Iš to kyla ir kai kurių valdančiosios koalicijos politikų nepasitenkinimas krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku, kuris esą daro tik tai, ką jam sako kariuomenės atstovai, kai demokratinėje valstybėje būtent piliečių rinkti civiliai politikai turi rodyti kryptį karinėms pajėgoms, formuoti gynybos politiką.
„Kariuomenė mano, kad aplink vieni idiotai, o kariuomenė viską žino geriau“, – sakė vienas politikas, sutikęs būti cituojamas tik anonimiškumo sąlygomis.
„O Krašto apsaugos ministerijos laikysena tokia, kad jie neprieštarauja investicijoms į infrastruktūrą. Atrodo, kad jeigu brigados nebus, tai maždaug infrastruktūrą pasinaudosime patys“, – pridūrė jis.
Kurie nesutarimai jau išlindo į paviršių?
Į viešumą jau buvo iškilę keletas situacijų, kurios liudija tarpusavio trintis ir nesutarimus. Tik vienos trintys yra tarp A. Anušausko ir kitų politikų, kurie tikisi iš krašto apsaugos ministro daugiau lyderystės brigados klausimu. O kitos – tarp politikų ir kariuomenės, nes politikai nėra patenkinti kariuomenės bendradarbiavimo kokybe ir netgi užsimena apie „deep state“ situaciją, kai esant silpnam politiniam lygmeniui galia sutelkiama žemesniame biurokratiniame, instituciniame lygmenyje.
Pirmiausia trintys į paviršių iškilo po spalio 8-osios krašto apsaugos ministro A. Anušausko ir vokiečių gynybos ministrės Christine Lambrecht spaudos konferencijos Rukloje, kur Lietuvos ministras atrodė tarsi susitaikęs su tuo, kad Lietuvoje bus priešakinis brigados vadovavimo elementas, bus rengiamos bendros karinės pratybos, o pati vokiečių brigada krizės atveju bus pasirengusi atvykti per 10 dienų.
Antra, lapkričio 11 dieną užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis viešėjo Vokietijoje ir susitiko su šios šalies užsienio reikalų ministre Annalena Baerbock dėl brigados reikalų, bet, kaip sako vienas Lietuvos institucijos atstovas, „parsivežė barankos skylę“. Savaime šis vizitas nėra stebėtinas, bet jis rodo, kad brigados reikalai nėra palikti tik gynybos ministrams ir kariuomenėms, o tam priežasčių esama tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje.
Trečia, tam tikrus nesutarimus rodo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų viršūnių sprendimas lapkričio 17-ąją pasikviesti Lietuvos kariuomenės vadą Valdemarą Rupšį į susitikimą Seime. Paprastai politikai nesikviečia kariuomenės vadų į tokius posėdžius. Be to, neoficialiais duomenimis, užsienio reikalų ministras G. Landsbergis yra klausęs A. Anušausko, ar jam viskas tinka dėl kai kurių kariuomenės vado politinio pobūdžio pareiškimų.
Ketvirta, tam tikrą nepasitikėjimą jau grynai A. Anušausku ir Krašto apsaugos ministerija rodo apsisprendimas, kad vadinamąjį Vokietijos brigados priėmimo Lietuvoje įstatymo projektą rengs ne Krašto apsaugos ministerija, kas būtų įprasta, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Užsienio reikalų komitetai. Krašto apsaugos ministerija nuėjo kitu keliu – pataisė 6 atskirus teisės aktus ir pakeitė kai kuriuos reikiamus Vyriausybės nutarimus.
Vokiečių brigada: bus ar ne?
Kad Lietuvai priskirta Vokietijos kariuomenės brigada turėtų atsirasti Lietuvoje lyg ir signalizuoja 2022 m. birželio 7-osios Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos komunikatas, kuriame susitarta „proporcingai padidinti sąjungininkų pajėgas vietoje iki brigados dydžio ilgesniu laikotarpiu“.
Tam buvo gautas NATO viršūnių pritarimas Madrido susitikime birželio 29 dieną: „Sąjungininkės įsipareigoja dislokuoti papildomas kovai pasirengusias pajėgas rytiniame flange, kurios bus proporcingai padidintos nuo kovinių grupių iki brigados dydžio vienetų ten, kur reikia, ir tada, kada reikia, taip pat sustiprintos greitai pasiekiamais papildymais, iš anksto dislokuota įranga bei sustiprintu vadovavimu ir valdymu“.
