Praeitoje dalyje išsamiai aptarėme tris pagrindines baimes: nerimą, specifinę baimę (fobiją), realios kritinės situacijos sukeltą baimę. Kiekviena iš šių baimių yra kiek panašios, bet tuo pačiu kiek skirtingos - juos ir aptarėme.
Praėjusiąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Šioje dalyje aptarsime mūsų baimių kilmę, t.y. iš kur jie kyla. Pagrindiniai baimių šaltiniai yra mūsų pirmykščiai genai, šeimos genai, išmokimas iš kitų arba traumuojanti patirtis. Trumpai aptarsime gynybinius mechanizmus.
Mūsų pirmykščiai genai
Mumyse visuose yra nerimo ir specifinių baimių, paveldėtų iš mūsų tolimųjų, prieš milijonus metų gyvenusių protėvių. Tai tamsos baimė, svetimųjų (potencialių užpuolikų) baimė, baimė būti vieniems (t.y. kitų neapsaugotiems) ir mirties baimė.
Šios instinktyvios reakcijos į grėsmes padeda išsaugoti mūsų rūšį. Jos verčia mus būti atsargius atsidūrus nežinomose aplinkybėse. Jei jų nejaustume, nesisaugotume gatvės automobilių, kištume rankas į ugnį, vaikštinėtume tamsiuose parkuose, užmegztume įtartinus ryšius.
Būtent šios kilmės yra gyvačių ir kitų gyvūnų, kadaise kėlusių grėsmę žmogaus išlikimui, baimės. Tai, kad mes bijome šių padarų, gali mumyse būti nepastebėta tol, kol vieną kartą išryškės įvykus netikėtam susidūrimui. Kai tokia baimė išryškėja, ją įveikti yra sunku, nors tai nėra neįmanoma.
Šeimos genai
Daugelis specifinių baimių, kaip antai kraujo baimė, stomatologo baimė, aukščio baimė, yra paveldimumo keliu perduodamos iš kartos į kartą. Tai nereiškia, kad jas vienodai paveldės visi palikuonys.
Vienas iš brolių gali paniškai bijoti aukščio, o kitas gali be jokios baimės šokinėti su parašiutu. Kartais specifinė baimė persiduoda praleidžiant vieną kartą, pavyzdžiui, iš senelės anūkei.
Išmokimas iš kitų
Gali būti, kad bijoti kokio nors dalyko ar situacijos jūs išmokote iš kitų, nes matėte (paprastai tai įvyksta vaikystėje), kaip jie į tai reagavo. Kitaip sakant, baimės priežastis gali būti bloga įtaka. Neretai tėvai, norėdami vaikus apsaugoti, jiems sako, kad reikia vieno ar kito dalyko bijoti, nors jų nerimas gali būti klaidinantis.
Tokiu būdu dažnai suformuojamos rasistinės nuostatos. Žmonės, parodydami, kad bijo ar nekenčia kitos rasės žmonių, šiuos jausmus perduoda vaikams ir anūkams. Be abejo, mokymas gali duoti ir gerų vaisių, pavyzdžiui, kai esame mokomi vengti tikrų pavojų.
Traumuojanti patirtis
Žmonės gali pradėti bijoti tų dalykų, kurie praeityje jiems suteikė skausmo arba labai sukrėtė. Geriausias pavyzdys - potrauminis streso sutrikimas, kai kareiviai arba katastrofą išgyvenę žmonės vėliau bijo kai kurių praeities traumas primenančių situacijų.
Pavyzdžiui, moteris, patyrus sunkią eismo nelaimę, gali po daugelio metų su didžiausiu siaubu reaguoti į visai menką nelaimingą atsitikimą kelyje arba iš viso bijoti vairuoti automobilį. Tenisininkės Monika Seles žaidimas tapo mažiau agresyvus ir rezultatyvus po to, kai ji buvo savo sirgaliaus sužalota peiliu.
Traumuojantys įvykiai gali palikti gilesnius negu psichologinės žaizdos pėdsakus: jie gali turėti įtakos net smegenų chemijai. Mes dažnai matome traumų poveikį gyvūnams: naminis gyvūnas, kuriam buvo atlikta sunki operacija, po to neretai bijo būti gabenamas pas veterinarą.
