Filmai - jų rankose, - šis posakis kino teatro mechanikams gali būti taikomas tiesiogiai. Vieniems žiūrovams renkantis įdomesnį filmą, o kitiems - skirstantis po kino seanso, kino teatro aparatinėje netyla projektorių tarškėjimas.
"Ne, po šitiekos metų jis manęs netrikdo, - patikina kino centro "Cinamon" vyriausiasis inžinierius Marius Jankauskas. - Tačiau grįžęs namo po ilgesnės pamainos nebesiekiu televizoriaus pultelio ir nesijungiu radijo - noriu pabūti tyloje."
Kine - su pledais
M. Jankausko valdos - erdvi aparatinė, iš kurios aptarnaujamos visos šešios "Cinamon" salės. Per dieną jose surengiama apie 36 kino seansus. Darbas vyksta tarsi konvejeriu - vienam projektoriui jau įpusėjus "kramtyti" juostą, kitoje salėje tik renkasi žiūrovai, trečioje beprasidedąs filmas.
Anot pokalbininko, vienam žmogui sužiūrėti visus aparatus ir spėti paruošti filmus rodymui paprasčiausiai pritrūktų rankų. Čia šeimininkauja tik savi - be vyriausiojo inžinieriaus, filmų rodymu rūpinasi trijų kino mechanikų komanda: Valerija Barkauskienė, Nerijus Gibieža ir Edmundas Abrutis. V. Barkauskienė - Klaipėdos kino teatrų veteranė, buvusi "Vaivos" inžinierė, o vyrukai - jos ir M. Jankausko užauginti kadrai.
KINO projektoriaus dėka didžiajame ekrane atgimsta filmų įvykiai ir personažai.
"Lietuvoje kino mechanikos specialybės mokoma tik vienoje proftechninėje mokykloje Kaune, tačiau jos absolventai nė karto mūsų nesiteiravo dėl darbo galimybių - matyt, išsibarsto po Rytų Lietuvą", - svarstė M. Jankauskas, pats mokslus krimtęs Tilžės (Sovetsko) kino technikume.
"Kino magija pakerėjo mane vaikystėje - krikšto mama dirbo "Jūratės ir Kastyčio" kino teatre, tad būdamas 8-erių lakstydavau po aparatinę ir iš jos žiūrėdavau filmus", - prisiminė pokalbininkas, kuriam universalių audiovizualinių studijų metu teko perprasti ir videotechnikos, ir kino, ir televizijos bei garso įrašų studijų įrangos subtilybes.
Po studijų padirbėjo Vilniuje, o vėliau grįžo į gimtąją Klaipėdą. Dirbo "Vaidiloje", "Žemaitijoje", vieną vakarą netikėtai sudegusioje "Baltijoje". "Laikai buvo nekokie. Griūvant tarybų valdžiai, prasidėjo blokados, patalpas nustota šildyti: "Žemaitijoje" tekdavo žiūrovus susodinti su apklotais, nes salėje buvo apie 10 laipsnių žemiau nulio. Tačiau entuziazmo buvo daug, ir darbas vis tiek vyko", - pasakojo M. Jankauskas.
Filmo kelias
Keičiantis santvarkai ir ekonomikos sistemai, filmai žiūrovus pasiekdavo įvairiais būdais. Žlugus sovietmečio sistemai, kino poreikį užpildė kooperatinės bendrovės, kurios įsigydavo filmų kino mugėse, vėliau pradėjo kurtis pirmosios kino platinimo kompanijos. Dabar sistema jau nusistovėjo.
Populiaresni filmai, anot pokalbininko, Lietuvą pasiekia 3-7 kopijų tiražu, mažesnio biudžeto juostos - 2-3. Kino teatrai jas gauna panaudos pagrindais ir moka juostą įsigijusiam platintojui procentinę dalį nuo parduotų bilietų kainos.
Filmai kino teatrą pasiekia nedidelėse plastikinėse dėžutėse. Dažniausiai į dvi dalis perskirta vieno kūrinio juosta kino mechanikų yra peržiūrima ir suklijuojama į vientisą filmą.
Šis projektoriui "patiekiamas" ant vadinamosios lėkštės - apie 2 m skersmens padėklo, iš kurio juostelė nutįsta prie projektoriaus langelio, o apsukusi ratą, vyniojama ant kito padėklo. "Patiekalas" - brangus: vien pačios filmo kino juostos kaina siekia 12 tūkst. litų, nekalbant apie autorines teises ir kitus audiovizualinio kūrinio atributus. Kad nieko nesupainiotų, kino mechanikai prie kiekvieno projektoriaus pasikabina seansų tvarkaraštį.
