Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena.
Psalmių knyga 90:4
Švenčiant Lietuvos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetį (ne Lietuvos tūkstantmetį, kaip dažnai teigiama, o jos PAMINĖJIMO rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetį), vis dažniau prisimenamos prie šios istorijos kūrimo prisidėjusios istorinės asmenybės.
Pažaislio vienuolyne įvyko mokslinė konferencija „Šv. Brunono Kverfurtiečio istorija ir atmintis lietuvių sąmonėje“. Konferencija kaip konferencija, jei ne naujosios mūsų šalies istorikų kartos atstovas Darius Baronas, jau anksčiau naujai interpretavęs kunigaikščio Margirio ir Pilėnų gynimo istoriją. Atseit Margiris buvęs bailus fanatikas ir „išskydęs pralaimėtojas“. O Brunonas nužudytas dėl brangių vyskupo aprėdų.
Tokie pasisakymai šiek tiek primena rusų taip vadinamų istorikų Fomenko ir Nosovskio bandymus naujai interpretuoti pasaulio istoriją. D.Baronas pasaulio istorijos perrašymo kol kas nesiėmė, tačiau atskirus mūsų šalies istorijos fragmentus noriai komentuoja. Ir gerai kad komentuoja. Gali būti įvairių nuomonių. Tačiau profesionalus istorikas, mokslų daktaras galėtų būti ir apdairesnis. Ir daugiau paisyti savo, kaip mokslo žmogaus, reputacijos.
D.Barono krikščioniškosios nuostatos, žinoma, yra pagirtinos. Tačiau skaitant jo tekstus susidaro įspūdis, kad autorius užsiima ne tiek mokslu, kiek yra misionierius, Šv.Brunono misijos tęsėjas. Su jaunatvišku įkarščiu jis demaskuoja neopagonių pasaulėžiūros iliuzijas, vadindamas juos nevykėliais ir „Bažnyčios dezertyrais“.
Štai čia šuo ir pakastas. Nes D.Baronas inicijuoja ne mokslinę, o pasaulėžiūrinę diskusiją. Apie senuosius lietuvių tikėjimus, dabar vadinamus pagoniškais ir krikščionybę. Apie jų santykį šiandienos pasaulyje. Deja, veikiama ne pagal sąžiningos diskusijos taisykles. Pasinaudodamas savo, kaip istoriko statusu ir tribūna, jis bando sumenkinti mūsų tautos praeities didvyrius, demaskuoti „nepasižyminčius ilga istorine atmintimi“ lietuvius. Šių „subarbarėjusių lietuvių“ pasaulėžiūrai jis priešpastato krikščioniškąją.
Tegu istorikas ir teisingai vertina tuos, kurie kategoriškai priešpastato naujuosius neopagoniškus tikėjimus krikščionybei. Tačiau pats veikia tokiais pačiais kategoriškais metodais. Medodais, kurie dvelkia fanatizmu. Esant palankioms istorinėms aplinkybėms, iš tokių žmonių išeidavo puikūs Didieji Inkvizitoriai. Ir dabartinei Bažnyčiai tokių gynėjų kažin ar reikia.
Šiandienos pasaulis yra pasikeitęs ir popierius viską iškenčia. Vietos užtenka visiems: pasaulyje yra daugybė krikščionybės šakų, daug kitų tradicinių ir mažiau tradicinių tikėjimų. Demokratinėje visuomenėje minties ir pasaulėžiūros laisvė yra vienas iš kertinių jos pamatų. Papildomų sąlygų čia nedaug: nekurstyti, nepriešinti, neneigti pamatinių žmonių bendruomenės vertybių, etikos ir moralės. Ir kitaminčių kūnai laužuose jau seniai nebedega.
Kiekvienas žmogus istoriją suvokia per savo individualų supratimą. Visą, ką neigi vidumi, pats turi savyje. Sunku paneigti save patį, savo tautos atmintį ir amžiais trunkančias vertybes. Tai daro maištaujantis protas.
Man ir daugeliui Lietuvos žmonių kunigaikštis Margiris ir jo žmonės buvo ir išliks didvyriais. Paaukojusiais dievams brangiausia, ką jie turėjo – savo fizinius kūnus. Jų pasaulėžiūra buvo gal ir sunkiai suvokiama šiandienos žmogui. Tačiau teisti juos, remiantis dabarties suvokimais yra nedėkingas darbas. Beje, to mūsų nemokė ir Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete. Atvirkščiai, mokė to nedaryti.
Prancūzų geografas E.Reclus yra pastebėjęs: „Nors lietuviai buvo priversti dažnai kariauti, tačiau jie neapdainuoja savo žygių, neprisimena karžygių, nešlovina iškovotų pergalių; ši tauta pasitenkina apverkdama savo žuvusiuosius“. Tai yra vienas iš raktų į lietuvių tautos sielą ir pasaulėjautą. Šią sielą lyg veidrodis atspindi jos dainos, folkloras, tautos kolektyvinė atmintis. Reikia tik išmokti skaityti ne vien protu, tačiau ir širdimi. Tada vartai atsiveria. Į šiek tiek platesnį suvokimą.
Mūsų protėvių pasaulėžiūrą geriausiai atskleidžia ne jų tuometinių nedraugų, kuriuos taip mėgsta cituoti istorikas D.Baronas (juk nesiimtume vertinti II Pasaulinio karo, remiantis vien Gebelso propaganda), šaltiniai, o jų pačių žodžiai. Jų nėra daug išlikę. Tačiau atvėrus Vatikano archyvus, galbūt ateityje galėtume atrasti daugiau informacijos ir apie Lietuvos praeitį. Galbūt tam kažkada taip pat ateis laikas. Kai Bažnyčia bus tam pasiruošusi.
Vienas iš žinomų šaltinių yra Lietuvos valdovo Gedimino laiškai. Štai ištraukos iš jų vietoje pabaigos. Tegul savo valstybę ir valdinius apgina pats Lietuvos karalius Gediminas.
„Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir iš dominikonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.“ (1322 M. GEDIMINO LAIŠKAS POPIEŽIUI JONUI XXII).
“Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vienuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras, [tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno padaro plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo] sielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir [žmonės], kurie žudo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti tokių vienuolių.” (1323 M. GEGUŽĖS 26 D. GEDIMINO LAIŠKAS LIUBEKO, ROSTOKO, ZUNDO, GREIFSVALDO, ŠTETINO IR GOTLANDO PILIEČIAMS)
“Paskui jis tvirtino, jog apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti savo tėvu, kaip rašė, nes “jis yra vyresnis už mane; ir kitus tokius [asmenis] laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiu būdu laikysiu tėvu, nes jis yra vyresnis už mane; o tuos, kurie yra vienmečiai su manimi laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis”; krikščionims jis leidžiąs savo dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, „o mes garbiname dievą pagal savo apeigas ir visi turime vieną dievą”. (1324 M. POPIEŽIAUS LEGATŲ PASIUNTINIŲ PRANEŠIMAS. Laiškų tekstų vertimai pateikti pagal anthology.lms.lt)
Šiandien žmonės jau lengviau suvokia tai, apie ką kalbėjo karalius Gediminas XIV amžiuje. Už religijų ir tikėjimų įvairovės slypi vienas dievas. Kiekvienas gali laisvai pasirinkti, kaip, kokia forma Jį pagarbinti. Nėra dėl ko pyktis, ypač šiais, religijos ir tikėjimo neigimo laikais. Vargas dėl proto, ne dėl tikėjimo.
