Baigiasi kinematografiniai metai. Norint laikytis pernai deklaruoto principo – pakalbėti tik apie repertuarą, vadinasi, tuos kino kūrinius, kurie oficialiai (nors ir minimaliai) demonstruoti mūsų krašte, -- nelauktai iškyla visai nenumatyta problema.
Buvo gausybė festivalių, savaičių, vadinasi, visokio kinematografinio erzelio, bet surinkti 10 konkrečių reikšmingų pozicijų, pasirodo, beveik neįmanoma. Paminėčiau, pavyzdžiui, įspūdingą Kinijos „Pasaulį“, bet tai būtų ne visai diskretiška, nes dauguma lietuvių žiūrovų jo nematė – net keistoje, be koncepcijos, kinų filmų savaitėje. Tad, griebiantis, kaip šiaudo, pavadinime fiksuojamo žodžio „matytus“ (o ne „gerus“), šįkart įsileisiu ir porą visai ne kitokių, o „mainstream‘ui“ priklausančių, šiek tiek įdomesnių filmų. Toks gyvenimas.
Kaip ir pernai, numeracija nereiškia kažko ypatingo – ji atsirado vien dėl patogumo.
1. Kur viena problema, ten būtinai atsiras ir kita. Bėgant 2007-iesiems, Balta varna kartkartėmis užskrisdavo į „Omni laiką“, kad signalizuotų savai publikai apie kažką, ko nepamačiusi dabar, ji gal nebepamatys niekad. Taigi dabar kai kur teks ir pasikartoti.
Iš dalies dėl asmeninių priežasčių, nes 7-ojo dešimtmečio viduryje man buvo labiau prieinami „Prahos pavasario“ filmai, pamilau šį pribloškiantį reiškinį jau visam amželiui. Ne vienas aš toks, šalys, turinčios kino istorikų, man dažnai čia pritaria. Užtat stengiuosi nieko nepraleisti iš retrospektyvinio čekų filmų ciklo, kurį įsigijo ir tebedemonstruoja nacionalinė televizija. Fiksuoju, kaip nesensta klasikinis nugludintas kokios „Parduotuvės aikštėje“ tragizmas, kokias aktualias aliuzijas į Lietuvą kelia „Pokštas“, prilyginantis dabartinį tiesos ieškotoją tiems, kurie „brandaus socializmo“ laikais jį ir sužlugdė. Bet pas mus tokio filmo niekas nepastatė ir nepastatys: parodyti teisuolį, patį apkrėstą anų amoralumo bacilų, reikia drąsos.
Bet kur kas plačiau apie aną čekų kino bangą šiuose puslapiuose rašiau, tik jai pas mus prasidėjus, -- rugsėjo 27 d. publikacijoje.
2. Lapkričio mėnesį, kaltas, nespėjau pakranksėti apie kitą reikšmingą istorinį renginį: „Skalvija“ rodė 10 unikalių senųjų vokiečių filmų. Nuo Veimaro respublikos narsių idėjų (kiek anksčiau Lietuvoje jau rodyti Josefo von Sternbergo „Žydrasis angelas“ bei Fritzo Lango „M“) – iki fašizmo laikų kino, niekada prieš tai nedemonstruoto, – na, nebent vokiečių okupacijos laikais, nuo kurių išliko nebe taip jau daug sąmoningų žiūrovų.
Nors renginys susilaukė, deja, ne to dėmesio, kurio buvo vertas (gal baugino originalo kalba ir angliški subtitrai?), pažintis su istorija visuomet praturtina. Solidžiose istorijose teigiama, kad fašizmo laikų kinas – beveik vien pramoginis. Tai ne visai taip. Nors „Skalvijos“ ekrane ir nebuvo atvirai profašistinių juostų („Valios triumfo“, „Žydo Ziuso“, „Kolbergo“), kiekvienoje komedijoje ar melodramoje tam tikras tvaikas – tik ne toks šiurkščiai propagandinis, kaip atitinkamose sovietų juostose, -- vis dėl to juntamas. Buvo nepaprastai įdomu susipažinti su 1943 metų „Titaniku“, palyginti jį su visų matyta apolitiška naująja amerikiečių melodrama. O vokiečių variante vis dėlto aršiai ieškoma kaltų: superlaivo nelaimę, pasirodo, nulėmė pelno teieškoję anglai, prieš kuriuos buvo nukreiptas visas tada kurtų antiangliškų juostų ciklas.
