Skaitant internautų laiškus kyla mintis: ar tik neperdedame savo problemų? Viena – rimta liga, kita – draugė išvažiavo į Paryžių, o aš niekada nebuvau užsienyje. Daug laiškų apie vienatvę (Linas K., Kristina L.), konfliktus su vyru (Aistė G., Eglė J., Lina O.), problemos su šefu (Vytas M.), skundžiamasi, kad “mažai pinigų” (Rasa j., Dalia R.)...
Bet juk visa tai – normalu, tai gyvenimas, taip ir turi būti! Problema tame, jog reikia išmokti ramiai į tai žiūrėti.
Kristina L. rašo: “Paskambino giminaitė ir paklausė, kas naujo. Kaip tik sūnus išdaužė langą mokykloje, ir aš nesusilaikiau, papasakojau, kokių nemalonumų turėjau (langas didžiulis, reikėjo visą dieną ieškoti firmos, prekiaujančios tokių matmenų stiklais). O giminaitė man į tai atsakė, kad nieko keisto čia nėra, nes blogai prižiūriu sūnų, neskiriu jam pakankamai dėmesio. Po to aš apsiverkiau”.
Kristina turėjo atsakyti giminaitei, kad “viskas klostosi puikiai”. Kokia prasmė kalbėti apie problemą, kuri jau išspręsta? Labai retai kiti žmonės, išklausę jūsų, yra pasirengę jums padėti. Dauguma žmonių taip užsiėmę savo asmeniniais reikalais, kad jiems nerūpite nei jūs, nei jūsų gyvenimas.
Panašios situacijos - Aistės G., Eglės J., Lino K. laiškuose. Dalia R. pasakoja savo problemas motinai, bet pastaruoju metu ėmė jos nekęsti. “Ji tiesiog nesugeba nieko man patarti, nesupranta mano gyvenimo”. Tai kam pasakoti? Laikas tapti suaugusia!
Kiekvieną dieną susiduriame su daugybe problemų, nesusipratimų, baimių. Laimei, turime įgimtą psichikos apsaugos nuo perkrovų sistemą: tą, kas mus sujaudino, dažnai pamirštame už pusvalandžio arba net po minutės. Bet jei turite kvailą įprotį “dalintis problemomis su kitais” – galite pati save paversti bejėge. Apie problemas nereikia kalbėti: jas reikia spręsti.
Tą, kas jus sunervino rytą, dar kartą išgyvensite, kai pasakosite apie tai vakare. Be to dar rizikuojate, kad emocijos bus stipresnės, negu rytą: esate pavargusi, o klausytojo reakcija irgi gali būti nervinga.
“Mane vadina “nelaimių maišu”, - prisipažįsta Gabija P. – Vien per pastarąjį mėnesį man pavogė penkiasdešimt litų, atėmė vairuotojo teises, be to susipykau su savo vaikinu, o praeitą savaitę pargriuvau ir iki šiol ant šono yra didžiausia mėlynė. O dar vakar sudaužiau mėgiamą vazą: kai paskambinau mamai, papasakojau, ji tiesiog už galvos susiėmė. Tiek nesėkmių”.
Gabija nusiteikus “nesėkmei”. Ji neįsisąmonina, kad užsiima savo asmenybės griovimu: patvirtindama “nevykėlės” įvaizdį kitų akyse! Tam ji “renka” dideles ir mažas “nesėkmes”, ir tučtuojau apie jas praneša kitiems. Jos ironija savęs pačios atžvilgiu - nenatūrali. Iš visų išvardintų “nesėkmių” – daugmaž rimta galėtume laikyti nebent vairuotojo teisių praradimą. Bet netgi apie tai nebūtina kažkam pranešinėti.
Atsakymu į jų skundus gali būti Agnės L. laiškas: “Niekada niekam nepasakoju apie savo nesėkmes. Išgyvenu jas vienatvėje. Pastebėjau, kad po viso to tampu stipresnė. Kai netekau darbo, apie tą nežinojo nei mano draugės, net mano tėvai. Po pusmečio susiradau kitą darbą, geresnį už pirmąjį. Kaip už tą save gyriau! Tai, kad moku pati susidoroti su sunkiais jausmais, man leidžia pajusti savo pačios stiprybę, leidžia save gerbti”.
Daugelis mano, kad gali sau leisti kalbėti apie savo smulkias problemas, jei apskritai jiems gerai sekasi. Tai klaida! Net jei jūsų gyvenime “viskas klostosi puikiai” – neverta kalbėti apie savo nesėkmes. Ir ne tik todėl, kad kiti žmonės gali dėl jų pasidžiaugti. Pasakodama apie savo nesėkmes, jūs sugriaunate teigiama savęs įvaizdį.
Taigi, jei kiti jus laiko laimės kūdikiu – jums lengviau tokia save laikyti, nepaisant nesėkmių. Bet jei jūs apie kiekvieną savo nesėkmę pasakosite aplinkiniams (tegul tai bus ir jūsų geriausios draugės), negalėsite neatsispindėti jų akyse kaip nevykėlė. Tai blokuos jūsų valią, gadins gerą savijautą. Neturėsite jėgų dar kartą bandyti.
Nesėkmė, apie kurią niekam nepapasakojote, pasimiršta greičiau, negu nesėkmė, apie kurią žino kiti!
