Netiesa, kad Lietuvos Respublikos Seimas nesugeba operatyviai priimti sprendimų ir susitarti greitai. Viskas priklauso nuo solidaraus suinteresuotumo masto, taip pat nuo vertybinių orientyrų ir pagal juos pasirenkamų prioritetų.
Kai kurie naivūs apžvalgininkai siūlė vertinti įvairių partijų politikus pagal jų laikyseną VSD skandalo metu, poziciją, užimtą ginče dėl dujų kainų reguliavimo, dėl aukštojo mokslo visuotinio apmokestinimo, taip pat skubiai svarstomo ir stumiamo naujosios branduolinės jėgainės statybos ir investicinių ypatybių. Taip – minėti punktai tikrai gali būti lakmuso popierėliais, tačiau ten matoma politinė pozicija tėra vertybinių prioritetų atspindys. Pastaruosius geriausiai išryškino skubus ir kiek įžūlus, ne tik visuomenės nuomonę, bet ir poreikį ja pasidomėti ignoruojantis, sprintas: kuo skubiau ir solidariau pasitvirtinti rentas iki gyvos galvos neperrinktiems parlamentarams.
Būtų galima numoti ranka į valstybės mastu nedidelius šio – mano nuomone, feodalizmu atsiduodančio – sumanymo kaštus, tačiau visiškai pritrenkia pati argumentacijos logika ir būdas KAIP tai daroma. Pasak premjero, tai sumažins korupciją parlamentarų tarpe. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad net neperrinktiems seimūnams, jei rinkėjai drįsta taip „niekingai“ pasielgti, reikia iki gyvos galvos mokėti už tai (garantuojant tai iš anksto), kad jie nevogtų. Norite, kad parlamentaras dirbtų ne kokiai „Dujotekanai“, o jums, mieli rinkėjai? Prašom siūlyti ir garantuoti palankesnes sąlygas. Čia, tiesa, iškyla viena problema – tikslūs kyšių ir dovanų dydžiai, kaip taisyklė, nelabai atsispindi pajamų deklaracijose, tad nėra aišku – kiek, kada ir pagal ką reikės indeksuoti siūlomą alternatyvą. Tačiau tai sumanytojų neglumina. Jei pažiūrėjus į tai radikalaus, o tiksliau – lietuviškai iškreipto – liberalizmo akimis, galima būtų kiekvienos kadencijos parlamentarams iškart leisti įvardinti savo kainą, o jei ji visuomenės netenkintų (gal galima nors kokią „Vilmoruso“ apklausą ar plebiscitą?) – jie galėtų tiesiog išsiskirstyti, pasirinkdami dosnesnius darbdavius.
Dar įdomiau išgirsti, kad ši naujovė esą „stiprina patį parlamentarizmą“. Būtent su šiuo argumentu visi skubiai balsuojantys „už“ parlamentarai sutinka kur kas tvirčiau ir solidariau nei, pvz., su tuo, kad iš jų negalėtų tyčiotis atskaitingi parlamentui valdininkai. Neseniai šalį sukrėtę skandalai daugeliu savo momentų parodė, kad mūsų parlamentinė demokratija vos gyva, tad ją gydyti reikia. Klausimas – nuo ko pradėti? Nuo badymo pirštais, kad panaši į siūlomąją praktika egzistuoja kai kuriose Europos šalyse? Ar visgi nuo mėginimo pradžioje pelnyti rinkėjų pagarbą? Skubiai ir sąmokslininkiškai paleisti kuluaruose, restoranuose ar pirtyse suderintas balsavimo mašinos apsukas ar pasistengti įrodyti, kad net pati papildomo ir net išankstinio savo dar neatliktų ir neįvertintų žygdarbių finansavimo idėja nėra amorali?
Vargu ar po tokio pobūdžio sandorių įmanoma viltis, jog rinkėjai labiau tikės pačia parlamentinės demokratijos kokybe, jos privalumais ir labiau gerbs valstybės autoritetą. Net jei ši – atvirai merkantilinė – parlamentarų iniciatyva būtų kažkuriame etape sustabdyta, moralinės Lietuvos Respublikos piliečiams padarytos skriaudos jie neturėtų pamiršti.
Pasikartosiu – tai nėra papildomos – nelabai didelės naštos biudžetui klausimas. Bėda, kad daugelis piliečių ir be šito „skubaus susišnabždėjimo“ atvejo ne kartą ir ne du jautėsi apgaudinėjami, mulkinami, o kartais net išduodami. Neketinant čia piešti fatališkų ir apokaliptinių vaizdų, visgi dera priminti istorijos pamokas – valstybė atspari visokiems išoriniams poveikiams, vidaus krizėms ir kataklizmams būna tiek, kiek ja pasitiki ir ją vertina jos piliečiai. Kodėl jų pasitikėjimą ir pasidižiavimą savo šalies politikais turėtų sustiprinti ta liūdna tiesa, jog skubaus ir solidaraus politikų susitarimo pirmiausiai nusipelno jų kišenę liečiantis projektas? Tarsi daugiau nė nebebūtų dėl ko skubėti ir derėtis.
