Iš anekdotų apie Štirlicą man bene labiausiai patinka tas, kaip Štirlicas miške išgirsta stuksėjimą medin. „Genys“,– pamanė Štirlicas. „Pats tu genys“,– pamanė Miuleris.
Ši smagi alogika man primena mūsų gyvenime vis gausėjančią logiką, kaip visagalis „piaras“ per žiniasklaidos priemones kalbasi su mumis, absoliutaus žinovo tonu nurodydamas, kas yra kas, ir kuo mes turėtume tikėti. O kadangi pati žiniasklaida dažnai tampa visiškai nekritine transliacijos priemone, nes žurnalistai tiesiog tingi daugiau padirbėti, tai ir pilamas žmonėms į akis „absoliučių tiesų“ srautas, kuriuo jie, deja, dažnai ir ima tikėti. O jau po įvykio staiga nustebę klausia: ar tai ir yra tie didieji pasaulio meistrai? Na, tada mūsų teatras (muzika, dailė, šokis) geriausias pasaulyje.
Pavyzdžiai – vien iš šios savaitės. Štai renginių organizavimo agentūra „Drug“ išjuodintais žodžiais prirašytame tekste praneša: „Vienas žymiausių rokenrolo pasaulyje fleitininkų Brian Thomas Finnegan atvyksta į Vilnių kartu su Borisu Grebenščikovu ir jo grupe „Akvarium“ vieninteliam koncertui“. O jūs manėte, kad didžiausias pasaulyje fleitininkas yra Ianas Andersonas? Naivuoliai... Tik dėl šio „didumo“ pabandykite „pagūglinti“ – beje, tik pataisę į „Brianą Finneganą“ atrasite, kad jis moko groti airių ir keltų instrumentu, o jo pavardė susijusi su tų instrumentų aprašymu, bet ne su jo paties biografija ir kūryba. Bet nieko, skaitome toliau, o jau aš negaliu susilaikyti nuo komentarų kursyvu: „ir dėl šio koncerto jis sutinka kuriam laikui atidėti bendrus įrašus su legendiniu Benu Morrisonu (ar turimas galvoje nežinomas aktorius (www.benmorrison.org), ar visgi Van Morrisonas?), taip pat koncertą su Sinead O’Connor (įsivaizduojate – ir dėl ko atsisako? Kas jį čia veja? Bet skaitykime kvapą sulaikę), ir nepatogiu aviamaršrutu (!!!) su keliais persėdimais (!!!!!!!!!) Dublinas-Ryga-Vilnius atvyks į Vilnių vienintelio rusų rokenrolo guru ir jo nuostabios grupės koncerto Lietuvoje išvakarėse.“
Na ką, apšalote? Bilietus jau nusipirkote, ar dar laiką gaišite ir skaitysite iki galo? Gerai, sako draugiškai „Drug“, še jums dar keletas kozirių: „Sostinės Forum Palace klubo „Balsas.lt“ scenoje įvyks šis nuostabus renginys...“ „Nuostabus“ jau turėtų garantuoti pasisekimą, nes agentūra imasi Visagalio vaidmens. Ar ji jau žino, kad koncertas bus nuostabus? O lubos tikrai neįgrius? – paklauskime volandiškai. Bet „Draugas“ man isteriškai klykia toliau: „Koncertas Lietuvoje yra tarptautinės reikšmės!“ (Kokios? NATO ar ES lygio su sprendimais ES komisijos užkulisiuose?) Be to, imasi graudinti: „Dėl patirtos širdies operacijos gydytojai uždraudė B. Grebenščikovui net galvoti apie koncertus mažiausiai metus laiko (supratote – arba scenoje bus auka, arba kažkas ypatingo), tačiau didžiojo rusų rokenrolo guru (na štai, laukiau šių žodžių-bombų: „didysis“ ir taip, būtinas, nepakeičiamas „guru“) užsispyrimas ir jo meilė publikai leido išmelsti gydytojų leidimo keletui koncertų, kaip teigia BG – (ir čia jau galime nualpti)„teigiamos energetikos vietose“. „Ir laimei, – čia sušunka „Drug“, o mes turime jaustis kaip pateptieji ir apšlakstyti šventu vandeniu vienu metu,– Vilnius yra viena tų vietų!“ Aleliuja! Šalia pridedamos nuotraukos, iš kurių neabejotume, kad BG tikrai yra guru – ir kad gydytojai jam tikrai uždraudė apie koncertus galvoti.
