos? Kodėl visa tai persmelkta tokiu nihilizmu?
Pastūmės pirmyn tik drąsa
Dauguma Lietuvoje nuaidinčios kritikos yra paženklinta prigimtinio nepilnavertiškumo, nes yra nekonstruktyvi: iš patogių ir saugių apkasų daužomi politikai - politinės kaliausės, kurios tarsi ir yra skirtos smūgiams nelyginant bokso kriaušės, ir kurios neturi teisės gintis net teisme. Pats kritikuotojas, čia, aišku, niekuo dėtas: kalti "jie". Tokiu būdu išvedama linija, dar labiau tvirtinama neperžengiama siena tarp valdžios ir piliečių, o juk ši siena ir yra bene didžiausia Lietuvos problema. Visiškai kitokia yra dalyvaujančio ir atsakingo piliečio kritika, kai ne nihilistiškai ir lengva ranka smerkiama visa valstybė, o pamėginamos paklibinti konkrečios ydingos sistemos plytos. Tačiau šioj zonoj judėti nepalyginamai sunkiau: kalbėdamas apie konkretesnius dalykus privalai bent šį tą išmanyti, atsakyti už savo žodžius, ir - dar svarbiau - tam iš tiesų reikia drąsos.
Tačiau ši drąsa reikalinga kaip oras. Pati valdžia kaip tokia niekada neatsitokės ir niekur šalies nenuves. Matau tik vienintelį palankų Lietuvai scenarijų: reikalai pradės taisytis tik tuomet, kai kiekvienoj sistemoj - mokslo, švietimo, teisėtvarkos ir teisėsaugos, sveikatos apsaugos ir kt. - rasis pakankama kritinė masė drąsių, kompetentingų, savarankiškai mąstančių žmonių, kurie susiorganizavę ims siekti skaidrumo, efektyvumo, pažangos.
Tačiau žmonės vis dairosi į valdžią ir tik į valdžią, yra įpykę ir sutrikę. Ko gero, tai patvirtina ir faktas, kad net kai kurie akademinių sluoksnių atstovai randa šio to gero neobolševikiniuose socialdemokrato Vilniaus vicemero Algirdo Paleckio pareiškimuose. A. Paleckio kalbėjimas yra tiesiog niekuo nepagrįstas, nepasvertas paistalas (Vytauto Rubavičiaus apibūdinimas), o laikas parodys, ko jame daugiau - vaikiško naivumo ar sąmoningos viešųjų ryšių akcijos.
Taip, tai iššūkis dabartinei partinei nomenklatūrai, tačiau vien pats šis faktas savaime nesudaro pagrindo džiūgavimui, nes siūloma alternatyva gali būti net blogesnė, nei dabartinė sistema. Suprantu, kad daliai intelektualų ir Vakaruose, ir Lietuvoje yra tiesiog įgimtas anarchistinis bei kairuoliškas instinktas, tačiau bent aš kaip blogą sapną įsivaizduoju, kad Lietuva galėtų būti atiduota bolševikinio fliuksininko eksperimentams. Nors ir kokią estetinę vertę tai turėtų, savo kailiu nenorėčiau to išmėginti. Beje, ar kas nors matė šio akibrokštais gyvuojančio politiko siūlomą argumentuotą programą, jo reformų kryptis, šalies viziją? Tuo tarpu krykščiama iš džiaugsmo išgirdus svaidymąsi tuščiais radikaliais žodžiais ir tuos niekus skubama išversti į protingą kalbą kaip, atseit, turinčius gilią prasmę. Gal kas dar norėtų pasitreniruoti? Kaip protingai ir filosofiškai pagrįsti žodžius "Ekonomika turi būti ekonomiška"?