„Vokiečiai nenori būti pirmi niekur. Bus NATO planuose parašyta ir jie bus. Nebus planuose konkrečiai parašyta, tai jų nebus. Dvišalis susitarimas jiems yra okei, bet jie pirmiausia žiūri NATO sprendimus. Jie nenori lyderiauti mūsų regione“, – sakė vienas pareigūnas.
Tačiau Vokietijos politikai leidžia suprasti, kad net ir ilgesniu laikotarpiu Lietuvoje bus tik brigados priešakinis vadovavimo elementas, bendros lietuvių-vokiečių pratybos, iš anksto dislokuota ginkluotė bei įranga, bet pati brigada įsipareigoja atvykti per 10 dienų.
„Mes, Vokietija, įsipareigojame Lietuvos saugumą ginti ir esame patikimas partneris. Lietuva gali mumis pasikliauti. Dabar labai svarbu, kad priešakinio vadovavimo elementas kuo greičiau pasiektų visišką operatyvumą ir mes užtikrinsime, kad ir brigada galėtų būti perkelta į Lietuvą per labai nedidelį laiko tarpą, per 10 dienų. Todėl labai svarbu, kad mes nuolat vykdytume pratybas, ir su priešakinio vadovavimo elementu čia nuolat atvyks kiti padaliniai iš brigados, galbūt ir visa brigada. Dabar mes turime tokią situaciją, kad dar nėra infrastruktūros, kad atvyktų daugiau karių“, – spalio 8-ąją sakė Ch. Lambrecht, kuri priklauso Vokietijos socialdemokratams.
Lietuva iš tiesų neturi infrastruktūros priimti visai Vokietijos brigadai, bet ketina ją sukurti iki apytiksliai 2026 m. pabaigos. Tam skiriama apytiksliai 530 mln. eurų, plius apie 350 mln. poligonams, nors brigados lygio pratyboms tinkami poligonai Lietuvoje neatsiras dėl šalies mažumo, tokie poligonai yra Vokietijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje.
Kai G. Landsbergis lapkričio mėnesį nuvyko į Berlyną susitikti su kolege A. Baerbock, priklausančia Žaliųjų partijai, rezultatas buvo panašus, kaip ir anksčiau: Vokietijos užsienio reikalų ministrė žurnalistams po susitikimo sakė, jog kovai parengta brigada bus iš dalies dislokuota Lietuvoje, iš dalies – Vokietijoje bei pasieks mūsų šalį per kelias dienas, jeigu to prireiks.
G. Landsbergis, L. Kasčiūnas ir dalinai Prezidentūra spaudžia A. Anušauską, kad šis būtų aršesnis kalbėdamasis su Vokietija siekiant aiškaus Berlyno įsipareigojimo dislokuoti visa brigadą Lietuvoje. A. Anušauskas laikosi atsargesnės taktikos. Regis, ministras nenori spausti Vokietijos švaistytis deklaracijomis, kurių sąjungininkė šiuo metu nėra pajėgi įgyvendinti. Vokietija pati įgyvendina sausumos pajėgų reformą ir stokoja pajėgumų.
Trumpai tariant, G. Landsbergis, L. Kasčiūnas ir iš dalies prezidentas G. Nausėda ragina A. Anušauską plėšytis marškinius priverčiant Vokietiją atsiųsti brigadą į Lietuvą, kai tik bus sukurta infrastruktūra, o krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas, atrodo, linkę parodyti daugiau empatijos vokiečiams. Ir kaip teigiama, ministras jaučiasi negirdimas tarp savų, pralaimintis deklaracijų kovą.
„Daug sudirgusių žmonių“
Kaip teigė vienas su situacija susipažinęs asmuo, „turime daug sudirgusių žmonių dėl Vokietijos brigados, bet iš tiesų problemos neturime“. Nėra lengva pasakyti, kas lemia šį sudirgimą. Tas pats asmuo svarstė, kad dalį problemos galbūt sudaro tai, jog didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas G. Landsbergis yra ne premjeras, o vadovauja Užsienio reikalų ministerijai. Pašnekovas minties nepratęsė, bet atrodo, kad G. Landsbergis yra gana aktyvus už savo lauko ribų.
Kaip pavyzdys gali būti G. Landsbergio susitikimas su Vokietijos užsienio reikalų ministre A. Baerbock Vokietijos brigados klausimu. Nors O. Scholzo ir G. Nausėdos susitarimo komunikate minima, kad viską toliau derins šalių gynybos ministerijos, bet G. Landsbergio aplinka mano, jog brigados dislokavimas yra pernelyg svarbus, kad būtų paliktas vienai ministerijai.