Publikos nesyk peržiūrėta juosta grįžta į platintojo sandėlį saugojimui, o pasibaigus filmo demonstravimo laikui, kopijos nurašomos ir sunaikinamos arba siunčiamos atgal gamintojams - perdirbimui.
Darbas palengvėjo
M. Jankauskas neabejoja - laikui bėgant technologijos keisis, atsiras naujų kino teatrų. Tačiau profesionalai, dirbantys kino srityje, dažniausiai jai yra ištikimi - gal todėl, kad kino magija pavergia visiems laikams, o gal ir dėl šios srities vystymosi specifikos, leidžiančios žmonėms lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių ir išvengti "moralaus senėjimo".
"Profesionalioje technikoje stebuklai greitai nevyksta, - teigia pokalbininkas. - Ji tobulėja iš lėto, o ir šiaip yra arti tobulybės. Pakeitimai diegiami po truputį. Pertvarkyti visą pasaulinę kino pramonę vienu ypu - vargiai įmanoma. Juk tada tektų nubraukti investicijas į brangią aparatūrą, kuri iki šiol veikia, į fabrikus, kurie gamina kino kopijas ir t.t."
Pokalbininkas mena laikus, kai didžiausia prabanga sovietiniam kino mechanikui atrodė tuometinėje Čekoslovakijoje gaminti kino projektoriai, kuriais dirbti buvo paprasta ir patogu; kai vieną filmą, kuris dar nebuvo klijuojamas į vientisą juostą, sukdavo dviem projektoriais; kai gerokai nuzulintas juosteles reikėdavo ilgai ir kruopščiai restauruoti. Dabar darbas - gerokai lengvesnis, - sako specialistas.
Tačiau kai kurie dalykai bent kol kas atrodo sunkiai pakeičiami - kaip, pavyzdžiui, tradicinė kino juostelė. "3D technologijos kino salės ilgainiui, neabejoju, atsiras ir Klaipėdoje, tačiau ne kiekvienas filmas yra reikalingas būtent tokiu formatu. Jeigu kalbame, pavyzdžiui, apie romantinę melodramą, jai 3D efektas anaiptol nebūtinas. Todėl "paprastas" kinas dar ilgai gyvuos lygiagrečiai su nauja technologija, kuri iš tikro visai nėra pastarųjų metų išradimas - stereokinas kino teatruose "apsigyveno" dar 1967-aisiais", - pasakojo M. Jankauskas.
Vengia surogatų
Pokyčiams turi pasiruošti ir žiūrovas - kino inžinieriaus nuomone, netikėtas 3D įspūdis ne kiekvienam ir ne iš pirmo karto pasirodytų malonus.
"Juk iki šiol pasitaiko žiūrovų, kurių nuomone, kino salėse filmai skamba per garsiai. Tačiau jiems galima atsakyti, kad garsas yra toks, kokį jį numato "Dolby" sistemos protokolas - tai visuotinis standartas, kuris reikalauja, kad garso sistema turi perteikti visą filmo garso takelį ir drauge nekenkti žiūrovo klausai", - paaiškino pokalbininkas.
Jo didžiausia svajonė - kad Lietuvoje atsirastų didieji "IMAX" kino ekranai. "Manau, pamatęs kvapą gniaužiantį vaizdą septynių aukštų namo dydžio ekrane, žiūrovas galutinai suprastų, kas yra kinas ir kodėl jį reikia žiūrėti kino teatre", - šypsojosi M. Jankauskas, kuriam darbe maloniausia, kai į filmą suplūsta pilna salė. "Tuomet širdyje - tikra šventė", - prisipažįsta vyras.
Kokį kiną mėgsta jis pats? "Patinka rimtesni filmai. Subtilus prancūzų kinas. Atskirų aktorių vaidyba ir atskirų režisierių darbai. Beje, patiko "Įsikūnijimas" - į šį filmą įdėta ne tik daug lėšų, bet ir širdies, ir tai akivaizdu. O štai surogatinio filmų žiūrėjimo per kompiuterį niekados nesuprasiu. Tas pats, tarsi laižytum ledus per stiklą", - šypteli pokalbininkas.
Valerija LEBEDEVA
