Vienas vokiečių kompozitorius XIX a. parašė simfoniją su gedulinga dalimi. Ta graži muzika netapo populiari kaip kitų muzikos genijų melodijos, kurias orkestrai groja per laidotuves.
Minėtas kūrinys nelabai tinka liūdnoms progoms, nes jame esama savaip linksmų, smuklės dainas primenančių intarpų. Kadangi gedulingąją simfonijos dalį autorius sukūrė pagal kažkokį paveikslą, kuriame pavaizduoti žvėrys, laidojantys medžiotoją, manau, kad tokį siužetą verta aptarti.
Kaip žvėrys sutinka žinią, jog mirė medžiotojas? Viena vertus, jiems palengvėja – nebegyvas tas, kurio šratų ir kulkų reikėjo bijoti. Jis neklaidžios po mišką, nepūs medžioklės rago, skvarbiu žvilgsniu neieškos laimikio. Nutils šunų skalijimas ir miško bendruomenei atrodys, jog atėjo taikos metas. Kita vertus, senoji miško tvarka žlugs, o kokia bus naujoji – nelabai aišku.
Medžiotojas daug šaudė. Vilkai, šernai ir kiškiai nesijautė saugūs. Tačiau, kada nušaudavo vilką, jis tapdavo stirnos draugu. Jei prašaudavo pro šalį, likdavo vilko draugas – kaip ir tais atvejais, kada, nepataikęs į stirną, palikdavo laimikį vilkui. Jei tas medžiotojas buvo eigulys, tai, žiūrėk, kitą žiemą niekas nepridės į ėdžias pašaro badaujantiems žvėrims. Todėl džiaugsmas nėra vienintelis jausmas, kuris apima žvėris, kai šie sužino, kad mirtis sumedžiojo medžiotoją. Kitas jausmas yra nerimas.
Ir štai žvėrys dalyvauja medžiotojo laidotuvėse. Kompozitorius muzikos kalba pabandė išreikšti veidmainiavimą. Žvėrių verksmai komiški ir nedarnūs. Eisena žygiuoja lėtai, bet žvėrys vis neišlaiko rimties, tai vienas, tai kitas pradeda linksmai šokti, paskui susizgrimba, liaujasi ir vėl rimtai žygiuoja.
Šis mano komentaras perskaitytas per radiją tomis dienomis, kada Lietuvoje dar sklandė įspūdingų laidotuvių prisiminimai. Aprašytasis muzikinis kūrinys nelabai tinka šių laidotuvių aplinkybėms. Pirmiausiai, nors velionis ir buvo medžiotojas, toje muzikoje svarbiausia ne medžioklė, o veidmainiavimas. Bet per šias išskirtines laidotuves liaudis neveidmainiavo. Visi, kas norėjo, viešai reiškė karštus ir šaltus jausmus velionio atžvilgiu. Kas norėjo, vyko į vienas pamaldas, kas norėjo – į kitas, kurios buvo tarsi protestas prieš tas pirmąsias. Būta ir tokių, kurie demonstratyviai nedalyvavo apeigose. Laidotuvės, nors ir valstybinės, nebuvo drungnos.
Taigi, veidmainiauta mažai, užtat būta daug nesupratimo ir naivumo. Katalikais save laikantys žmonės ėmė uždavinėti klausimus, kurių neturėtų kilti, jei katekizmas nebūtų pamirštas. Reikalauta ypatingai pagerbti velionio kūną, nors krikščioniui tai neturėtų rūpėti. Reikia atminti asmenybę ir melstis už sielą.
Vis dėlto, per šias ypatingas laidotuves parodytas nuoširdumas ir naivumas nereiškia, jog lietuviai nėra veidmainiai. Jie veidmainiauja taip pat naiviai, kaip yra nuoširdūs.
Gretinant duomenis apie sąrašinių katalikų skaičių Lietuvoje su mūsų šalies negandų statistika: savižudybėmis, eismo nelaimėmis ar korupcijos lygiu, visuomet kyla klausimas, ar tauta neveidmainiauja. Bažnyčioje – katalikas, prie automobilio vairo – girtas pėsčiųjų žmogžudys, darbo vietoje – kyšininkas. Visko būna, ar ne?
Emocinė atmosfera šiomis dienomis vis dar palanki tam, kad būtų išsakyti šiokie tokie linkėjimai. Jie labai trumpi – jeigu nuoširdžiai gerbiate velionį, pasistenkite būti geresni už jį.
