Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje netrūksta pranašysčių apie kenksmingus biudžeto deficito padarinius. Tačiau beveik viskas, ką politikai sako apie deficitą, yra netiesa arba netikslu, teigia dienraščio “Washington Post” ekonomikos apžvalgininkas Robertas Samuelsonas.
Politikai mėgsta nuogąstauti dėl didelio deficito, esą jis automatiškai suluošina šalies ūkį. Bet ekonomikos rodikliai to nepatvirtina. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos nuo 1961 metų beveik kasmet turėjo biudžeto deficitą - išskyrus penkerius metus. Per tą laiką ūkis išaugo beveik keturiopai, atsirado per 70 milijonų naujų darbo vietų ir pajamos vienam žmogui išaugo apie 150 procentų.
Didėjantis deficitas kartais netgi naudingas. Pavyzdžiui, jis naudingi dabar, teigia R. Samuelsonas. Dėl prezidento George’o W. Busho mokesčių mažinimo plano smulkmenų galima ginčytis, tačiau neįmanoma paneigti, kad mokesčių mažinimas išjudino ūkį. Nuo 2000-ųjų iki 2003 metų 2,5 proc. BVP biudžeto perteklius tapo apie 3,5 proc. BVP biudžeto deficitu, siekiančiu apie 650 milijardų dolerių. Dėl to negali būti kaltas vien mokesčių sumažinimas, o mokesčių sumažinimas savo ruožtu padėjo atsverti smukusios akcijų rinkos, interneto ir telekomo bendrovių burbulų sprogimo poveikį.
Pasak R. Samuelsono, didžiausia klaida - tai manyti, kad biudžeto deficitas savaime kelia grėsmę ilgalaikėms šalies ūkio perspektyvoms. Ūkiui kelia grėsmę ne biudžeto deficitas savaime, o didėjantis vyriausybės išlaidavimas. Priežastis paprasta: vyriausybė savo išlaidas gali padengti tik skolindamasi arba didindama mokesčius. Jeigu vyriausybės išlaidos per daug padidėja, tada didinami mokesčiai arba didėja deficitas, o tai kenkia šalies ūkiui. Vyriausybės išlaidavimas kelia užburto rato grėsmę: kai ūkis klesti, vyriausybė žada piliečiams visokias išmokas, dotacijas ir programas, ūkiui sušlubavus pasidaro sunku pažadus ištesėti, didėja spaudimas didinti mokesčius ir skolinimąsi arba mažinti dotacijas. Mokesčiai ir skolos kenkia ūkiui, o dotacijų mažinimas kenkia nuo jų priklausantiems piliečiams. Tokie yra gerovės valstybės spąstai.
Gerovės valstybės spąstų galima išvengti ribojant vyriausybės išlaidas. R. Samuelsonas siūlo kelias priemones: didinti pensijų amžių, mažinti valstybines pensijas pasiturintiems pensininkams, panaikinti visas nereikalingas arba pragaištingas dotacijas, pradedant keleiviniais traukiniais, baigiant žemės ūkiu.
Deficitas gali pakenkti ūkiui, jeigu jis padidėja tiek, kad investuotojai liaujasi pirkę valstybės obligacijas, t.y. liaujasi skolinę vyriausybei pinigus. Bet mokesčių didinimas ūkį gali sužlugdyti. Deficitas gali būti naudingas esant ūkio nuosmukiui, kai būtina palengvinti verslo sąlygas. Bet politikai turi liautis orientavęsi vien į deficitą. Dešinieji turi pripažinti, kad deficitą gali tekti mažinti didinant mokesčius, o kairieji turi liautis žadėję vis daugiau paramos ir dotacijų, įsivaizduodami, kad jas ir deficitą galima bus padengti didinant mokesčius “turtuoliams”, baigia savo pastabas R. Samuelsonas.
Parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Darius Udrys
