„Tik jūs mūsų necituokit labai, mes daug ko prišnekam, tiesiog parašykit savais žodžiais“ – taip prasidėjo mūsų pokalbis su daugeliui jau gerai žinoma keturių vaikinų grupe „Garbanotas bosistas“.Su broliais Mantu ir Šarūnu susitikome senamiesčio kavinėje, kur prie arbatos ir pyrago pradėjome ne per daug rimtą pokalbį apie garbanas, bosistus ir apaštalus. Sužinojome, kaip grupė atsirado, ką groja ir svarbiausia – kodėl. O valanda, besiklausant besišypsančių „garbanių“, prabėgo itin greitai.
Daugelis Jus pažįsta kaip „Garbanotą bosistą“. Prisistatykit, kas tokie esat iš tikrųjų: vardai, amžius, ką studijuojat ir kuo esate nusipelnę savo grupei?
Mantas: Aš gitara groju, studijuoju klasikinę filologiją, jau ketvirtame kurse. Taip taip... Senas – 22 metai.
Šarūnas: Aš šiemet įstojau į VDA, grafiką. Dainuoju ir lūpine armonikėle pagroju. Dar mes turim Augustiną – garbanotą bosistą, kuris nusiskuto. Pirmakursis, studijuoja elektros energetiką Žirmūnuose (nelabai supratom kur, jie irgi nesuprato). Ir dar būgnininkas Narimantas. Jis dar tik dvyliktokas. Daug mokosi – į mediciną stos. Bet mes tam aktyviai priešinamės.
Gerai. Apie keliukus ir kryžkeles jau skaitėme. O dabar – kaip iš tiesų kilo idėja visiems kartu „susigarbanoti“?
Mantas: Kad taip ir buvo su tom kryžkelėm (juokiasi). Neplanuotai. Va, mes su Šarūnu broliai, Augis mūsų kaimynas.
Šarūnas: Nebuvo, kad susėdom ir sugalvojom groti. Prieš 2 metus sugalvojom pavadinimą, nes tuo metu kažkokio reikėjo. Taip ir liko „Garbanotas bosistas“.
Mantas: Iš tiesų viskas prasidėjo tada, kai pradėjom vaikščioti su šeima į Bernardinų bažnyčią. Ten susipažinom su broliais pranciškonais, kurie ir pasiūlė sukurti grupę. Grojame krikščioniškos muzikos grupėje „Apaštalai“. Ten ir radom Narimantą. Kas antrą sekmadienį galit mus išgirsti Bernardinų bažnyčioje.
Kas buvo sunkiausia pradedant groti kartu? Ar buvo kažkokių dalykų, dėl ko nuomonės visiškai išsiskyrė?
Šarūnas: Kas anksčiau buvo sunku, tas ir dabar – susirinkti į repeticijas. Narimantas niekad negali, nes mokosi, Augustinui 8 valandą vakaro jau per vėlu, o mes šiaip tinginiai esam. Repetuojam per mažai – dažnai susirenkam tik prieš koncertus. Taip pat sunku suprasti, ko nori kiekvienas grupės narys. Vienas – groti coverius, o kitas – kurti savo muziką (čia klausimas pamirštamas ir imama diskutuoti apie coverius).
Mantas: Geriau grot coverius, jei negali į muziką sudėti visko, ką nori sudėti. Dabar yra labai daug prikurta įvairios muzikos, bet ar tos visos dainos yra tokios, kokių norėjo jų autoriai? Kodėl negalima pagroti grupės The Doors gerų kūrinių, jei patys Dorsai jau numirė ir jų nebepagros? Be to, iš coverių mokomės. Juk niekas neliepia groti jų lygiai taip pat.
Na, dabar Jus jau gana daug kas žino. Pasikeitė kuo nors gyvenimas ir Jūs patys?
Šarūnas: Niekuo. Na, gal tik daugiau po klubus keliaujam nemokamai. Didelių pasikeitimų nėra, o gal ir nebus.
Jus nuolat daug kas lygina su grupe the Doors ir Led Zeppelin. Ar tai Jums kaip autoritetas, ar tas panašumas toks „netyčiukas“?
Mantas: The Doors gal labiau Šarūno autoritetas. O Led Zeppelin... Na taip, nuo vaikystės tėtis klausydavo jų, taip ir „užkabino“. Jei ne jie, gal net ir gitaros į rankas paėmę nebūtume. (Šarūnas „įlenda į kadrą“: parašyk, kad aš pirmas pradėjau grot).
Mantas: O šiaip, gal visoje muzikoje yra bent kažkokia dalis, kuri patinka. Dabartinėje muzikoje jaučiasi šiokia tokia įtampa, monotonija. Tai man irgi patinka, bet aš labiau klausau 60-tųjų muzikos. Tų dainų nuotaika šiek tiek kitokia – sklinda paprastumas, nuoširdumas. Nesakau, kad kažkokia muzika yra „gera“ arba „bloga“. Tiesiog man labiau patinka viena, kitiems – kita.
Kartą sakėte, jog Jūs – „šviesa, suspindusi Lietuvos muzikos padangėje“. Pakomentuokit, kas ten pas Jus „nušvito“.
Mantas: Čia draugas taip parašė. Turbūt jam taip pasirodė.
Šarūnas: Pasakė, kad nieko nedarom su grupe, nesiskelbiam, tai net ‚,Facebook“ puslapį sukūrė.
Mantas: Be to, mes juk nesame vienintelė „šviesa“ muzikos padangėje. Tiesiog jei netikėtume, tuo ką darome – neliptume ant scenos.
O kaip nutiko, kad sukūrėte dainą vienaragiui Čarliui?
Mantas: Buvom „Bliuzo naktyse“ ir vienas draugas nuolat pasakodavo apie tą filmuką.
Šarūnas: Taip ir daina atsirado. Kurią skyrėm tam draugui. Jau buvom nusprendę nebedainuoti, bet... Tenka (juokiasi). Tai tapo kaip anekdotu, kurį pasakoji pasakoji, kol pabosta.
Esat nemažai kur groję („Negaliu negroti“, Rugsėjo 1-osios šventė, „Liverpool“ renginiai ir t.t.). Kuris renginys Jums labiausiai patiko savo atmosfera/publika?
Abu: „Liverpool“.
Mantas: Ten draugiški ir nuoširdūs žmonės, ypač – organizatoriai. Labai mumis rūpinasi. Niekada nebuvo problemų su garsu (kas koncertuojant yra labai svarbu), aparatūra – visada viskas sutvarkyta. Tiesiog ten smagu.
Šarūnas: Dar parašykit, kad spalio 2 d. grosim „Brodvėjuje“. Ateikit!
Ir paskutinis klausimas. Ar netrukdo muzika studijoms, arba studijos muzikai?
Mantas: Tikrai ne, laiko užtenka viskam, nebent pats prisigalvoji: „va, dabar nesimokysiu, nes noriu pagroti“. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.
Ačiū už pokalbį!
Dovilė Palavinskaitė ir Irma Petrašiūnaitė
