Kodėl mes keliaujame? Kuo toliau nuo namų, į kuo egzotiškesnes šalis. Filosofinis paaiškinimas, kad pasaulis nenusiteikęs draugiškai mūsų atžvilgiu, nelabai įtikinamas.
Jeigu taip būtų, keliautų visi. O dabar tai daro tik tie, kurie atitinka dvi sąlygas – turi bendrakeleivių (vienam juk nuobodu ir nesaugu) bei lėšų („autostopu“ nepatogu ir nesaugu). Bet tokių žmonių yra labai daug, nes lėktuvai pilni, iš kelionių įspūdžių galima mažiausiai jūrą supilti.
Ar teko pamąstyti apie keliavimo priežastis ir paskatas? Nesvarbu – prieš kelionę, po kelionės ar tik ruošiantis į ją. Kraunantis lagaminus, prieš užmiegant paskutinę naktį prieš išvykstant. Arba lėktuve ar prie kokio verčiančio susimąstyti istorinio statinio, ar paminklo.
Gal tokio noro priežastis – paprasčiausias naujų potyrių siekis ir nežinomų dalykų net ir neapsidairius, kas supa čia pat – už kiemo vartų, kitame kaime ar mieste. „Ai, mūsų dvarai sugriuvę, parkai tamsūs, brangūs ir neturintys ką parodyti muziejai. O ten - kitaip...“
Žinoma, veikia ir bandos jausmo aromatas – kartais prisipažinti, kad per atostogas, ilgąjį ar paprastą savaitgalį nekeliavai, – tiesiog gėda. Tik įsivaizduokite, ateinate į darbą, per kavos pertraukėles ar pietaujate su pažįstamomis, visur girdite: buvau ten, buvau ten, buvau ten. Ir keliaujame, nes norime būti baltomis varnomis, ten, kur pernai buvo ritos ar dariai.
Gal tai – nevalingas ir nepaaiškinamas bandymas atsikratyti kelių kilogramų? Kelionė mums, lyg valerijono lašelis katei, tampa paskata pataisyti figūrą – paplūdimyje norisi atrodyti nepriekaištingai.
Noras pamatyti daugiau? Bet tai kainuoja ir tą patį galima padaryti internete, kur akis užkliūtų net už tokių vaizdų, kurių pats nė nepastebėtum. Juokingi motyvai. Sutinku.
Kelionės padeda atitrūkti nuo kasdienių darbų ir pamiršti rūpesčius? Netikiu, kad kelionėje galima pamiršti namuose likusį keturkojį, negaluojančią tetą ar nepagalvoti, jog kaimynė pamiršo palaistyti orchidėją... Apie pusantrų metų sūnelį net nebeužsimenu. Jums neįdomu, kaip seneliai jam aiškina, kur mama ir tėtis.
O kaip tada tokia priežastis: nebeįdomi ta aplinka, kuri kasdien mus supa – nuobodu sėdėti gerai pažįstamuose paežeriuose, vaikščioti jau išmintais takais, gėrėtis jau nužiūrėtais Trakais... Tad keliaujam, nes norime patirti tik kažką nauja, kontaktą su tai, kas nepažįstama.
Krautis lagaminus skatina smalsumas? Keliaujant mums greičiausiai nėra nei svarbu, nei įdomu, nei būtina ką nors išmokti, nebent iš naujo imi pažinti bendrakeleivius. O taip yra todėl, kad jie šalia mūsų atsiduria kitokiomis, neįprastomis sąlygomis.
Versija – kažkam palaikome kompaniją. Bet argi tai blogai? Auka? Ne, jokiu būdu. Keliauti su draugais savotiška pramoga, o įspūdžiai turėtų neleisti mintis apie „darau tai dėl kitų“.
O gal vis tik mus išveža noras pamatyti savo akimis ir pasidžiaugti kitų žmonių nežmoniškais sugebėjimais, pavyzdžiui, pastatyti piramides, milžiniškas bažnyčias, prabangius rūmus. Pabūti ten, ką dažnai matome per TV, apie ką skaitome knygose.
Negi tas noras keliauti yra lyg kažkoks privalomas visiems darbas. Juk vaikystėje užsidegę rijome kelioninių nuotykių knygas, kad ir aplink pasaulį ar kitas. Paūgėjome ir leidomės į keliones savomis kojomis... Negi senatvėje, kai nebus ką veikti ar nesinorės kažką veikti, liks tik atrajoti prisiminimais? O gal keliaujame tam, kad kelionių metu patiriame įspūdžius, kurių niekas nesugeba ištrinti iš atminties, ir jie užpildo tam tikrą dalį gyvenimo. Kad nebūtų nuobodu gyventi.
Dalis tiesos tikrai yra. Nes kelionėms ir prisiminimams apie jas skiriame tikrai daug laiko ir dėmesio. Grįžti po atostogų ir pirmas klausimas yra ne „kaip paatostogavai, kaip pailsėjai“, o „Kur keliavai?“ Arba. Ateina draugai, o mes jiems brukame kelionių nuotraukų albumą...
O gal toks klausimas neišmintingas?
