Televizijos ir teatro aktorė Aldona Vilutytė net sukdamasi nesiliaujančių darbų verpetuose, atrodo, geba išlikti visuomet susikaupusi, tiesiog spinduliuojanti vidinį ramumą. Ar dramatiškame Jono Varno režisuotame spektaklyje „Juodvarnis“, ar Blondinės amplua televizijoje - visur matyti puikiai atlikti „namų darbai“. Tačiau aktorė tvirtina, kad šis harmoningas įvaizdis yra apgaulingas...
Nesaugumas masina ir erzina
Į pokalbį Aldona atskubėjo tiesiai iš „Menų spaustuvės“, kur drauge su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi šiuo metu kaip tik repetuoja šiuolaikinę, kaip pati sako, gana keistą ir rizikingą pjesę pagal lenkų rašytojos Dorotos Maslovskos knygą „Du rumunai, kalbantys lenkiškai“. Gruodžio viduryje įvyksiančios spektaklio „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ premjeros žanrą nusakyti nelengva, rašo „Respublika“.
„Gal tai juodoji komedija, gal šiek tiek panašu į kelio filmą. Tai bus kitoks darbas, tuo jis man ir patinka“, - nusijuokė A. Vilutytė. Iš tiesų dar sunku prognozuoti, koks tiksliai bus naujasis spektaklis, o ir pati aktorė pabrėžia, kad teatras tuo ir įdomus, jog viskas vyksta čia ir dabar.
Be šio spektaklio, A. Vilutytė vaidina ir neseniai atnaujintoje Neringos Čereškevičienės roko operoje vaikams „Voro vestuvės“. Pernai pasirodžiusį pagal Justino Marcinkevičiaus knygutę pastatytą miuziklą šiemet nuspręsta pakartoti. Aktorė sako Musę vaidinanti su didžiuliu malonumu. „Ten dirbti smagu. Spektaklis skirtas vaikams, bet, kaip supratau, ne mažiau patinka ir tėvams“, - nusišypsojo ji.
Ir galiausiai dar viena aktorės veikla - koncertai, į kuriuos gruodį po didžiąsias Lietuvos scenas leidosi su Keistuolių teatru, šiemet švenčiančiu 20-ąjį sezoną. Ir visa tai po neseniai pristatytos režisieriaus Aido Giniočio premjeros, kurioje ji vaidina dviese su Daliumi Skamaraku.
Tiek skirtingų vaidmenų, tiek darbų - atrodo, visur suspėti tiesiog neįmanoma. Tačiau pati A. Vilutytė mano visai kitaip: „Iš tiesų vaidmenų įvairovė, net erdvių įvairovė - tai mane šioje profesijoje ir traukia. Tiesa, nors ir traukia, bet ir nervina. Nes jei tu suvaidini viename spektaklyje gerai, tai visai nereiškia, kad vėliau turėsi daug vaidmenų ar kad vėliau gerai suvaidinsi. Nėra jokio saugumo jausmo. Viena vertus, tai erzina - norisi nusiraminimo ir ramybės, bet kita vertus – tai variklis“, - šnekėjo artistė.
Gerai atlikti namų darbus
Štai kodėl tarp išties dramatiškų ir rimtų aktorės sukurtų vaidmenų yra ir toks kaip Blondinė „Dviračio žyniose“. Beje, jis atsirado labai įdomiu aktorės gyvenimo momentu, kai ji buvo pasižadėjusi sau pasižiūrėti, kaip viskas klosis, jei nebeatsisakys nė vieno gaunamo pasiūlymo. Kitu atveju gal ir būtų atsispyrusi televizijos kerams. Ir nors A. Vilutytė prisipažįsta, kad išprotėtų vaidindama vien tokias merginas, tai turi žavesio.
„Keistuolių teatre anksčiau dažnai vaidindavau spektakliuose vaikams. Tai kitokio savęs išraiška. Spektakliai vaikams skiriasi nuo spektaklių suaugusiesiems, nes tai kitoks pasirengimas, energija, kitokie reikalavimai. Yra rimtų spektaklių, tokių kaip Jono Vaitkaus „Juodvarnis“, kuriame vaidiname su Vladu Bagdonu, kur yra tik tekstas ir kitas žmogus, partneris. Niekur nepasislėpsi. Didžiulis išbandymas. Ypač vaidinti su Vladu Bagdonu... Tai ir dovana, ir didelis savęs patikrinimas. Ir Blondinė televizijoje - komiškas personažas. Tie skirtingi dalykai sudaro visumą, kuri leidžia visokeriopai save išbandyti ir realizuoti“, - kalbėjo menininkė.
Įdomiausias A. Vilutytei toks vaidmuo, kuris iš pradžių atrodo neįveikiamas, kurio nesupranti, o vėliau, žingsnis po žingsnio, jį įveiki. Ar būna, kad įveikti nepavyksta? „Teatras tuo ir žavus. Repetuoji, o ar įveiki, ar ne, vis tiek turi išeiti į sceną. Jei nepasiruošęs, tau būna gėda, bet teatro žavesys yra yra tai, kad tu turi galimybę pasitaisyti“, - dėstė kūrėja.
Svarbiausia, pasak aktorės, padaryti geras išvadas ir pasimokyti iš savo klaidų. „Būsena manęs neapgauna. Jaučiu. O klaidas dažnai pasako režisieriai, kurie stebi spektaklį. Be to, viską stebi kolegos. Bet iš tiesų tu pati jauti. Jei, kaip aš sakau, esi gerai padariusi namų darbus, turi suvokimą, ką turi padaryti. Ir jauti, ar pavyksta tai padaryti“, - pabrėžė A.Vilutytė.
Kai esi ten, kur ir turi būti
Neįdomūs A. Vilutytei tie vaidmenys, kurie iš aktoriaus reikalauja mažiau, nei jis gali. Iš pradžių, tiesa, tai suteikia lengvumo, bet vėliau pasidaro tiesiog nebeįdomu. Imi ieškoti to, ko tiesiog nėra.
„Įdomūs tie vaidmenys, kuriuos, kad ir kaip gerai suvaidintum, kad ir kaip teisingai, vis tiek dar gali tobulinti, ko siekti, o lubos yra aukštai“, - dėstė menininkė.
Ir nors ji vaidina daugybėje skirtingų spektaklių, nors ją nuolat persekioja nepastovumo ir nesaugumo jausmas, ji atrodo tiesiog neišmušama iš vėžių.
„Spinduliuoju ramybę? Tai labai apgaulinga... Aš nuolat jos ieškau. Kažkokios harmonijos... Nežinau, kas ta ramybė. Bet kartais būna tokia būsena, tada sakau, kad žmogus yra laimingas, kai jaučiasi toks, koks yra. Kai jauti, kad tokia, kokia esi, tokia ir turi būti. Tu darai tą, ką ir turi daryti, ir esi ten, kur ir turi būti. Ir žmonės šalia yra kaip tik tie, kurie turi būti šalia. Tokia būsena mane dažniausiai apima dirbant. Taip, tas pojūtis labai geras. Be abejo, jis susijęs ne tik su darbu. Gal tai ir yra harmonija?“ – šyptelėjo A. Vilutytė.
Rasa Velijevaitė
