Laisvės gynėjų dienos išvakarėse visuomenę sujudino informacija apie lietuvių požiūrį į savo valstybę. Paklausti, kas jiems svarbiau – šalies nepriklausomybė ar ekonominė gerovė, per 70 proc. atsakiusiųjų pasirinko ekonominę gerovę. (Apklausą, delfi.lt užsakymu, vykdė „Spinter tyrimai“.)
Duomenys buvo įvertinti kaip šokiruojantys.
Kalta liaudis
Kaip ir reikėjo tikėtis, liaudies nuotaikas pakomentavo politikai. Iš aukščiausiosios valdžios kabinetų pasigirdo vertinimų, esą nepatriotiškas piliečių nuostatas nulėmė plačiai šalyje įsišaknijęs vartotojų gyvenimo būdas ir istorinė okupacijų patirtis, privertusi žmones nepasitikėti valstybe. Dar pasakyta, kad tokie atsakymai rodo piliečių politinį nebrandumą ir primityvų materializmą.
Tokie politikų pasisakymai tėra kitaip išsakyta mintis, kad valdžia nekalta, o kalta aplinka. Suprask taip – kalbėjusieji veikėjai yra nesumaterialėję ir politiškai brandūs, o štai liaudis dėl gardaus valgio šaukšto gali ir laisvę pamiršti.
Gal vaizdas bus malonesnis, jei tuos pačius dalykus pavadinsime kitais vardais? Pavyzdžiui, sakysime, kad ne vartotojų gyvenimo būdas įsišaknijo, o nemenka Lietuvos žmonių dalis kenčia skurdą.
Emigrantai – šalies gelbėtojai
Kai kas iš esančių valdžios aukštybėse masinę evakuaciją iš Lietuvos neseniai įvertino kaip bėgimą nuo laikinų sunkumų ir dar pasūdė žaizdą – emigrantai neva pamiršta protėvių kalbą. Bet į emigraciją galima pažvelgti ir kitaip, pavyzdžiui, kas neleidžia sakyti, kad tai patriotinis nuskurdusių lietuvių sąjūdis, kuriuo siekiama palengvinti mylimos valstybės naštą?
Iškalbingi skaičiai – 2010 metais emigrantai pervedė Lietuvą per 4 mlrd. litų. Tai prilygo ketvirtadaliui šalyje išmokėto darbo užmokesčio. Tais pačiais metais iš valstybės biudžeto švietimo sričiai buvo skirta irgi beveik 4 mlrd. litų.
Ir kas galėtų paneigti, kad emigrantai – savanoriai darbo fronto kovotojai, dėl tėvynės išvykę į priverstinius darbus lyg per okupaciją? Užsienyje jie dabar uždirba tiek, kad galėtų išlaikyti Lietuvos švietimą. Kadangi pinigais emigrantai remia Lietuvoje pasilikusius artimuosius, gal valdžia galėtų pasistengti ir daugiau lėšų skirti, pavyzdžiui, krašto gynybai? Klausimas gal ir netikėtas, bet gramatiškai tinkamas.
Valdžia taupo šovinius
Į priekaištus dėl visuomenės sumaterialėjimo ir menko patriotizmo būtų galima atsakyti gerai žinomu priminimu, nuo kurios kūno dalies ima gesti žuvis. Jokia paslaptis, kad Lietuvos išlaidos gynybai yra santykinai vienos mažiausių tarp visų NATO narių. Šautuvai nėra valstybės prioritetas, ir tai matyti iš biudžeto. Valstybė veržia diržus, dauguma Lietuvos piliečių kovoja už duoną kasdienę, o ginklai tegul palaukia.
Pasvarstymai, kad Lietuva netempia iki bendrojo vidaus produkto 2 proc., kuriuos pageidautina skirti krašto apsaugai, irgi buvo nukirsti aukščiausiuoju lygiu – „...niekur, jokiose sutartyse 2 proc. nėra“.
Nėra tai nėra. O kas yra?
Yra ginkluotosios pajėgos, kurios neapgins šalies, jeigu neparems sąjungininkai. Yra ir vieno aukšto JAV pareigūno neseniai išsakyta nuomonė apie NATO šalių gynybos išlaidas. Jis priminė, kad niekas, ar tai būtų amerikiečiai, ar europiečiai, nemėgsta mėgėjų važinėti nemokamai.
Išmanioji gynyba kaip nusiginklavimas
Tas pats pareigūnas – Alexanderis Vershbow, JAV gynybos sekretoriaus Leono Panettos pavaduotojas, neseniai galbūt nuvylė kai kuriuos „sparnuotus“ lietuvius (iš tų, kuriems reikia „padangių žydrų“). Jis pasakė, kad Baltijos šalims neapsimoka investuoti į pajėgumus, kurie leistų joms pačioms vykdyti oro patruliavimo misiją.
Tą misiją atseit gali atlikti kitos NATO šalys. Gera žinia Lietuvai, ką tik praradusiai mažne pusę karo aviacijos – naikintuvų pirkti niekas neverčia.
A.Vershbow patarimai atitinka išmaniosios gynybos (smart defence) iniciatyvą, kurią pasiūlė NATO vadovybė. Idėja paprasta – gynybai negalima išleisti daugiau, tačiau negalima išleisti ir mažiau. Vadinasi, reikia daugiau kooperuotis ir specializuotis.
