Demokratijos idealas yra tas, kad piliečiai, sąmoningai suvokdami, į valdžią išrenka kompetentingus ir sąžiningus atstovus, t.p. tuos, kurie galėtų geriausiai atstovauti jų sluoksnio, profesijos ir pan. interesams. Tai štai šitas idealas kaip tik ir neįgyvendinamas.
Galbūt senõsios, išsivysčiusios demokratijos šalyse (Vakaruose) jis iš dalies veikia, bet pas mus – ne. Ir anaiptol ne tik dėl to, kad politinis elitas papuvęs – elitas yra toks, kokiam jam leidžia būti visuomenė.
Elito papuvimas blogas ne tik pats savaime, bet ir tuo, kad šią aplinkybę savo demagogijoje gudriai panaudoja populistai, o tada ateina dar blogesnė valdžia. Visada reikia reikia turėti galvoje, kad gali būti dar blogiau.
Tad galima paklausti: jeigu demokratija neįgyvendina minėtojo idealo, tai kam ji reikalinga? Juk jeigu potencialus rinkėjas mano, kad Maironis parašė „Moną Lizą“, o Apolonas įkūrė Izraelį (pavyzdžiai iš LTV „Klausimėlio“), tai kodėl jis neturėtų manyti, kad Landsbergis yra žydas, nusipirkęs vilą Šveicarijoje ir trokštantis parduoti Lietuvą Amerikai (nors ir nežinia, ką čia reiškia „parduoti“)? Ką jau ten kalbėti apie kokį nors gilinimąsi ne tai kad į partijų programas, bet tiesiog į kokias nors pagrindines nuostatas ir ligšiolinį elgesį. Ko vertas tokio rinkėjo (o jų masė) pasirinkimas net ir jam pačiam?
Maža to, nemažos dalies rinkėjų pasirinkimas ydingas ne tik dėl kvailumo, bet ir dėl amoralumo. Žiniasklaidoje neseniai buvo aiškinama, kad „paprastas žmogus“ svarsto taip: nesvarbu, kokia partijai priklausys Seimo narys, svarbiausia, kad jis „nevogtų“, t.y. nebūtų korumpuotas. Deja, labai dažnas „paprastas žmogus“ balsuos priešingai – už teistus arba teisiamus, akivaizdžiai korumpuotus politikus. Tokie rinkėjai skyla daugmaž į dvi kategorijas. Vieni, balsuojantys už Zuoką ir jo partiją, svarsto taip: nors jis ir korumpuotas, bet geras vadovas, kuris daug nuveikia, o kiti irgi korumpuoti, bet, be to, dar ir negabūs. Antri, balsuojantys už populistus, mano, kad jų renkami politikai nėra korumpuoti, yra dori, bet su jais siekia susidoroti valdantysis elitas. Čia logika tokia: kalti visi kiti, tik ne tie, kurie įkliuvo. Abu šie požiūriai yra amoralūs, anaiptol neskatinantys politikus vengti korupcijos. Šitaip rinkėjai demokratiniame procese teikia pasitikėjimo mandatą korumpuotiems politikams, o paskui tie patys rinkėjai skundžiasi, kad „visi jie vagys“.
Ir vis dėlto kovoti prieš demokratiją, nors ir tokią negerą, būtų dar blogesnis pasirinkimas. Garsusis Churchillio pasakymas apie demokratiją, dažnai minimas ir įvairiai perfrazuojamas, iš tikrųjų skamba taip: „Demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas, kurios kartkarčiais buvo išbandomos.“ Esmė ne ta, kad demokratija, nors ir negera, bet šiek tiek geresnė už kitas alternatyvas. Esmė ta, kad kitos alternatyvos absoliučiai nepriimtinos. Mat demokratija – tai ne tik valdymo forma, tai yra vienintelė santvarka, užtikrinanti laisvę ir asmens teises. Be daug ko kitko, ir laisvę kalbėti apie pačios demokratijos netobumumą bei galimybę ją tobulinti. Demokratija užtikrina tai, kad valdžiai neįtikę žmonės nėra sistemingai persekiojami, represuojami ir žudomi.
Raginimas nedalyvauti rinkimuose arba išbraukti biuletenyje visus, yra ydingas keliais atžvilgiais. Visų pirma, jis pagrįstas tokiomis klaidingomis prielaidomis: kad blogiau, kaip yra, negali būti, kad pati demokratija yra toks negerumas, kurio reikia atsisakyti, ir kad tokie veiksmai, kaip rinkimų sistemos boikotavimas, gali būti bent kiek sėkmingi ir veiksmingi. Toks sumanymas dar niekur pasaulyje nėra pavykęs, nors už tai agituojančių buvo visada.