Neva vesternas „Kalifornijos imperatorius“ teigė, kad atkuria realius faktus, kaip prie klestinčios Kalifornijos ištakų stovėjęs sąžiningas darbštuolis vokietis (nors prototipas gimė Šveicarijoje vietinių šeimoje, tokia neutrali šalelė Trečiajam Reichui turbūt nė neegzistavo), kurio idėjas sugriovę prakeikti kosmopolitai. Net Detlefo Siercko, vėliau pabėgusio į Ameriką ir tapusio ten garsiuoju Douglasu Sirku, 1937 metų „Habaneroje“ juntamas rasinių idėjų atgarsis: juk gražuolė švedė (Zarah Leander) negali rasti laimės su Puerto Riko turtuoliu (Ferdinandas Marianas), matyt, dėl jo iš principo necivilizuotos pietietiškos prigimties. Šiame filme vilniečiai galėjo susipažinti su švedų aktore Leander, kuri Marlene Dietrich emigravus, užėmė pirmosios fašizmo žvaigždės postą. Graži ir elegantiška, gerai juda, jos vokalas stipresnis už Dietrich šansoną, ir apskritai, per tą savaitę dar pamačius kokį „Amfitrioną“, situacija tapo aiški: vietinės aktorės – susikausčiusios, „medinės“, prakaulės, o kai Kathe Gold nori lengvai užsimesti koją ant kojos, scenos dubliams, matyt, buvo sunaudota kilometrai kino juostos...
3. Niūraus pavadinimo ir nelinksmos prasmės rumunų režisieriaus Cristi Piui epopėja „Pono Lazaresku mirtis“ (plačiau rašyta balandžio 4 d.) išliko atmintyje nuo „Kino pavasario‘2006“ – o iš jo labai persodrinto repertuaro nemažai kas išsitrynė -- ir dabar jau visiškai aišku, kad išliks. Gyvenimas kaip merdėjimas – tokia šio negailestingo ir vis dėlto kažkaip palaikančio kūrinio koncepcija. Realus realiausias dabarties Bukarešto gyvenimas pamažu virsta tikra antiutopija, greta kurios oficialiai šio žanro pavyzdžiu pripažįstamas „Žmonių vaikas“ (paliesime ir jį) darosi tik juokingas teatras. Visai ne dėl mazochizmo norisi šį filmą turėti po ranka, kad jame – paradoksas! – reikalui esant, pasisemtum stiprybės.
4. Nors „Balta varna“ apie naujausią suomio Aki Kaurismakio filmą „Priemiesčio šviesos“ krankė ir visai neseniai (lapkričio 13 d. – pasikartojimų daugiau nebebus), filmas dar po truputį demonstruojamas Lietuvoje, tad kaip jo nepaminėsi. Ponas Lazaresku senas, jam pats laikas žengti Lozoriaus keliais, bet ir jaunus, gražius (tai nauja Kaurismakio kino detalė) herojus yra užkrėtusi ta pati beprotiškos vienatvės bacila.
Apsaugininkas Koistinenas myli, bet yra nemylimas, maža to, išduodamas. Jį myli kita moteris, prekiaujanti gatvėje dešrelėmis, -- atrodytų, kaip tik į porą herojui, bet ne, jos nemyli jis. Ta tragikomiška emocijų bei įvykių grandinė, kurią paįvairina tokie pat vieniši šunėkai, girti rusai, pilkšva, kaip ir pas mus, žiemos tuštuma, apsirango apie tave jau nuo pačių pirmųjų šio sąmoningai naivoko kūrinio kadrų. Jūs manot, tuščių akių blondinė Mirja, parodžiusi herojui moterišką klastingą žiaurumą, yra laiminga, turėdama savo mafijozą? Kur ten... „Liūdna gyventi šiame pasaulyje, ponai...“
5. Iš gausybės pripažintų lietuvių dokumentinių filmų šiemet labiausiai įsiminė du irgi ne per linksmiausi. Tai labai asmeninis pasirinkimas. Romo Lileikio „Saša“, apdainuojantis Užupio gyvenimą, kurio greitai turbūt nebebus. Ir Liudvikos Pociūnienės bei Petro Savickio „Pažvelk, tai Vilnius...“ – apie miestą, kurio jau nebėra.
Abu – ne publicistiniai, o poetiniai, išvadas paliekantys mums. Įdomu, kad abiejuose svarbia menine priemone tampa nespalvota fotografija. Užupio senbuviams tie portretai, nors juos ir nusineš Vilnelės vandenys, -- tikra mažytė šventė. O mūsų meninės fotografijos trims dinozaurams (Kunčiui, Sutkui ir Rakauskui) laimė buvo ta, kad laiku gimė, kad dar užtiko nesustandartintą žavų miestą, leidusį išdidžiai tarti: „Pažvelk, tai Vilnius...“. Abu filmai, nepaisant jų liūdesio, imponuoja kino struktūrų keistu jaukumu: į tokius filmus norisi įeiti ir juose apsigyventi.