Tačiau trauma gali turėti ir teigiamų pasekmių, pavyzdžiui, žmogus gali mesti pavojingą užsiėmimą, supratęs, kad nesugeba to daryti saugiai.
Apie gynybinius mechanizmus
Mumyse egzistuoja tam tikri psichologiniai ir/arba emociniai instrumentai, kuriuos naudodami stengiamės apsaugoti išdidumą ir savąjį Aš. Šie gynybiniai mechanizmai ir elgesio modeliai paprastai susiformuoja nesąmoningai dar vaikystėje, ir mes dažnai net nežinome, kad juos naudojame.
Pavyzdžiui, maža mergaitė, kurią tėvas nuolatos vadina netikusia, gali jausti grėsmę ir nerimą. Kad apsaugotų savo psichiką, ji susikuria stiprų gynybinį mechanizmą visada neigdama tai, kad yra netikusi.
Susiformavęs šis mechanizmas neretai virsta automatine reakcija, kuri gali reikštis visą gyvenimą įvairiausiuose situacijose, ne tik tose, kur dalyvauja tėvas. Užaugusi ir ištekėjusi tokia mergina į konstruktyvią sutuoktinio kritiką gali reaguoti kaip į grėsmę ir visaip ją neigti.
Antra vertus, gynybiniai mechanizmai gali būti produktyvūs. Perspektyvūs verslininkai ir sportininkai paprastai kaip jaunuoliai linkę priimti iššūkius ir grėsmes. Dauguma profesinių aukštumų pasiekusių žmonių vaikystėje yra patyrę didelių sunkumų. Juose nuo mažens susiformavusi nuostata "aš jums parodysiu", kurią produktyviai panaudoja gyvenime.
Kiekvienas reaguoja kitaip
Į slegiančias ir bauginančias situacijas kiekvienas reaguojame kitaip - tai priklauso nuo mūsų genų, išauklėjimo, amžiaus, patirties ir net einamojo momento nuotaikos ar situacijos. Vieniems žmonėms sakyti viešą kalbą yra kančia, kitiems malonumas.
Pitsburgo universiteto psichologijos profesorė Karen Mateus yra pasakiusi: "Kiekvieno iš mūsų reakcijos į baimę mechanizmas yra unikalus; jis priklauso nuo nervų sistemos ypatybių, išauklėjimo, požiūrio į gyvenimą, savigarbos laipsnio".
Vieni žmonės būna labiau įsitempę, jų organizmas greičiau išskiria papildomą dopamino ar kitų aktyvumą didinančių hormonų kiekį, o kiti linkę silpniau reaguoti (jų organizmas išskiria mažiau endorfino). Nors mes visi gimstame su vadinamuoju nerimo genu, bet jo ilgis skiriasi.
Kuo šis genas trumpesnis, tuo organizmas išskiria mažesnį kiekį raminamojo hormono serotonino. Maža to, mūsų reakcija į situacijas priklauso nuo to, kurio iš smegenų pusrutulių veikla yra aktyvesnė: energingesni ir optimistiškesni yra žmonės su aktyvesniu kairiuoju smegenų pusrutuliu.
Svarbūs ir aplinkos veiksniai. Žmonės, kurie vaikystėje buvo mylimi, bet išvengė perdėtos globos, yra linkę drąsiai žvelgti į gyvenimą. O tie, kurie buvo dažnai atstumiami, labiau bijo kritikos ir labiau linkę nepasinaudoti palankiomis progomis, o tai savo ruožtu mažina savigarbą.
Beje, nepakankama savigarba - būdingas nerimo sutrikimo varginamų žmonių bruožas. Nepraeina be pėdsakų ir traumuojančios patirtys. Dideles psichologines traumas patyrę žmonės linkę bijoti bet kokių su traumuojančia patirtimi susijusių situacijų.
Kitoje straipsnių ciklo dalyje pabandysime atsakyti į svarbiausią klausimą - kaip įveikti baimes?
