Mūsų lengvaatlečių pasirodymai buvo tarsi amerikietiški kalneliai. Skaudžias traumas ir neužfiksuotus rezultatus keitė rekordai ir olimpiniai medaliai.
Po įspūdingo metimo finalo dar nenurimus emocijoms su naujienų portalu tv3.lt bendravęs Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis sakė, kad medalių buvo prognozuojama daugiau, tačiau pabrėžė, kad jau buvimas čia yra tarsi apdovanojimas.
„Turime medalį, turime gerą kovą. Geriau nei praeitos olimpinės žaidynės, geriau nei užpraeitos, bet aš ir keletas komandos vadovų tikėjomės šiek tiek turtingesnių vietų.
Konkurencija yra fantastiška ir vien patekti yra žygdarbis, žinant, koks yra atrankos principas į olimpines žaidynes. Be abejo, vertinu teigiamai, medalis yra medalis, finalas yra finalas, potencialas irgi yra. Jeigu nesieksi neįmanomo, niekada nepasieksi maksimalių rezultatų“, – kalbėjo jis.
Reikia mokėti džiaugtis
Daug kas prieš prasidedant olimpinėms žaidynėms mintyse aukso medalį kabino Mykolui Aleknai, tačiau jis finale pasipuošė sidabru. Kiek netikėtai pasaulio rekordininką aplenkė Jamaikos disko metikas Roje Stona, kuris pagerino ir olimpinį rekordą (70 m).
Nors po tokio lietuvio rezultato pasipylė komentarai apie neišpildytus lūkesčius, E. Skrabulis sirgalius ragino vertinti puikų rezultatą.
„Mes, lietuviai, turime išmokti džiaugtis. Džiaugiamės, kad po 12 metų pertraukos lengvaatlečiai vėl turi olimpinį medalį.
Finalas jau įėjo į istoriją, kurią rašė du mūsų nuostabūs disko metikai. Vieno didelė patirtis, kitas – nerealus jaunas talentas, vunderkindas. Tėčio pagerintas olimpinis rekordas, kuris, deja, išsilaikė neilgai, bet kova buvo fantastiška“, – sakė jis.
Netikėtas buvo ne tik čempiono metimas, bet ir bronzos medalininkas. Be medalių šioje rungtyje liko favoritais laikyti Kristjanas Čehas, Danielis Stahlis ir Lukas Weisshaidingeris, o trečią vietą taip pat įspūdingu metimu iškovojo australas Matthew Denny.
„Tokio scenarijaus net didžiausi disko metimo specialistai nepiešė. Beveik visi kalbėjo, kad reikės pagerinti olimpinį rekordą norint laimėti, tai čia buvo tiesa, bet čempionas tikrai nebuvo minimas tarp favoritų.
Mykolas buvo labai stabilus savo metimais. Labai, labai džiaugiamės sidabro medaliu ir labai gražia kova. Vyrų diskas buvo fantastiškas. Nuo pirmo iki paskutinio metimo buvo įtampa“, – sakė jis.
Žymusis spaudimas
Jau ne kartą šiose olimpinėse žaidynėse buvo paliesta ir jaudulio bei spaudimo iš aplinkinių tema. Pavyzdžiui, vienos iš pirmųjų apie tai kalbėjo irkluotojos Donata Karalienė ir Dovilė Rimkutė, kurioms dar prieš olimpines žaidynes žiniasklaidos gigantai prognozavo medalius.
„Galbūt kai kiti tiek daug nesitiki, neapkrauna sportininkų minčių, tada ir pačiam sportininkui yra lengviau. Bet kai kiti tikisi kažko ir prideda spaudimo kažkokio, tada ir pačius sportininkus labai išmuša iš vėžių.
Šiemet, kai kažkokia įtampa iš aplinkinių, didesnis spaudimas, didesnis renginys sporto… Nors viskas tas pats, bet kai gauni spaudimą, pats save per treniruotes bandai išspausti, neatsipalaiduoji ir niekas nesigauna“, – tada kalbėjo D. Rimkutė.
Panašaus ar net didesnio spaudimo iš viso pasaulio sulaukė ir M. Alekna, o E. Skrabulis minėjo, kad to išvengti neįmanoma.
„Be abejo, kad jis, treneris, visa šeima, legendinis tėtis, brolis, sesė, mes visi tą spaudimą jautėme. Nereikia vynioti į vatą, taip buvo, bet jeigu esi pasaulyje žvaigždė, jeigu esi pasaulio rekordininkas, tai natūraliai iš tavęs tikisi. Apie tave rašo, nes reikalingos žvaigždės, legendos. Buvo Usainas Boltas, dabar yra Duplantis, yra kiti sportininkai“, – kalbėjo jis.
Visgi, nors lūkesčiai buvo keliami bene didžiausi, E. Skrabulio nuomone, Mykolas su visu spaudimu susitvarkė labai gerai.
