Tie, kas mane pažįsta, žino, jog esu ramus, santūrus, tolerantiškas žmogus. Kai kas kartais sako – net per daug. Tačiau aš nelaikau šių savybių yda.
Be viso kito, gyvenime naudojuosi „Facebook“. Nieko nenustebinsiu, žinau, tačiau ir neketinu stebinti. Tiesiog sakau, kad naudojuosi – ir man tai patinka. Ypač dėl to, jog galiu daugiau ar mažiau tiesiogiai bendrauti su žmonėmis.
Atsakau visiems. Net ir labai piktiems. Mane patį sunku supykdyti. Nesupykdė ir žmogus, kuris neseniai „Facebook“ mane užsipuolė, daug kuo apkaltino ir išvadino „biurokratu“. Be to, retoriškai teiravosi, kur mano sąžinė.
Apie tai gal kitą kartą. Dabar – apie pyktį. Ne mano, o žmonių. Tokių, kaip minėtasis ponas. Pavadinkime jį Zigmu. Apie pyktį, kurį sukelia nežinojimas. Arba nenoras domėtis tuo, kas vyksta valstybėje.
Viskas prasidėjo nuo įrašo (modernesni taisytų – nuo „posto“) apie tai, kad dalyvavau susitikime su Kazachstano užsienio reikalų ministru Erlan Idrisov. Būna tokių vizitų, gana nemažai. Paprastai jie vadinami mandagumo vizitais.
Rašiau: pasidžiaugėme, jog Kazachstane darbuojasi vis daugiau Lietuvos medikų, užsitarnavusių gerų specialistų vardą. O patys Kazachstano gyventojai vis dažniau atvyksta pas mus į Druskininkus ir Birštoną. Sako, labai vertina šiuos kurortus.
Tada parašė Zigmas. O kodėl, sako, svečiams neparodote „provincijos skurdo ir žmonių vargo, elgetiško paprastų žmonių gyvenimo? Ar jums rūpi tik gerai pasirodyti, nuslepiant realią padėtį ir skurdą?“.
Kaip jau sakiau – atsakau visiems. Atsakiau ir Zigmui. Mandagiai. Sakau, juk užsienio politika ir šalies vidaus reikalai – kiek skirtingi dalykai. „Nesakau, kad Lietuvoje visiems gyventi labai gera, tačiau tokiuose susitikimuose paprastai kalbama apie abiejų šalių tarpusavio santykius, jų plėtrą ir pan., o ne apie vidines valstybių problemas“. Galiausiai užklausiau: tarkim, būčiau papasakojęs apie tai, ką rašote. Ir ką – jums nuo to būtų geriau? Lengviau?
Atsakymas buvo toks popiktis. Apie tai, kad Zigmo mama laukė, tačiau taip ir nesulaukė pensijų grąžinimo. Apie tai, kad „klerkai sau padidinti ir taip kosmines algas lėšų rado – o pavogtas pensijas ir invalidumo išmokas atstatyti, kompensuoti, neranda pinigų“. Pabaigai tėškė klausimą apie sąžinę bei pridėjo „biurokrato“ epitetą.
Tebūnie. Neįsižeidžiau. Bet dėl viso kito kilo noras atsakyti ir paaiškinti. Ir „Facebook“, ir šiame komentare.
Dėl pensijų: kas, jei ne Darbo partijos frakcija (atsiprašau tų, kurie alergiški partijos vardui, šiame kontekste jį miniu tik tikslumo vardan, jokios reklamos) dėjo didžiausias pastangas tam, kad valdančioji koalicija priimtų sprendimą grąžinti praėjusios valdžios sumažintas pensijas? Sprendimas priimtas, jos bus grąžintos. Ne iškart, palaipsniui – bet vis tiek.
Regis, apie tas pensijas rašė / kalbėjo / rodė visi, kas netingi. Ir vis tiek ne visus ta žinia pasiekė.
Dėl „klerkų“ algų: na, čia jau strėlės turėtų lėkti į Konstitucinį Teismą. Jo sprendimu valstybės tarnautojams – ir teisėjams – teko atstatyti anksčiau apkarpytus atlyginimus. Ne „biurokratų“ čia prasimanymas.
Vėl: informacijos apie tai tikrai nestigo. Ilgą laiką. Ir ši žinia, deja, taip pat pasiekė ne visus.
Dėl išmokų: būkime „biedni“, bet teisingi, jas kartu su pensijomis apkarpė praėjusios kadencijos valdžia. Kaip pasakytų liaudis – „Kubiliaus Vyriausybė“. Ne dabartinė valdančioji dauguma. Ir apie tai, regis, turėtų žinoti kone kiekvienas lietuvis. Bet žino, pasirodo, ne visi.
Panašiai ir atsakiau Zigmui. Plius palinkėjau (aišku, tikriausiai rizikuodamas sulaukti jau ir keiksmų) dažniau vadovautis ne emocijomis, o faktais. Sakau, pykčio gal tada būtų mažiau. Gal visai nebebūtų.
O, bet, tačiau, kadangi – visgi apie ką aš čia?
Šiuo komentaru nesiekiau nieko sumenkinti, kritikuoti ar pašiepti. Nei Zigmo, nei kitų, nei dabartinės valdančiosios daugumos, nei buvusios, nei Konstitucinio Teismo. Nei „Facebook“.
Šiuo komentaru noriu pasakyti, kad mes – politikai, žiniasklaida, įvairūs ekspertai, valstybės tarnautojai, savivaldybių darbuotojai, socialinės apsaugos žmonės ir kiti – matyt, per mažai dėmesio ir pastangų skiriame tam, kad tam tikra visuomenės dalis žinotų apie tai, kas, kada ir kodėl priėmė vienokius ar kitokius sprendimus. Kokios jų pasekmės, lūkesčiai ir rezultatai.
Dalis žmonių nežino. Žino tik dalį. Arba iškreiptą dalį. Ir todėl jie pikti. Ant visų. O man, kaip santūriam ir ramiam žmogui, dėl to tikrai nesmagu. Nes noriu, kad pykčio būtų kuo mažiau. Visur kur.
Juk anaiptol ne visi turi ar skaito „Facebook“. Kitas gal ir paskaitytų, bet, grįžus po varginančios darbo dienos, jam tikrai ne tas galvoj. O įsijungęs televizorių, irgi ne visada pamatysi ar išgirsi tai, kas tikra. Atsivertęs laikraštį, irgi ne visuomet gali iki galo suprasti, kas bei kaip. Juolab, kad kitame laikraštyje viskas pateikiama priešingai.
Nėra čia kuo didžiuotis. Tai ne Zigmo ar zigmų – tai mūsų problema. Dėl mūsų kaltės kai kurie žmonės tampa pikti. Ant mūsų visų.
Vydas Gedvilas, Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