Be to, argumentuojama, kad žaliesiems priklausanti A. Baerbock yra palankesnė Lietuvai nei socialdemokratė Ch. Lambrecht. Bet tai kvestionuotina ir taip iš dalies neverbaliai demonstruojamas ir nepasitenkinimas savo krašto apsaugos ministru.
G. Landsbergis prisidėjo prie L. Kasčiūno, kai šis kritikavo A. Anušauską dėl pernelyg vangios pozicijos Ch. Lambrecht pareiškus apie tai, jog Lietuvai priskirta Vokietijos brigada bus pasirengusi atvykti po 10 dienų. G. Landsbergis parėmė idėją Seime parengti vadinamojo Vokietijos brigados priėmimo įstatymo koncepciją. Aplink jį bręsta nuostata, kad Lietuvos kariuomenė yra tvirtesnė nei Krašto apsaugos ministerija ir diktuoja madas politikams, o ne atvirkščiai.
Kas iš esmės skiriasi tarp Užsienio reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos vadovybių, jog abi gana skirtingai nuskaito ženklus, siunčiamus iš Vokietijos. Iš vienos pusės pastebima, kad Vokietija jau tarsi regi silpnėjančią Rusiją, todėl nejaučia didelio poreikio kietai atgrasinti agresoriaus, iš kitos – kad Vokietija neturi pajėgumų siųsti į Lietuvą brigados, kuri galėtų rotuotis, bent jau tol, kol neįgyvendins savo sausumos pajėgų reformos. Taigi viena pusė mano, kad Vokietija nenori dislokuoti brigados, o kita – kad negali.
A. Anušauskas šioje situacijoje stengiasi judėti pagal pirminį planą ir pernelyg nekreipti dėmesio į šurmulį, nors jo situacija darosi sudėtinga: komunikacinį lauką ima formuoti šiek tiek už jį aktyvesni politikai, kaip L. Kasčiūnas ir G. Landsbergis.
Stiprinti savus
Iš pokalbių su politikais išryškėjo ir dar viena nepasitenkinimo linija, esą Lietuvos kariuomenės atstovai į daugelį politikų keliamų idėjų atsako rezervuotai, nenoriai, kartais pašaipiai, su gaidele „mes žinome geriau“.
Į viešumą buvo prasiveržęs tik užsienio reikalų ministro G. Landsbergio nustebimas dėl kariuomenės vado Valdemaro Rupšio pastebėjimų, kad jis siūlysiąs Valstybės gynimo tarybai neperduoti Ukrainai Lietuvos turimų haubicų „PzH 2000“ ir oro gynybos sistemų NASAMS. Tada politikas komentavo, kad tokie dalykai turi būti svarstomi neviešai.
„Aš turiu turėti įrankius. Mes negalime įvykdyti užduoties, neturint tam pajėgumų, bet tas pajėgumas, kurį mes turime, yra ant linijos, kai daugiau nusirengti nebegalime“, – yra sakęs V. Rupšys ir, galiausiai, Lietuva neatsisakė šių pajėgumų, bet žada konsultuotis su partneriais dėl galimybės atkurti juos, jeigu perduotų Ukrainai.
Neoficialiais duomenimis, G. Landsbergis yra kreipęsis į A. Anušauską dėl, jo požiūriu, politinio pobūdžio kariuomenės vado pareiškimų viešumoje. Ne vienas politikas neviešai išsako nepasitenkinimą kariuomenės atstovų demonstracija, esą „aplink visi yra kvailiai“, kai kurie jau kalba apie „deep state“ situaciją, kai esant silpnam politiniam sluoksniui civilinėse ar karinėse institucijose dirbantys intelektualūs žmonės pradeda formuoti politinę darbotvarkę, o ne atvirkščiai.
„Kariuomenės atstovai tikrai arogantiškai reaguoja į daugelį idėjų, kurias įgarsina politikai, taip pat pasižymi priešišku požiūriu, maždaug „ai, durniai šneka nesąmones“, – pastebėjo vienas politinio lygmens institucijos atstovas, pridurdamas, kad taip yra nutikę kibernetinio saugumo ar fortifikacijos klausimais ir kad daugelis politikų įgarsinamų idėjų būna atėję iš ekspertų.
