Nors oficialios premjeros dar nebuvo, Olandijoje netyla kalbos apie naująją kino juostą ir jos autorių. Nors niekas nežino, ar tai nėra vien tik propagandinis triukas, žmonių emocijos jau yra sužadintos ir laukia sprogimo. Panašaus, kaip kad nutiko 2004 metais, kai buvo žiauriai nužudytas filmų kūrėjas Theo van Goghas.
Kraštutinės dešinės politikas Geertas Wildersas bent dalį savo tikslų jau pasiekė – penktadienį jo partijai skirtos minutės šalies nacionalinės televizijos eteryje turėtų pritraukti minias žiūrovų. Ką bus galima išvysti jų metu, tebelieka paslaptis, tačiau motyvai, slypintys už pastarųjų (dar neįvykusių) įvykių, prašyte prašosi aptarimo.
Juk G. Wildersas skelbiasi sukūręs filmą, kuriame, kaip įtariama, plėšomas ir kitaip niekinamas Koranas – musulmonų šventraštis, tiesioginis ir neiškraipytas Dievo žodis. Gana paradoksalu, tačiau tai esą turėtų atskleisti Koraną kaip įkvėpimo šaltinį netolerancijai, žudymui ir terorui – visoms toms savybėms, kurios tariamai yra svetimos olandų visuomenei ir artimos imigrantams musulmonams.
“Ši knyga skatina neapkęsti ir žudyti, todėl nėra suderinama su mūsų teisės viršenybe. Jeigu musulmonai nori dalyvauti, jie turi atsitolinti nuo Korano. Žinau, kad tai labai didelis reikalavimas, tačiau mes turime baigti daryti nuolaidas“, - savo internetiniame puslapyje teigia Geertas Wildersas. Jis norėtų apskritai „uždrausti“ Koraną – ne tik knygynuose ar bibliotekose, bet ir mečetėse (!) ar nuosavų knygų lentynose. Reikalavimo esama tikrai nemažo – politikas ragina nei daugiau, nei mažiau, o staigaus ir negailestingo visos musulmonų bendruomenės sunaikinimo, nes be Korano islamas – neįmanomas, kaip ir krikščionybė – be Kristaus ir jo aukos.
„Tikiu, kad mūsų kultūra daug geresnė už atsilikusias islamo kultūras“, G. Wildersas teigė naujienų portalui „FOXNews.com“, ir patikslino, jog „99 procentai netolerancijos pasaulyje kyla iš islamo religijos ir Korano“. Išties, stebėtinas įsitikinimų tikslumas, kuris, deja, tolerancija taip pat nė iš tolo nekvepia. Svarbu pažymėti, jog tokia retorika taikoma prie specifinės auditorijos, kurių nusivylimą ir pyktį visų pirma kelia Vakarų atsivėrimas pasauliui, įvykęs/vykstantis jau gerokai po to, kai pasaulis buvo prievarta ir itin brutaliai atvertas „civilizuotiems“ Vakarams. Nemažai Vakarų Europos politikų šiuo metu skuba savo naudai išnaudoti kylantį nepasitenkinimą, neatsižvelgdami į tai, kokį pavojingą emocinį svorį gali turėti jų skleidžiama žinia.
Į mūsų (save vadinančių europiečiais) galvas bandoma įkalti, jog islamas yra agresyvus ir linkęs į ekspansiją, musulmonai vyrai skriaudžia moteris – vargšes, nelaimingas moteris, o štai pats Koranas, ši knyga, prilygstanti Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“, iš tiesų kurstanti smurtą ir žudynes. Ir visa tai reikia uždrausti. Žinoma, nesvarbu yra tai, kad vieno iš krikščioniškiausių JAV prezidentų pasiųsta kariuomenė (išties, banalus pavyzdys) iki šiol aktyviai tebedirba tolimose užjūrio kolonijose, o XX amžiuje visu gražumu apsireiškusių bedievių komunistų aukos skaičiuojamos dešimtimis, jeigu ne šimtais milijonų. Nesvarbu ir tai, kad Lietuvoje tūkstančiai atviro veido ir atviros dvasios moterų nuolatos šeimoje susiduria su baisiausiais kankinimais ir pažeminimais, nerasdamos sau paguodos ir išsigelbėjimo, o štai pačių nelaimingųjų, į chidžabą nuo galvos iki kojų susisupusių musulmonių nuomonė, pripažinkime, europiečiui kartais nėra tokia jau įdomi – mes juk žinome, kad kai kurie įkalintieji ir prispaustieji gali nenorėti išlaisvinimo, bet ir tai ne bėda – įmanoma laisvinti ir prieš jų valią...
