Senatvės mes nė vienas nelaukiam, bet ji vis vien ateina. Paprastiems žmonėms senatvė Lietuvoje sunki, nes pensija maža, o nusikaltėliams, kitados tryškusiems jėga ir niekinusiems kitus žmones, gyvenimo pabaiga dažnai būna išvis labai vargana, alkana ir skausminga. Gal tai atpildas už padarytus blogus darbus?..
„Neduok to ėdesio šuniui, man atnešk! Aš suvalgysiu!“
Išgirdusi nežinia iš kur atsklidusius tokius žodžius, Šiauliuose, V. Čkalovo gatvėje, gyvenanti moteris net sustingo, rankoje laikydama dubenėlį dvokiančios putros šuniui. Geriau apsidairiusi pastebėjo, kad netoliese stovinčio apgriuvusio sandėliuko praviros durys. Už jų ant čiužinio kuičiasi kažkoks apšepęs, sulysęs senis.
Kai įsidrąsinusi moteris priėjo arčiau, pasikėlęs iš migio žmogus čiupo dubenėlį ir lupenų košę su dešrų odomis ėmė pilna sauja, godžiai kimšdamas į burną, valgyti. Tiksliau – ėsti.
Kol jis čepsėdamas ėdė, moteris apsidairė. Sandėliuko stogas kiauras (tuo metu buvo paskutinės 2010-ųjų lapkričio dienos), todėl viduje ne tik šalta, bet ir drėgna. Viename kampe, šalia šiukšlių ir sukrautų senų baldų – neapsakomai prišnerkšta spintelė, kurioje keli priskretę indai, nuorūkos, tušti alaus buteliai. Visai šalia jos – žmogystos tualetas, tiksliau – įspūdinga spalvota krūva. Grindų nėra, tik suplūktas juodžemis, ant kurio numestas suskretęs čiužinys. Ant jo pusiau gulomis įsitaisęs keistasis senis, jau baigiantis pasisotinti šuns ėdalu.
Benamį surietė ligos
Geriau įsižiūrėjusi moteris ne be pasišlykštėjimo pamatė, kad vyras dėl ligos (o gal girtumo?) ne visada turi jėgų atsikelti, todėl čiužinys, antklodė ir jo paties drabužiai permirkę jau surūgusiu šlapimu.
Grąžinęs tuščią lėkštę senis pasisakė esąs benamis Arūnas. Ir išvis joks jis senis – jam vos 37 metai! Apšepėlis prisipažino sergąs cukralige bei džiova, neseniai praradęs dokumentus, todėl nebegaunantis pašalpos ir vaistų, o be jų ne visada galįs atsikelti iš savo guolio. Kai prakalbo laukiąs mirties kaip išsigelbėjimo nuo kančių, jo purvinais apšepusiais skruostais ėmė riedėti ašaros kaip pupos...
Nežinodama, ko imtis, moteris nuskubėjo pasitarti su kaimyne Jadvyga.
Ši papasakojo puikiai pažįstanti tą nelaimėlį. Tai Arūnas, kurį visi žino Vaitkaus pavarde, ir jis pats kaltas dėl savo tragiško likimo.
Pragėręs šeimą ir butą
Arūno tėvai išsiskyrę, motina jį augino viena ir pernelyg lepino. Tad jis užaugo bevalis, tinginys, girtuoklis, nesivaldantis egoistas. Neprisiversdamas dirbti, pradėjo vogti, siautėti, plėšikauti. Užtenka pasakyti, kad A. Vaitkaus biografijoje – net 9 teistumai. Tiek nuosprendžių – tikrai ne klaida, o gyvenimo būdas.
Buvo jis vedęs, su žmona gyveno Naujojoje Akmenėje. Tačiau moteris, neištvėrusi vyro tingėjimo, nesibaigiančio girtavimo ir galiausiai smurto, išgrūdo jį lauk.
Arūnas grįžo į Šiaulius, į kuklų motinos namelį V. Čkalovo gatvėje. Lyg tyčia motina netrukus mirė, o namo privatizacijos dokumentai, pasirodo, buvo nesutvarkyti. Tad savivaldybė atsiėmė jai priklausantį pastatą, ten įleido nuomą mokančius tvarkingus gyventojus. Arūnui liko tik kukli invalidumo pašalpa.
Į ligoninę – šiukšlių maiše
Nebeturėdamas kur dėtis, A. Vaitkus įsikūrė netoli buvusių namų stūksančiame nerakinamame, apleistame sandėliuke. 2010-ųjų vasarą jis rytais dar pėdindavo praustis į vandens kolonėlę, bet neseniai vėl užgėrė, pametė (įkeitė? pragėrė?) asmens tapatybės kortelę, nepratęsė dokumentų invalidumo pašalpai, o likusį be pinigų ir vaistų jį surietė cukraligė.
Pasitarusios moterys iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Po valandėlės prasidėjo valstybės pagalba žmogui, visuomenės parazitui, nedavusiam jai nė lito, vien ėmusiam iš jos.