Lietuvos karinėse pajėgose, atrodo, esama ir nepasitenkinimo, kad nemažai investicijų tenka sąjungininkų pajėgoms priimti, o ne savų karinių pajėgų stiprinimui. Todėl kai kurie politikai įtaria, jog karinės pajėgos gana rezervuotai žvelgia į visos Vokietijos brigados priėmimą Lietuvoje, kai tuo tarpu pas mus jau dislokuota vokiečių vadovaujama NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė bei JAV rotacinės pajėgos. Kiek šis įtarimas teisingas, sunku tiksliai įvertinti, bet tai rodo tam tikrą tarpusavio atotrūkį, kuris gali neigiamai atsiliepti nacionaliniam šalies saugumui.
Kas rašoma Vokietijos ir Lietuvos komunikate?
Both leaders shared the ambition to further strengthen the Eastern part of NATO, in order to ensure the continued credible deterrence and defence of the Alliance. In this vein, and in light of decisions to be taken at the NATO Summit in Madrid at the end of June, both leaders agreed that, in addition to the current and reinforced enhanced Forward Presence Battle Group already in place,Germany is ready to lead a robust and combat-ready brigade in Lithuania dedicated to deter and defend against Russian aggression.
Initially, led by a permanently deployed Brigade Forward Command Element in Lithuania, this brigade will consist of German combat forces specifically designated for this purpose, potentially augmented by possible multinational contributions, to form a powerful and exclusively dedicated combat formation ready to be rapidly de- and employed.
These forces will be integrated into a regionally focused, intensive and comprehensive exercise program including rotating forces and Lithuanian Home Defence Forces in order to improve and ensure interoperability, cohesion, combat effectiveness and the ability for rapid reinforcement.
Lithuania will support the instantaneous reaction and sustainability of this intensified Forward Presence. Essential components will include adequate Host Nation Support, infrastructure for stockpiling and predisposition of military equipment as well as adequate exercise and training facilities.
The President and the Chancellor agreed that this approach provides a framework to balance military requirements, operational needs and ressources, thus ensuring a sustainable, credible, and scalable reinforcement of the military posture in the Baltic region, which allows to scale up the Allied in place forces up to brigade size in the longer term. They welcomed that their Ministers of Defence will work to jointly implement this framework.
***
Abu lyderiai turi tikslą toliau stiprinti rytinę NATO dalį siekiant užtikrinti tolesnį patikimą atgrasymą ir Aljanso gynybą. Šiuo aspektu ir atsižvelgus į NATO viršūnių susitikime birželio mėnesio pabaigoje priimsimus sprendimus, abu lyderiai sutarė, kad papildomai prie egzistuojančios ir sustiprintos priešakinių pajėgų kovinės grupės Lietuvoje Vokietija yra pasirengusi vadovauti kovinės parengties brigadai Lietuvoje, kuri būtų skirta atgrasinti ir gintis nuo Rusijos agresijos.
Pradžioje, vadovaujama nuolatos Lietuvoje dislokuoto priešakinių brigados pajėgų vadovavimo elemento, ši brigada bus sudaryta iš Vokietijos kovinių pajėgumų, specialiai numatytų šiam tikslui, ir potencialiai sustiprintų tarptautinėmis priemonėmis, kad būtų suformuota galinga ir kovai parengta struktūra, kuri galėtų būti greitai panaudojama.
Šios pajėgos bus integruotos į intensyviai vykstančias ir plataus masto regiono pratybas, įskaitant rotacines pajėgas ir Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, kad būtų pagerinta ir užtikrinta pajėgų sąveika, tarpusavio ryšys, pasiektas reikiamas kovinis efektyvumas ir gebėjimas greitai sustiprinti vieniems kitus.
Lietuva rems tokį greitą atsaką bei nuoseklų priešakinių pajėgų stiprinimą. Pagrindiniai komponentai apima adekvačią priimančiosios šalies paramą, infrastruktūrą atsargų kaupimui ir išankstiniam karinės technikos dislokavimui, taip pat adekvačią pratybų infrastruktūrą.
Prezidentas ir Kancleris sutarė, kad tai sukuria palankią terpę subalansuoti karinius reikalavimus su operacinio lygmens poreikiais ir resursais. Taip bus pasiekta tvaraus, patikimo bei lankstaus karinio buvimo Baltijos regione sustiprinimo, kas leidžia padidinti sąjungininkų pajėgas vietoje iki brigados dydžio ilgesniu laikotarpiu. Jie pakvietė šalių gynybos ministrus dirbti kartu ir įgyvendinti šį sumanymą.