Pripažinti, kad smurtas yra universalus reiškinys, lydintis žmoniją nuo neatmenamų laikų ir lydėsiantis iki jos (tikėtina, smurtingo) galo, yra nelengva. Padėtį ypatingai apsunkina tai, kad kiekvienas smurtautojas jaučia keistą pareigą rasti sau pasiteisinimą – vieni griebiasi religijos, kiti – radikalaus jos atmetimo, treti, labiau linkę į buitinį žiaurumą, tiesiog pasikliauja savo neklystamumu arba nebaudžiamumu. Kas ieško, tas randa, ir šis posakis neabejotinai galioja istorijos tėkmei. Štai Europos kolonijinės ekspansijos laikotarpiu, pradedant XV amžiumi, smurtautojus konkistadorus ar Kongo upės baseino įsisavintojus pirmyn vedė įvairios idėjos, tačiau pateisinimas visada turėjo būti kilnus – krikščionybė arba Baltojo Žmogaus misija, išganymas po mirties arba „civilizuočiau“ sutvarkytas gyvenimas čia ir dabar.
Edwardas W. Saidas, palestiniečių kilmės JAV mokslininkas literatūrologas, niekuomet nevengė gilintis į tai, kaip politinė galia randa sau vietą įvairiose žmogiškosios kultūros plotmėse ir jos formose. Savo knygoje „Orientalizmas“ jis kalba apie sudėtingą minčių sistemą, pasiekusią mus kaip imperializmo epochos palikimas ir leidžiančią vis iš naujo reprodukuoti vis tą patį musulmono ir arabo įvaizdį – niekuomet iš tikrųjų nekintantį, sustingusį laike, išreiškiantį vienu metu pavojų ir stulbinantį bejėgiškumą. Oriento – Rytų žmogus, kalbant Marxo žodžiais, negali pats savęs reprezentuoti – jam leidžiama kalbėti tik „vakariečių“ lūpomis, klusniai būti jų mokslinių tyrimų objektu, muzikos, dailės, literatūros, kinematografijos kūrinių veikėju, o ir kasdienybėje elgtis būtent taip, kaip privalo elgtis „pavyzdingas“ rytietis.
Tai, ką viešojoje erdvėje kuria, apie ką kalba G. Wildersas, leidžia vis iš naujo prisiminti amžinatilsin išėjusio Saido – arabo ir krikščionio, taigi „reto žvėries“, – teiginius apie orientalizmo raišką mūsų gyvenamoje tikrovėje. G. Wildersas – būtent jis – kalba apie toleranciją, tačiau pats siekia brutaliausiu įmanomu būdu užčiaupti rytietiško Kito burną. Musulmonams negalima patiems kalbėti – už juos kalbės G. Wilderso sukurta vaizdo juosta, Korano išniekinimu užsimojusi parodyti tikrąjį jų veidą. Apie tai skelbiama dar prieš patį desekracijos ritualą, viso pasaulio islamo išpažinėjams nedviprasmiškai nurodant, kaip jie turėtų reaguoti, ir jokia kita reakcija nėra ir negali būti priimta. Ji paprasčiausiai neegzistuoja – atsiliepus šimtui, tūkstančiui, milijonui nuosaikiųjų, televizijos kameros ir paties G. Wilderso pirštas toliau galės baksnoti į tuos, kurie lies savo pyktį ir susikaupusią neapykantą garsiakalbių sustiprintu balsu ar iš šaunamojo ginklo paleistomis kulkomis.
Režisieriaus T. Van Gogho žūtis 2004 metais ar kiek ankstesnė (2002 metų) radikalaus politiko Pimo Fortuyno žmogžudystė G. Wildersui, Nyderlandų visuomenei ir šalies vyriausybei tikrai leidžia tikėtis gana rimtų pasekmių, jeigu juosta pasirodys tikrai esanti kontraversiška ir, nepaisant to, visgi bus parodyta televizijos eteryje ir internete – tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje, santykiuose su musulmonų šalimis ir jų piliečiais galima bus laukti žymiai išaugusios įtampos. Kitas klausimas, kaip toli galima žengti, kaltinant visus musulmonus dėl atskirų grupuočių platinamo smurto, ir kokią poziciją turėtų užimti Vakarų politikai ar žurnalistai, sumanę nusigriebti šios temos.
Paprasta buitinė logika skelbtų, jog tyčiniai smūgiai kaimynui ten, kur jam labiausiai skauda, didesnės draugystės atnešti negali. Teoriškai įmanoma Kitą įbauginti, išvaryti arba kaip kitaip eliminuoti, tačiau konflikto tai iki galo neišsprendžia – nuosėdos visada išlieka, nuodydamos pasilikusiuosius.
“Ar dar yra likęs kas nors, kuo nors tikintis? Aš prašau vyriausybės daryti ką nors, kol dar nėra per vėlu“, Bahreine gyvenančios olandės Marjo Rashid-Stals žodžius cituoja RNW (Radio Netherlands Worldwide). „Žinau, kad tai sudėtingas klausimas, tačiau kas yra laisvė ir kada ji virsta įžeidimu? Labai lengva kažką iki pačių gelmių įskaudinti. Ar tai yra demokratija?“, savo abejones laiške, nusiųstame Nyderlandų vyriausybei, dėsto už verslininko arabo ištekėjusi moteris. Ji teigia pati nustojusi viešai girti olandų toleranciją – ėmė darytis gėda dėl savo gimtosios šalies ir jos vertybių.