„Vieni sportininkai su tuo spaudimu susigyvena geriau, kiti – blogiau. Aš manau, kad Mykolui, lyginant su Andriumi, yra truputėlį lengviau. Jis yra jaunas, dar vaikiško amžiaus, lyginant su disko metikais. Jie turbūt geriau valgo, geriau miega, truputuką kitaip priima.
Kuo tu daugiau iškovoji, tuo ta atsakomybė ant tavo pečių didėja. Tikrai ji ne visada būna geriausias pakeleivis siekiant aukščiausių vietų. Nežiūrint to, manau, kad Mykolas susitvarkė. Tai, kad jis iškovojo medalį, rodo, kad jis yra vienas iš pasaulio lyderių.
Kad laimėjo ne vienas iš favoritų, tai tuo sportas ir įdomus yra. Manau, kad mes tokių akimirkų dar turėsime olimpinėse žaidynėse. Sporte niekas nieko nesudėlioja iš anksto“, – aiškino LLAF prezidentas.
Laikai keičiasi
Tiesa, jau minėtą olimpinį rekordą, kuris gyvavo nuo 2004 m., pirmas pagerino būtent M. Alekna (69,97 m), tačiau vėliau jį vos trimis centimetrais aplenkė R. Stona.
„Yra tas lietuviškas noras, tie trys centimetrai, kodėl ne mes čempionai, bet taip būna sporte. Atrodytų, kad Mykolas tikrai buvo favoritas to finalo ir savo metimais visais parodė.
Emocijos labai geros, bet iki pilnos euforijos tiek man, tiek jums, manau, trūko tų trijų centimetrų. Labai džiugu, labai gražios varžybos ir labai gera atmosfera“, – džiaugėsi jis.
E. Skrabulis atviravo, kad jamaikiečio ant nugalėtojų pakylos tikrai nematė, tačiau į Jamaikos sportininkų pajėgumus verta atkreipti dėmesį.
„Aš apskritai nustebau, kad trys jamaikiečiai buvo finale. Du lietuviai – fantastika, bet jau pats faktas, kad trys jamaikiečiai yra finale, byloja, jog disko rungtis pas juos stiprėja. Jei kažkada galvojo, kad Jamaika – tai sprintas, šuoliai, bet pažiūrėkite.
Jamaika dabar vienintelį auksą iškovojusi yra disko metime, tai pasaulis keičiasi. Man apskirtai buvo toks mini šokas ir nuostaba, manau, kad net didžiausi ekspertai buvo nustebę“, – sakė LLAF prezidentas.
Tiesa, tarp visų tikėtų ir tikrųjų lyderių E. Skrabulis nepamiršo ir Andriaus Gudžiaus. Su skausmais kovojęs lietuvis po finalo užsiminė ir apie paskutines olimpines žaidynes, tačiau jo pasirodymas tikrai nebuvo prastas.
„Čehas ar tas pats Denny puikioje formoje, stabilų sezoną turi, daug kas tikėjosi ir iš Stahlio, dukart olimpinio čempiono, kad jis paskutiniu metimu švystels kaip pasaulio čempionate, bet to nebuvo. Jie buvo stiprūs beveik tiek pat, kiek ir mūsų Andrius.
Andrius gražiai atrodė. Jis užimdamas aštuntą vietą, būdamas didžiajame finale parodė, kad parakas sausas yra ir tikrai, jei ne tos traumos, skausmai, jis būtų vienas iš tų, kuris tikrai dar būtų kovojęs dėl medalio“, – svarstė pašnekovas.
Netrūksta apmaudo
Į Paryžių šiemet atvyko 11 Lietuvos lengvaatlečių: Andrius Gudžius, Mykolas ir Martynas Aleknos, Ieva Gumbs (disko metimas), Airinė Palšytė (šuolis į aukštį), Dovilė Kilty ir Diana Zagainova (trišuolis), Gabija Galvydytė (800 m), Modesta Justė Morauskaitė (400 m), Edis Matusevičius ir Liveta Jasiūnaitė (ieties metimas).
Deja, kaip jau minėta anksčiau, į finalą pateko tik du iš šio būrio. Nors vienas iš prognozuotų medalių buvo skirtas A. Palšytei, jau pirmąją dieną teko taikytis su didžiuliu nusivylimu.
Trečią aukštį bandžiusi įveikti lietuvė patyrė skaudžią traumą, o Dar Paryžiuje sportininkei buvo atlikti išsamūs tyrimai, kurie parodė kryžminių kelio raiščių ir menisko plyšimus.
„Pirmą dieną šokas savotiškas ištiko komandą, artimiausius žmones, specialistus dėl Airinės patirtos traumos. Mes neminėjome garsiai, bet Airinę skaitėme kaip vieną iš 4-5, kurie turėjo potencialų šansą kovoti dėl medalių.