6. Ar norėčiau apsigyventi medyje pastatytame namelyje, kurį filme „Aš esi tu“ sugalvojo režisierius Kristijonas Vildžiūnas ir jo herojus, nusivylęs architektas Baronas (Andrius Bialobžeskis)? Sudėtingas klausimas. Bet namelis – viena, o pabūti tarp juostos personažų, minoriškų ir džiugių, ekscentriškų ir melancholiškų slapūkų, pajusti trumpiausių naktų meto atmosferą išties labai gera – apšvarina, ramina.
Apskritai džiugu, kad į lietuvių kiną atėjo toks šviesios vaizduotės kupinas Kristijonas, kurio kinas nepanašus į jokį kitokį, kurio moterys... linksmai šaudo į vyrus („Nuomos sutartis“), o frazė „Aš esi tu“ siejasi su lietuviškame miške šmėkščiojančiu juodaodžiu. Šis kinas nėra apkrėstas nei senosios ar naujosios komercijos, jam visai netinka nei Europoje ar Rusijoje paplitęs įtartinas apibūdinimas „jaunimo kinas“ („jaunimo komedija“, „jaunimo trileris“ ir t.t.), jis provokuoja, bet ne agresyviai, jis keistai džiugina, bet be jokio aprobuoto optimizmo. Ir „Aš esi tu“ – iš tų labai retų kino juostų, kurias kiekvieną kartą žiūri kaip naują.
7. Kadangi jau minėjau kitokių juostų stygių, šįkart darau šuolį į Holivudo citadelę, ir tiesiog konstatuoju faktą: po nevykusio „Pagauk, jei gali“, po neapsisprendusio „Aviatoriaus“ Martinas Scorsese sukūrė naują jo jaunystės aukštumas primenantį filmą „Infiltruoti“. Viešpatie, atrodo, kas ten gali būti – vėl policija ir vėl mafija, kiek galima? Bet pradedi žiūrėti, ir pamažu dviejų antagonistų, nešiojančių gyvenimo kaukes (Mattas Damonas ir, panašu, imąs išsibrauti iš „auksinio bernelio“ amplua Leonardo DiCaprio), šiuolaikinio personažo su kanopomis (aišku, Jackas Nicholsonas) kad ir numanoma istorija dėl tvirto profesionalizmo valdingai įtraukia. Žinoma, tai komercinis filmas, bet geras. Jeigu „Oskarų“ komisija vėl maivysis ir neduos Scorsese jo seniai jau pelnytos statulėlės, bus tikra mulkė.
8. Kad vokiečių režisierius Tomas Tykweris – gabus žmogus, niekas neabejoja. Kitas dalykas, kad jis vis dar ieško ir ieško savęs, ieško kelių, kaip įveikti grėsmingą dabarties kino gamybos sistemą, sužlugdžiusią ir ne tokius talentus. Štai ir jo naujasis filmas „“Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, sukurtas pagal puikų, prasmingą Patricko Suskindo romaną, daro labai dvilypį įspūdį. Talentas ir sistema. Ši priešprieša kinui buvo būdinga visuomet – jau vien dėl prieštaringos prigimties, kurioje tokie reikšmingi (bet kartais ir žudantys) būna pinigai – štai tik AXX kūrėjams jų, kaip reklamuojasi, visai nereikia, jie gali filmus kurti tiesiog iš (ant?) oro.
Kas yra „Kvepalai“ – kostiuminis hitas, kuriame retsykiais prasibrauna autoriniai sprendimai, ar retas gebėjimas apgauti galingą bei klastingą „mainstream‘o“ mašineriją? Atsakymo vis dar nerandu, bet kad filmas verčia dvejoti – jau neblogai.
9. Jau keli metai nebevažinėju į tarptautinius Kanų festivalius, bet dėl to, skirtingai nuo nedraugų lūkesčių, nejaučiu tragiškos graužaties. Kaip mūsų fotomenininkams („Pažvelk, tai Vilnius...“) dar teko pagyventi savame mieste, taip man per tą Kanų dešimtmetį teko išvysti ir tas dienas, kai ten konkuravo meno kūriniai. O paskui jau tik – politiniai motyvai, galutinai įtvirtinę ir anksčiau ryškėjusią nuostatą dėl to, kad „Auksinė palmės šakelė“ atliepia epochos aktualijas (visi nekenčia Busho, tad padovanokim Šakelę nemeniškam pamfletui apie jį!), o su menu dar kažką turi bendra antrasis pagal svarbą žiuri prizas.
