Įpusėjus karštai vasarai tenka prisiminti gudročiaus Senekos išmintį: quod licet Jovi, non licet bovi, kuri reiškia, kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Juk krašto politikai ir toliau demonstruoja, kad yra tikri jupiteriai.
Štai žiniasklaida praneša, kad parlamentaras, Tautos prisikėlimo partijos narys Vincas Babilius kelyje Vilnius–Kaunas švilpė 165 kilometrų per valandą greičiu ir, žinoma, įkliuvo policijos pareigūnams. Nors už pažeidimą paprastam mirtingajam grėstų ne tik bauda, bet ir areštas, tačiau klausimas, ar V.Babilius bus nubaustas, lieka atviras. Politikas yra tikras Jupiteris, jis turi teisinę neliečiamybę, kurią panaikinti gali tik Seimas, o šis yra jupiterių, nemėgstančių išduoti savų, klubas.
Kitas Jupiteris milžinas – Šedžių šeimynėlė, švietusi Šiauliams jau daug metų, net Andriaus Šedžio asmenyje prasibrovusi ir į Seimą. Tik šio Jupiterio nepabūgo Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Šiaulių rajono savivaldybės tarybos nariui, parlamentaro tėvui, socialdemokratui Alvydui Šedžiui pateikė įtarimus ėmus didelį kyšį, kad paveiktų 3 mln. litų vertės Šiaulių kolegijos renovavimo konkurso baigtį. Ilgai laukti nereikėjo, kai iš Seimo pusės, kaip ir dera jupiteriškai didybei, nugriaudėjo jaunojo Šedžiaus balsas: STT Lietuvai iš viso nebereikia, nes ji bylas esą kurpia nepagrįstai.
Tiesa, jupiteriškoji didybė mūsų krašte pasireiškia ne vien galybe, bet ir grožybe. Neseniai sužinojome, kad Seimo narė Inga Valinskienė ves netrukus startuosiantį LNK televizijos šokių šou „Kviečiu šokti“. Jei paprastam piliečiui nusibosta jo darbas, jis kaip tikras jautis, brangindamas savo darbo vietą, kantriai tempia savo jungą. Jupiteriai, kai jiems įgrįsta viena dangaus skliauto aukštybė, pasirodo, gali ne tik persikelti į kitą, bet spinduliuoti savo šlovę ir iš abiejų.
Taip atrodo mūsų tikrovė – esame padalyti į jupiterius ir jaučius. Ir visai suprantama, kad jaučiai pyksta ant jupiterių. Juk ir jie norėtų to, ką gali jupiteriai. Deja, valdo ne jaučiai, o jupiteriai, kurie turi galią ir valdžią. Jie nustato žaidimo taisykles, kurios lemia, kad vienų dalia yra žemė, o kitų – dangus.
Atidėję į šalį metaforas turėtume pažymėti, kad politikų elgesys jau neturėtų stebinti. Tik sunku suprasti, kodėl tiek metų matome vis tą patį vaizdą: politikai vis įkliūva į keblias situacijas. Galėtume sakyti, kad jie nepasimoko, bet taip pat turėtume paklausti, kodėl taip yra? Kodėl žmonės, kurie yra išrinkti arba paskirti tarnauti bendruomenei, jos interesams, taip šiurkščiai pamina paprasčiausius padorumo, etikos principus?
Pirma didžioji problema – nebaudžiamumas. Juk konkrečių bausmių net už sulaužytus įstatymus susilaukia vienetai. Reikėtų pakrapštyti galvą, kad prisimintume atvejus, kai žymūs politikai susilaukdavo to, ko savo elgesiu nusipelnė.
Pakanka prisiminti kad ir liūdnai pagarsėjusį sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko atvejį. Jis taip ir išvengė realios bausmės, nes teismas atsižvelgė, kad bendradarbiavo su teisėsaugos organais. Tačiau iki šiol negirdime jokių tokio bendradarbiavimo atgarsių: nebuvo atskleisti nauji korupcijos sveikatos apsaugos sistemoje židiniai, kokie nors neteisėti veiksmai ar, pavyzdžiui, slapti farmacininkų susitarimai.
Tad ką kalbėti apie situacijas, kai pažeidžiami paprasčiausi etikos principai. Tokių atvejų galėtume priskaičiuoti dešimtimis. Maža to, kad politikai išvengia atsakomybės už savo veiksmus – mes, piliečiai, apsiprantame su tuo. Toliau šie žmonės yra partijų lyderiai, renkami į parlamentą, nuolatos šmėžuoja blizgių žurnalų puslapiuose ir pramoginėse televizijos laidose. Kažkas piktinasi, kažkas graso, kažkas ironiškai šypsosi.
Jaučiui belieka rupšnoti savo žolę ir liūdnomis akimis žiūrėti į Jupiterį.
