Lietuvos žvaigždžių pasirodymai užsienyje surenka pilnas sales svetur gyvenančių tautiečių. Tačiau ar tikrai visi jie verti tokio dėmesio? Ar nėra dauguma jų gan žemo lygio? Ir kodėl tada atvežamos būtent tokios „žvaigždės“ ir rodomi tokio lygio pasirodymai? Tokie klausimai kilo Londone gyvenančiai Birutei, savaitgalį apsilankiusiai lietuviškame renginyje. *Kalba netaisyta
Nebuvo taip blogai, kad reikėtų viešai varyti ant kažko, tačiau ne vienas žmogus pasakęs, jog jaučiasi panašiai, padrąsino mane papasakoti savuosius įspūdžius. Nusprendžiau vis tik pasidalinti apie „pasikultūrinimą“ drauge su keliais šimtais emigrantų Londone.
Pasigirsiu dar kartą, kad buvau laiminga tarsi aukso gabalą radus, kai Anglija.lt man parašė: „Jūsų blogo įrašas apie internetines pažintis tapo populiariausia pastaruoju metu Anglija.lt portale patalpinta skaitytojų medžiaga. Ta proga norėtumėm Jums padovanoti 2 pakvietimus į renginį – Lietuvos žvaigždžių humoristinį spektaklį „Vyrai meluoja geriau“, kuris vyks Londone gegužės 16 d.“ Tikrai labai apsidžiaugiau. Lietuvoje dažnai vaikščiojau į teatrą, čia ilgiuosi jo, bet dėl darbų, reikalų gausos teatrų lankymas likęs nežinia kelintam plane. Taigi, susiorganizuoju vaikų priežiūrą, imu savo sesę į parankę, ir abi išsipuošusios traukiam į spektaklį. Nors dabar galiu pasakyti, kad taip pavadinti jį yra gerokai per skambu ar net įžūlu.
Labai gerai nuteikė sutikinėjanti ir besirūpinanti bilietais moteris. Kalbino kiekvieną, aiškino kaip čia viskas bus, kur mes sėdėsim. Aš dar nusistebėjau mintyse: „Na, šita pavaro taip kaip aš – su džiaugsmu ir gera nuotaika. Kažin, su visais pakalbėti jai užteks energijos?“ Taigi, dovanoti bilietai, puikus sutikimas, rūpestis, kad visiems būtų patogu ir daugybė susirinkusių lietuvių tikrai kėlė nuotaiką. Smagu buvo. Salė ūžė ir replikavo nuo pat pirmos akimirkos. Mes dainavom visi drauge, plojom ir šėlom. Mes tikrai išsiilgę lietuviškų dainų ir anekdotų, pasiilgę aktorių iš Lietuvos.
Pirmos dalies pabaigoje supratau, kad čia jau ir viskas, giliausia mintis išguldyta, išsakyta ir suprasta. Trys Lietuvos scenos žvaigždės, vilkintys juodais kostiumais, net „pajuodę“ nuo prakaito šoka ir dainuoja populiarias R. Cicino, D. Butkutės dainas, pasakoja neįtikėtino lėkštumo anekdotus apie žvejybą, medžioklę ir alų. Vienas, ketvirtasis, visą laiką sėdi scenoje ir nieko nedaro. Aš nebeištveriu ir pradedu replikuoti: „O Zvonkui viskas gerai?“ Atsako, kad jam viskas gerai, čia jo toks vaidmuo – sėdėti ir nieko neveikti, kai kiti trys draskosi scenoje. Beje, apsiskelbia, kad jie yra tie, kurie niekada nedainuoja pagal fonogramą, bet čia pat sutraukia bendrą dainą su Zvonkumi pagal fonogramą. Tada, kai iš tikrųjų dainuoja gyvai, tai tikrai neprilygsta originaliems atlikėjams nei balsu, nei išpildymu. Dainuoja prastai, uždusę, įgarsinimas tokiam dainavimui netinkamas. Vienas iš aktorių ateina vaidindamas dabartinį Lietuvos premjerą, bet pats negali sulaikyti juoko ir savo vaidmenį atlieka taip blogai, kad net nejuokinga.
Oi, vyrai, vyrai, juodais kostiumais, tikrai mums primelavot! Gerai primelavot! Tokio lygio „chaltūras“ mes statydavome prieš beveik dvidešimt metų restorane „Ritos smuklė“ ir tai būdavo spektakliai vaikams. Nors, manau, kad ir jie turėjo kiek didesnį meninį lygį nei jūsiškis. Vienas iš jūsų, tada dar būdamas studentu, vaidinote tuose vaikų spektakliuose. Labai gerai prisimenu, kad tais laikais būdavo daug įtampos tarp restorano vadovų ir Akademijos dėstytojų – jie kategoriškai priešindavosi bet kokiai savo studentų „chaltūrai“, darbui ne teatro scenoje, net darbui televizijoje. Studentai slėpdavo, kad papildomai uždarbiauja pas mus.
O kaip dabar? Dabar „chaltūrą“ daryti teatro scenoje oficialiai galima? Gal aš atsilikau nuo šiuolaikinių madų ir kažko nesuprantu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas čia gerai. Profesionalūs, žinomi aktoriai ir muzikantai, teatro scena, gera nuotaika, drauge ošianti salė. Tai kas čia ne taip? Gal žmonėms to ir reikia? Jeigu paklausa yra, tai kodėl nepasivažinėjus po Angliją pas išsiilgusius tautiečius ir už pigius, lėkštus juokelius nepaėmus iš kiekvieno po 20–30 svarų? Sako, kad pritrūko bilietų. Bet kai pažvelgi giliau, kai analizuoji savo pjūčius ir įspūdį, kuris tau liko giliai širdyje, tai sulauki atsakymo: „Kažkaip liūdna, nyku ir tuščia dūšioj“.
Galvoju apie visus, susirinkusius šio „spektaklio“ žiūrėti. Ar tikrai mums to reikia? Ar tikrai mes gavome tai, ko atėjome į spektaklį? Nejaugi vien lietuviškumu papirkus, galima iškišti šūduką, suvyniotą į blizgantį saldainių popierėlį? Mes gyvename Londone, galime rinktis pasaulinio lygio žvaigždes, galime lankyti profesionalius muziklus, spektaklius. Ir tikrai galima gauti bilietų į juos už 30 svarų. Jie visai kitokio lygio. Visom prasmėm. Žiūrėjau į tuos keturis vyrus juodais kostiumais, su akiniais nuo saulės ir galvojau, kad čia jau ir yra tas lygis, aukščiausias lygis, kurį galima pasiekti Lietuvoje. Žinau, kad daug kas prieštaraus – yra aukštesnio meninio lygio atlikėjų, muzikantų, gilesnių ir prasmingesnių spektaklių. Tai kodėl neatvežate jų? Kodėl mus šeriate „šūdukais“ iš Lietuvos? Ar vien dėl to, kad mes lietuviai, gyvenantys svetur?
Birutė Jakučionytė,