Kitas šios savaitės tos pačios agentūros tekstas nuosaikesnis. Jame tik kukliai teigiama, kad „Rusų Seržas Ginzburg Timūras Šaov atvyksta koncertuoti į Lietuvą!“ Ir kad jis yra „pati ryškiausia ne tik šiandieninio rusų, bet ir viso pasaulio šansono ir bardinės dainos „žvaigždė“ – nuostabus atlikėjas, šmaikščiausių ir melodingiausių dainų autorius“. Nedrįskite abejoti, nes vėliau pateikiami įrodymai iš viso pasaulio, t.y. iš Kišiniove ir San Franciske rusiškai leidžiamos spaudos. Tiek to žinojimo. Ypač apie pirmuosius ir didžiausius pasaulyje. Nes Serge‘as Gainsbourg‘as jau mirė. O kaip su bardu BG ryškumu?
Visgi matyti, kad šios agentūros „piaras“ jaunas ir naujai žengia į sau nežinomą pasaulį, nes įsitikinęs, kad į kairę dešinę pasitaškius žodžiais su priesaga „-iausias“ publika plūs (ir galbūt iš tiesų plūs). Bet taip gali ir teisme už klaidinančią reklamą atsidurti.
Vienas unikalesnių tekstų, iki šiol stipriai įsirėžęs atmintin: prieš keletą metų jauna RsV agentūra apdainavo Šarūno Saukos parodą Maskvoje, aiškiai nesuprasdama, kokiai auditorijai rašo ir neskirdama dailės nuo roko scenos, bylojo: „Žinoma visi su nekantrumu lauke vakaro rugsėjo 21, kai darbai Šarūno Saukos (79 paveikslai) buvo išstatyti prieš nustėrusią nuo pasigerėjimo publiką.“ Toliau skaitykite patys.
Šiandien, jei labai norima įtikti, jau pereinama prie įmantresnio žodyno. Dar vienas šios savaitės topas – „Dokumentinis filmas „viens, du, trys...“ - tai kreatyvi dainų šventės dokumentika.“ (apie „Kino pavasaryje“ rodomą Rudolfo Levulio filmą). Bet teigti, kad filmas „pirmąkart iš netradicinės perspektyvos atskleis Lietuvos dainų šventės užkulisius, kurių paprastas žiūrovas nemato“, reiškia atvirai ir visiems prisipažinti, kad režisierius nematė Roberto Verbos 1970 metų filmų „Šventėn“ ir „Susirinko visa Lietuva“. Kino žmogui garbės tai nedaro.
Bet jei jau reikia šiuolaikinio kreatyvaus diskurso, tai „Antrąkart įvyksiantis Trumpametražių operų festivalis NOA vėl taps jaunosios kartos menininkų sinchroninio tarpdisciplininio bendradarbiavimo rezultatų terminalu“. Nors tai, be abejo, niekaip nepralenks šiuolaikinio šokio anotacijų, kuriose susiduria ego ir id, žmonių santykių erdvėje transcendentiškumas ir temporali kaita „technologijų apsuptyje mėginant atrasti poziciją tarp globalios ir vietinės šokio biojėgų ir biopolitikos nustatant „nuosavą (privačią ir viešą) specifiką“ (serbų šokėjo anotacija „Naujajame Baltijos šokyje“). Pamenu, kaip viena šokio kritikė, perskaičiusi pernykščių „Cullberg Ballet“ spektaklių anotaciją, pažiūrėjo vieną kompoziciją, o tik po to pastebėjo, kad programėlės puslapiai buvo supainioti – bet anotacijos scenos nagrinėjimo neapsunkino. Palyginkite patys: „Šokio spektaklyje „Tarytum“ nagrinėjama žmonijos prigimtis, žmogiški ryšiai ir santykiai su mus supančia aplinka.“ Ir: „Negro con Flores“ egzistuoja tarp šviesos ir tamsos, rimtumo ir lengvabūdiškumo. Jis vingiuoja tarp emocinių būsenų, norėdamas ištrūkti į laisvę ir veržtis pirmyn. Šis spektaklis - tai bandymas pabėgti nuo jau pažįstamo savęs ir taip galbūt naujai atsiverti.“
Štai taip skaitai kasdien plūstančius pranešimus ir prisimeni Štirlico „pasišnekėjimą“ su Miuleriu. Tik perskaitęs klausi: kas durnas? Kas ką laiko „geniu“?