Prabilau apie Kanus, todėl kad beveik visi jo pagrindiniai šiemečiai filmai jau rodyti išrodyti Lietuvoje. Ir ką gi? Neblogai. Jeigu apie rimčiausio metų kino festivalio rezultatus galima išsireikšti šiuo vienu miglotu žodžiu, vadinasi, kažkas negero vyksta ne tik su Kanais, o su pačiu kinu.
Apvylė du gabūs meksikiečiai. Alfonso Cuarono didaktiškas žodis žmonijai „Žmonių vaikas“ primena kur kas stipresnes praeities antiutopijas. Kiek geresnis jo tėvynainio Alejandro Gonzaleso Inarritu „Babelis“, tačiau globalinis įvairių novelių į viena susiejimas (ta pati kulka formaliai kliudo ir Maroką, ir Japoniją, ir Meksiką) atrodo literatūriškas, išgalvotas, režisieriaus ankstyvame filme „Meilė kalė“ buvęs kur kas natūralesnis. O kad žmonės nebemoka susikalbėti, dar 7-ajame dešimtmetyje pasakė Michelangelo Antonioni ir, kartojant šią tapusią banalia tiesą, visai nereikia dar ir kurčnebylės japonų mergaitės. Pedro Almodovarui ačiū, kad „Sugrįžime“ neberodo spalvingų, bet pabodusių transvestitų, bet jeigu tai, kaip teigia daugelis, -- geriausias 2006 metų filmas, tada atleiskite...
Retas atvejis, kai solidarizuojuos su mūsų platintojais, neįsigijusiais Šakelės laureato, „Vėjo, kedenančio miežius“. Mat nuobodus airių išsivadavimo kovų epas greičiausiai buvo taip pagerbtas dėl šiemečio laureato, britų socrealisto Keno Loacho 70-mečio. Visai sovietinis principas.
10. Dėl jūsų nematytos Loacho juostos teks patikėti žodžiu. Bet toliau griauti savo paties susigalvotą bei užtvirtintą principą nebežadu, nors naujų rusų filmų mačiau ir geresnių, nei pas mus rodomi. Per rusų savaitę demonstruota juosta „Ilgas išsiskyrimas“ privertė prisiminti dažnai nutylimo rusų režisieriaus Sergejaus Ursuliako gabumus, ryškėjusius jau „Rusų regtaime“ ar „Vasaros žmonėse“. Naujasis filmas, sukurtas pagal Jurijaus Trifonovo prozą, imponavo kruopščiu psichologiniu personažų piešiniu, atrodė, iš šio kino bedingstančiu, manieristinių pretenzijų ir Holivudo mėgdžiojimo (du esminiai „naujojo rusų kino“ bruožai) nebuvimu, gerai perteikta 5-ojo dešimtmečio epocha. Juk ir jos, tos epochos veidmainingumas prisidėjo prie dviejų mylėjusių kits kitą žmonių ilgo, kankinančio išsiskyrimo, o apstu tokių, kurie su ja negali išsiskirti iki šiol.
2007-ieji neša lūkesčių dėl jaunimo „Meno avilio“ Vilniuje atidarytos Mediatekos – gal tai taps vieta, kur norintys galės išvysti kino klasiką. Be to, net keli mano suminėti pozityvūs reiškiniai (vokiečių savaitė, rusų savaitė, kino teatro ir įsigyta naujoji Kaurismakio juosta) siejasi su kažkelintąją jaunystę vėl išgyvenančiu „Skalvijos“ kino centru. Gal pavyks ir „Kino pavasaris‘2007“? Nors kinas gyvena ir ne pačius šviesiausius laikus, turėkime viltį.
Parašai prie nuotraukų:
--------------------------------------------------------------------------
2. Švedė Z.Leander nelauktai tapo pirmąja Trečiojo Reicho žvaigžde („Habanera“).
4. Ne pora – tik ji tai tvirtai žino, o jis miglotai nujaučia („Priemiesčio šviesos“).
6. Tamsaus gymio lietuvis teigia: „Aš esi tu“.
8. „Kvepalai“ – tarp komercijos ir meno.
10. „Ilgas išsiskyrimas“ – ir su sovietų epocha (P.Agurejeva).