Atsidusę sanitarai išsitraukė tokiems atvejams skirtą plastikinį šiukšlių maišą, įkišo į jį Arūną iki kaklo ir tik tada pagulę ant neštuvų išvežė į Šiaulių ligoninę.
Į jos vestibiulį įnešus A. Vaitkų, eilėje prie kabinetų laukę žmonės nuo dvoko ėmė kas žiaugčioti, kas nosis dangstytis šalikais, pirštinėmis.
Medikai pastatė ant kojų
Sunkai sulaikydami vimdymą, sanitarai pacientą nurengė, numazgojo duše, ištrinko į bulvių lauką panašią galvą.
Po to Arūnui buvo skirti tūkstančius litų mums, visuomenei, kainuojantys dalykai: švari pižama, minkšta lova Gastroenterologijos skyriuje, sotus maitinimas ir, žinoma, vaistai.
Apgydytas, atsigavęs A. Vaitkus buvo nusiųstas į Tuberkuliozės ir plaučių ligų skyrių, tada – į slaugos ligoninę.
Kol apie atkuntantį benamį šokinėja medikai, socialinės paramos skyriaus moterys rūpina A. Vaitkui naujus asmens dokumentus, ieško jam kambario pensionate. Tačiau „Akistatą“ pasiekė žinios, kad Arūnas kažko nerimsta, vis dažniau dairosi pro langą.
Benamiai nežino dėkingumo
„Mes nuolat rūpinamės daugybe tokių kaip Arūnas, – „Akistatai“ prisipažino Šiaulių savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja R. Blauzdavičienė. – Pakliuvę į bėdą, susirgę jie gailiai šaukiasi pagalbos. Mes juos vežiojam greitosios pagalbos automobiliais, gydom, apgyvendinam ligoninėse, nakvynės namuose, pensionatuose. Tačiau tie žmonės pagalbos nevertina, net nesupranta, kiek tai valstybei kainuoja. Apgyvendinti jie nepakenčia taisyklių, nesilaiko tvarkos. Vos atkutę, ypač pavasarį, vasarą, dažnai vėl išpėdina į savo landynes. Ten toliau geria, mušasi, susižaloja, o tada vėl gailiai inkščia, laukia pagalbos. Užburtas ratas, ir niekas nežino vaistų nuo tokių žmonių...“
Ar kas nors tikite, kad pastatytas ant kojų A. Vaitkus mes gerti ir dirbs? Netiki ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro viršininkas, policijos veteranas Arvydas Augas:
„Būdami jauni, nusikaltėliai, paklausti apie senatvę, tik juokiasi. Tačiau pasenę aptinka, jog vogti, įsilaužti, bėgti nuo policijos reikia daug jėgų. O dirbti jie nemoka ir nenori.“
Liūdna elgetos dalia
A. Augas papasakojo apie pažįstamą nusikaltėlį Arvydą Rašymą, pravarde Svoboda. Kai buvo jaunas, A. Rašymas su niekuo nesiskaitė – daug kartų teistas, daug metų kalėjęs.
„Jaunystėje Svoboda didžiavosi tatuiruotėmis – ant kūno švarios vietos nėra. Tik dabar jos jau nekaip atrodo, nes oda suvytusi, suglebusi. Šiandien A. Rašimą puošia nebe tatuiruotės, o akiniai su centimetro storio stiklais. Pusaklis, be sveikatos Svoboda vogti nebepajėgia, tai rinkdamas butelius slankioja po miestą“, – pasakojo A. Augas.
Dar liūdnesnis kito Šiaulių nusikaltėlio – Tomo Juškos – likimas. Teistas apie 20 kartų, daugiausia – už vagystes. Pasenęs grobti svetimo turto vogti irgi nebepajėgia, tai, pasak komisaro, elgetauja prie Šiaulių bažnyčių ar prekybos centrų.
Ar dar likę vilties?
„Tie, kurie laiku nesusimąstė, „neužrišo“ nusikalstamos veiklos ir nepradėjo dirbti, dienas baigia labai liūdnai, – padarė išvadą kelis dešimtmečius policijoje dirbantis A. Augas. – Aš bent nežinau nė vieno vagies ar plėšiko, kuris būtų per gyvenimą prisigrobęs turto tiek, kad užtektų nerūpestingai senatvei. Užtai žinau dešimtis tokių, kurie elgetauja, skursta arba jau gavo galą nuo šalčio ar kitų nusikaltėlių patvoriuose...“
Na, o mūsų pasakojimo veikėjas A. Vaitkus, sako, jau dvejoja, ar verta apsistoti „ubagyne“, svarsto pasveikęs bandyti ieškotis darbo ir buto. Bet tikriausiai jis, kaip ir tūkstančiai tokių pat žmonių, ir toliau parazituos visuomenės sąskaita...
Sigitas STASAITIS