Tas mūsų planas, ta viltis tikrai turėjo pagrindo, o žiūrint kokie rezultatai buvo finale, tai realiai buvo pasiekiama. Ji buvo puikioje formoje ir įveikė lengvai pirmus du aukščius, o trečio aukščio pirmo bandymo metu gavo traumą, žiaurią traumą. To niekas nelaukė“, – apmaudžiai kalbėjo jis.
LLAF tarp favoritų taip pat minėjo ir E. Matusevičių, tačiau jo pasirodymo neužteko finalui, o dukart ieties metikas apskritai peržengė liniją. Su tokia pačia problema susidūrė ir tos pačios rungties atstovė L. Jasiūnaitė.
E. Skrabulis teigia, kad šie sportininkai tikrai turi visus pajėgumus užimti aukštas vietas, tačiau problema slypi visai kitur.
„Mes dar analizuojame, bet danga šitame stadione yra fantastiškai gerai, greita, nauja. Bėgimui – labai gerai, greitai bėgasi, bet kur yra šuoliai vertikalūs ar ieties metimas, danga gali turėti įtakos. Mes prie tokios dangos nesame pripratę.
Edis peržengė tą metimą, kuris galėjo atvesti jį į finalą, Liveta žengė nedaug tą metimą, kuris ją irgi galėjo atvesti į finalą. Nesiskaito tokie dalykai, bet tie žmones, ypač Liveta, nežengia, o dangos pasikeitimas gali turėti nemažą įtaką“, – aiškino jis.
„Mes tokios dangos neturime, – pripažino LLAF prezidentas. – Mes Lietuvoje išvis jokios dangos neturime, mes treniruojamės ant paskutinio šlamšto. Tokios dangos, kurios yra mūsų maniežuose ir stadionuose, tai gėda sakyti, mes gyvename XIX a.
Kai mūsų sportininkai atvyksta į tokias varžybas, tai reikia adaptuotis ir yra per mažai laiko. Prie priežasčių kaip traumos, gali būti ir dangos pasikeitimas į labai kokybišką. Mes kaimiečiai esame iš laukų, o ypač ten, kur bėgiminės ar šuolio rungtys, kur reikalinga danga.
Jie to nesakė, bet mes apie tai galvojame. Kol mes Lietuvoje neturėsime bent vieno stadiono su normalia danga, mes niekada nepriprasime. Mes beveik 40 metų neturime nieko – nei maniežo, nei stadiono.“
Lietuvos sportas aukštame lygyje
Net jei M. Alekna neiškovojo prognozuoto aukso medalio, jo sidabras puikiai papildė jau atidarytą Lietuvos medalių kolekciją Paryžiuje.
Pirmoji bronza pasipuošė irkluotoja Viktorija Senkutė, vėliau tokios pačios prabos medalius iškovojo ir 3x3 krepšinio rinktinė, o M. Alekna pridėjo ir sidabrą.
Toks sąrašas jau dabar yra daug solidesnis nei buvo 2020 m. Tokijo žaidynėse, kai Lietuvai vienintelį sidabro medalį iškovojo Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, o žaidynės dar net nesibaigė.
„Labai džiugina, sergame už visus mūsų komandos narius, – tokiais rezultatais džiaugėsi E. Skrabulis. – Ta statistika trijų medalių, kai žaidynės dar nepasibaigę, tikėtina, kad dar bus medaliukas ar kitas, rodo, kad sportas Lietuvoje yra pakankamai aukšto lygio. Tie kritikai, kurie vien kritikuoja ir sako, kad sportas yra žlugdomas, tai negalima taip daryti.“
E. Skrabulis pokalbio metu taip pat pasiuntė žinutę visiems kritikams, kurie nuolat skuba Lietuvos olimpiečius vadinti „turistais“ ir nuvertinti mūsiškių jėgas.
„Jeigu tu neiškovojai medalių, tai nereiškia, kad tavęs nėra. Reikia suprasti, kad konkurencija sporte, o ypač olimpinėse žaidynėse, yra labai išaugusi.
Pažiūrėkite, ką sako mūsų sportininkai atėję į stadioną. Nežinau, ar tokia atmosfera gali nepaveikti atleto sektoriuose ar bėgimo takeliuose. Tu sėdi stadione ir žąsies oda nuo to. Viena pirmųjų rytinių sesijų, o stadionas – pilnutėlis, nėra vietų.
Tokia šventė sukurta, kad bent jau dalyvavus žmogui įeis į gyvenimą, kaip nepakartojamas įvykis. Trys medaliai Lietuvai – jau yra gerai, jei iškovosime dar daugiau – bus fantastika“, – dėstė jis.
„Nereikia savęs plakti tada, kai vienu medaliu ar dviem būna mažiau. Turime tų medalininkų, turime tų legendų, bet neturim jų spausti ir iš anksto uždėti tos naštos ant pečių. Kartais perteklinis spaudimas mūsų atletams trukdo pasiekti rezultatų“, – užbaigė pokalbį LLAF prezidentas.
