Prima Petrylienė – Laisvės kovų dalyvė, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narė, aktyviai dalyvauja Anykščių tremtinių veikloje. Kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus nariais ji stengiasi įamžinti visas Lietuvos partizanų kovų vietas Anykščių rajone – stato paminklinius kryžius laisvės kovotojų žuvimo ir išniekinimo vietose, taip pat renka atsiminimus apie tremties vietas, rezistentų veiklą Lietuvoje. 2004 m. Lietuvos prezidento rinkimuose ji buvo kandidato Valdo Adamkaus patikėtinė. Ji yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė ir šios sąjungos Tarybos narė, nuo 1997 m. iki šiol – šios sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkė.
Trumpi biografijos duomenys
Prima Bučytė-Petrylienė gimė 1929 m. rugpjūčio 17 d. Sungailos k. (Anykščių r.) 1937-1946 m. baigė Skiemonių (Anykščių r.) pradžios mokyklą ir progimnaziją, mokydamasi buvo laisvės gynėjų rėmėja ir talkininkė: mezgė kojines, pirštines, siuvinėjo emblemas.
1946-1950 m. mokėsi Anykščių gimnazijoje. Čia per Antaną Bagočiūną-Dūmą užmezgė ryšius su Algimanto apygardos partizanais, platino jų atsišaukimus.
1947 m. Prima išgyveno skausmingą istorinį įvykį, kuris išliko jos atmintyje visam gyvenimui. Jos ir kitų mokinių akivaizdoje buvo niekinamas ir nupjautas kryžius, pastatytas Skiemonyse Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių jubiliejui. Kryžiaus nupjovimo momentą nufotografavo Primos brolis Algimantas Bučys.
1949-1950 m. P. Bučytė priklausė Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio organizacijos slaptam gimnazistų "Vienybės" būreliui, buvo viena iš jo kūrėjų, vieno penketuko vadovė, turėjo Panteros slapyvardį. Kartu su kitais bendraminčiais ji rinko medžiagą atsišaukimams, juos leido ir taip platino patriotines mintis, palaikė ryšius su laisvės gynėjų pogrindžiu. 1950 m. vasario 16-ąją kartu su kitais gimnazistais ji pasiuvo apie 200 medžiaginių Trispalvių ir naktį papuošė Anykščių miesto medžius šiomis uždraustomis tautinėmis vėliavėlėmis, taip pat išplatino atsišaukimus, skirtus Nepriklausomybės šventei.
1950 m. vasario 18 d. P. Bučytė buvo suimta, pusę metų kalinama ir tardoma Anykščiuose, paskui Panevėžio kalėjime, nuteista 10 metų kalėti ir 1950 m. gruodžio mėnesį ištremta kalėti į Sibirą (Rusija). 1951-1957 m. ji buvo kalinama griežtojo režimo Taišeto lageryje, kur dirbo sunkius miško kirtimo darbus. Tremtyje ji išsaugojo Anykščių žemės saują, kurią, grįžusi iš tremties į Lietuvą, 1957 m. paliko Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje. 1957-1994 m. P. Petrylienė gyveno ir dirbo Tauragėje. 1962-1984 m. ji buvo Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamyklos darbininkė, 1984-1994 m. – Tauragės rajono poliklinikos darbuotoja. Nuo 1994 m. ji gyvena Anykščiuose ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje bei politinėje veikloje.
P. Petrylienė buvo Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) narė, po partijos pertvarkymo yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narė, šios partijos Anykščių skyriaus pirmininko pavaduotoja. Šios partijos sąraše 2000-2003 m. ji buvo išrinkta Anykščių rajono tarybos nare, taip pat yra šios tarybos narė nuo 2007 m., dirba Etikos, švietimo ir kultūros komitete. Ji išrinkta Anykščių rajono savivaldybės etikos komisijos nare.
Prima Petrylienė: Mintys apie Laisvę
Mintimis norisi sugrįžti 20 metų atgal, pabūti tų dienų prisiminimuose. Tai buvo diena, kada po 50 metų pragyventos baudžiavos, Sąjūdis galingai tarė: Lietuvos žemė priklauso Lietuvai. Visa Lietuva giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų...“, „Lietuva brangi“, kilo trispalvė... Pakilaus jausmo vedini ėmėmės darbo, susikaupusio per ilgus okupacijos metus. Kūrėsi tremtinių klubai, kiekvienas narys ieškojo savo tėvų, brolių, sesių kaulų, likusių Sibiro toliuose. Parvežtus tremtinių kaulus priglaudė laisva Lietuva. Buvo surinkti ir perlaidoti partizanų palaikai iš žvyrduobių, raistų ir palaukių. Pastatyti paminklai, tinkamai įamžintas jų atminimas. Visi tie darbai buvo atlikti per dvidešimtmetį. Mūsų valdžios nebuvo trukdomi, nežiūrint, kas jose šeimininkavo. KGB dirbo savo darbą, nes ši dvasia ir nostalgija sovietmečiui neužgeso dar daugelio lietuvių siekiuose. Dabar turime mūsų pačių išrinktą valdžią ir savo Lietuvą, savo tautos namus, kuriuos turime saugoti ir ginti, o ne trypti ir spardyti, klastoti istoriją. Šiandien matome, kaip nuo valdžios vairo nuvarytieji „Garbingieji“ veikėjai nerimauja ir kviečia į geresnį rytojų, nors išeidami visur paliko tuštumą. Žino, kad dar yra žemė, upės, dar yra keletas pastatų, kuriuos galėtų „prichvatizuoti“. Be to, jaučia, kad vis daugiau ryškėja jų juodi darbai, o būnant valdžioje juk neliečiamybė. KGB infiltruotų jėgų raginami, kaip šliužai šliauždami iš visų pusių pradėjo baisų puolimą prieš Laisvės kovotojus. Atsirado istorikai, kurie, susirinkę NKVD duomenų statistiką, įrodinėja žmonėms, dėsto mokyklose sovietmečio statinius duomenis, šmeiždami laisvės kovotojus. O mūsų gretos: buvę laisvės kovotojai, tremtiniai vis retėja. Su kiekvienu išeinančiu išdyla istoriniai faktai. Istorija turi būti tikra, be klastotės. Nespjaudykime Laisvės, nepraraskime tikėjimo savo jėgomis.
P. Petrylienės už nuopelnus ir didelį indėlį stiprinant Lietuvos valstybę, už ištvermę ir pasiaukojimą ginant Tėvynės laisvę sunkių išbandymų akivaizdoje bei aktyvią veiklą įamžinant žuvusiųjų bendražygių atminimą apdovanota Padėkos raštais ir medaliais. Ji apdovanota Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos II laipsnio žymeniu, Utenos apskrities viršininko ir Anykščių rajono mero padėkomis.
Baltijos kelyje po penkiolikos metų, 2004 m. (Nuotr. iš asmeninio albumo)
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