Tai, kad Jurgos Šeduikytės vaizdingai pateiktas protestas prieš vicemerą A. Paleckį sulaukė palyginus daug dėmesio, tik išryškino, kad visuotinio tuščių puodų skambėjimo fone tikroji pilietinė pozicija vis dar - deficitas, nors visuomenėje esama giluminio poreikio bent jau autentiškai įvardinti blogybes. Apie jaunosios atlikėjos drąsą galutines išvadas daryti kol kas anksti. Lauksim jos žodžio apie problemas, kurių prisikaupė net ir jos atstovaujamoje sferoje, nors čia Seimo įtaka turbūt minimali: tai yra, prodiuserių ir radijo stočių diktatą, dirbtinį publikos skonio "popsinimą", rusiško popso "formato" suabsoliutinimą, netoleranciją alternatyviai muzikai. Akivaizdu, kad pačios Jurgos vien kūrybinio atkaklumo nebeužtenka, kad padėtis imtų bent kiek esmingiau keistis.
Pilietinės drąsos pavyzdžių - nedaug
Tikrųjų drąsos pavyzdžių pastaraisiais metais turėjome mažai, pernelyg mažai. Žinome krekenaviškės mėsos sūdytojos Dalios Budrevičienės istoriją, kuriai daugelis Lietuvos darbuotojų ir pati valstybė turėtų būti dėkinga už mažėjančią nelegaliai mokamų atlyginimų dalį.
Dera prisiminti ir panašiu metu, 2006 m. kovą, prof. Leonido Donskio mestą iššūkį tuometinei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vadovybei. L. Donskis spaudoje buvo pareiškęs: "Vytauto Didžiojo universitete turime feodalinį modelį: rektoriai - dvarponiai, dėstytojai - baudžiauninkai". Už tokią kritiką rektorius Vytautas Kaminskas Leonidui Donskiui pasiūlė atsistatydinti iš Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktoriaus pareigų. Tai, kad iki Vytauto Kaminsko kaip rektoriaus kadencijos pabaigos buvo likę keli mėnesiai, padėtį nedaug keitė, nes lengvai galėjo įvykti taip, kaip ne kartą įvyksta panašiose institucijose: valdžios kaita tebūna formali, galios svertus išlaiko tie patys žmonės. Ilgametis rektorius gali pasikeisti vietomis su ilgamečiu prorektoriumi, tuo metu prognozavo kitas VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius. L. Donskis nesitikėjo laimėti ir manė, kad teks pasitraukti iš VDU. L. Donskį palaikė nemaža dalis žiniasklaidos, tačiau priekaištauti dėl to profesoriui - tikras nesusipratimas, be to, ši parama visiškai negarantavo sėkmingos baigties.
Panašios kaip L. Donskis pozicijos laikėsi ir tuo metu naujai susikūrusi VDU darbuotojų profsąjunga. 2006 m. balandį buvo pagarsintos Valstybės kontrolės audito išvados, kurios tarsi pagrindė L. Donskio teiginius apie bendruomeniškumo ir skaidrumo stoką VDU. Jose atskleista, kad rektorato korpuso darbuotojai per mėnesį neteisingai priskaičiuojant uždirbdavo iki 20 tūkst. litų, nors docento atlyginimas siekė vos 2 tūkst. litų.
L. Donskio poelgis buvo laisvos dvasios žmogaus poelgis, neturintis nieko bendra su noru lengvai išgarsėti. Jei iš tikrųjų tai būtų kelias išgarsėti, tikriausiai būtume sulaukę L. Donskio pasekėjų, besielgiančių taip pat drąsiai ir kritikuojančių savo aplinką. Deja, norinčių pasukti tokiu keliu yra labai mažai. Akivaizdu, kad tendencija priešinga: norima ne žengti prieš srovę, o tapti išskirtinių klubų, elitinių valdžios grupių bei neformalių klanų nariais, o tai garantuoja galią, poziciją, slaptą bei viešą palaikymą bet kokiu atveju. Donkichotiškų poelgių iš šių klubų, mūsų akyse naikinančių Lietuvos demokratiją, narių tikėtis, aišku, neverta.