Nuosekliai einant išmaniosios gynybos keliu Lietuvai šviečiasi ateityje turėti vien garbės kuopą ir kokias nors itin gerai parengtas, bet mažas ir labai specializuotas pajėgas, kurios pačios nesugebės apginti krašto, tačiau galės būti naudingos NATO jungtinėms pajėgoms.
Ateityje tautai ir jos valdžiai gali iškilti klausimas: kadangi Lietuvos teritorijai apginti reikia kelių divizijų, o jų išlaikyti pati Lietuva niekada nesugebės, tai koks skirtumas, kokio dydžio pėstininkų pajėgas turime – brigadą ar batalioną? Gal pakaktų pėstininkų bataliono, užtat daugiau išteklių ir išmonės reikėtų skirti specialiųjų operacijų žaliūkams – jėgeriams?
Išmaniosios gynybos iniciatyva Lietuvai reiškia savotišką nusiginklavimą. Kovinių lėktuvų ateityje veikiausiai nepirksime, nes atskris iš kitur, tankų irgi – nes tankų turi lenkai, vokiečiai ir kiti geri draugai. Ir dabartiniai didesni Lietuvos karo laivai bus paskutiniai – kai surūdys, juos nurašys į laužą.
Mažiau ginklų – mažesnė didelių mūšių tikimybė netikėtos agresijos atveju. Tačiau nekinta visiška priklausomybė nuo sąjungininkų veiksmų laisvinant Lietuvą, jei šalis būtų okupuota.
Kas gina – diktuoja sąlygas
Būta kalbų dėl Baltijos šalių gynyvos planų – iš NATO reikalauta jų parengimo. Jie neva parengti. Tačiau kokių turime garantijų, kad, Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes užpuolus ar net okupavus kokiai nors priešiškai valstybei, NATO tuos planus ims strimagalviais įgyvendinti?
Kaip galėtų atrodyti NATO veiksmai, siekiant, kad, pavyzdžiui, Rusija, stipriausia iš galimų agresorių, pasitrauktų iš vėl okupuotų Baltijos šalių.
Spėju, kad NATO pradžioje pasirinktų skaudžių ekonominių sankcijų taktiką, nevengiant jūrų blokados. Kartu būtų vykdomos specialiosios operacijos kaip dabar Irane. Žinant, kokia korumpuota Rusijos valdžia ir kaip rubliais sau kelią pasidaro islamistai teroristai, galima tikėtis Rusijoje sabotažo ir teroro bangos. Užblokavus Rusijos uostus, sunaikinus svarbiausius geležinkelio tiltus per didžiąsias upes, galima siekti Rusijoje sukelti sumaištį ir badą. Ir tik paskui imtis Baltijos šalių vadavimo. (Kažin ar emigracinei Lietuvos vyriausybei, jeigu tokia atsirastų, užtektų proto pareikalauti, kad NATO pirmiausiai išvaduotų Kaliningrado sritį nušluojant ją nuo žemės paviršiaus ir palauktų, kol Rusija pati pasitrauks ir okupuotų teritorijų?)
Gynyba išmaniaisiais telefonais
Jeigu mūsų valdžia rimtai žiūri į krašto apsaugą, jai turi rūpėti valstybės tęstinumo užtikrinimas – t. y. vyriausybės emigracijoje sukūrimo galimybe, taip pat okupuotos šalies piliečių ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo organizavimas.
Žvelgiant į ateitį 1991 metų sausio patirtis tampa labai reikšminga. Pagal tuo metu vykusį pasipriešnimo modelį galima planuoti pasipriešinimą naujomis sąlygomis. Visi tie sabotažo, nepaklusimo, nebendradarbiavimo su neteisėta valdžia veiksmai ir metodai yra politinio spaudimo priemonės, nesmurtinė karyba. Yra ir tokio veikimo pavadinimas – pilietinė gynyba (civilian based defence). Matėme tų dalykų pasireiškimą per vadinamąjį Arabų pavasarį.
Socialinių tinklų ir išmaniųjų telefonų laikais pilietinė gynyba įgauna naują kokybę. Piliečius galima mokyti pilietinės gynybos būdų, kaip kad jie mokomi naudoti šaunamąjį ginklą.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos – puikus dalykas. Tačiau kalbama ne apie kelis tūkstančius savanorių, o apie tai, kad keli šimtai tūkstančių žmonių žinotų, ką jiems veikti agresijos prieš Lietuvą ir šalies okupacijos sąlygomis.
Ar jūs, gerbiamasis skaitytojau, ką nors girdėjote apie panašius dalykus? Ar jūs galite nusakyti savo veiksmus karo atveju? O, pavyzdžiui, Izraelio pilietis gali.
Kažin kas pigiau kainuotų – naujas naikintuvas, ar elementari pilietinės gynybos programa, apimanti kaip galima daugiau šalies piliečių? Ir kurios išlaidos būtų naudingesnės krašto apsaugos požiūriu?
Manau, kad mėgėjų važinėti nemokamai nemėgsta ne tik Lietuvos sąjungininkai, bet ir pati laisvė.
